Rūta Bernotėnienė
Scenoje koncertavo vienas estradinis ansamblis. Pranešėjas, pristatinėdamas kolektyvo dalyvius, stengėsi tai daryti su humoru. Kai atėjo eilė būgnininkui, pranešėjas pareiškė: "Jis anksčiau pūtė fleitą, bet kai vedė, ėmė mušti būgną — įsivaizduoja, kad tai jo uošvė”. Mane šie žodžiai sudirgino, pajutau nuoskaudą už visą moterišką giminę, bet apsidairiau aplink — tos giminės atstovės šypsojosi, šurmuliavo, plojo... Beje, tai ne pirmas atvejis, kai iš estrados nuskamba panašus "humoras” uošvių ir anytų adresu. Sakysite, nekaltas juokas. Bet juk tai suformuotos visuomeninės nuomonės išraiška, kuri savo ruožtu formuoja tokią pat ateinančios kartos visuomeninę nuomonę...
Jeigu pasklaidysime tautosaką, rasime dainų, priežodžių apie tai, kaip gera mergužėlei pas motinėlę ir kokie sunkūs vargai jos laukia pas anytėlę. Taip pat gyvenimą atspindinti tiesa. Tiksliau — atspindėjusi ir ne visai objektyviai, romantizuodama mergautines dienas. To vargelio-darbelio būdavo gana ir pas motinėlę augant, o kadangi santuoka dažniausiai būdavo grindžiama išskaičiavimu, tai ir gyvenimas pas anytą nebuvo vien pyrago su medumi valgymas. O jei sūnus išdrįsdavo pasipriešinti tėvų valiai, vesti, sakysime, jiems nepatinkančią, neturtingą, tada jau ir tikrai neduokdie! Bet liaudyje turbūt nerasime posmo ar priežodžio apie blogą uošvienę, o su kokiu entuziazmu dabar vyrai savoje ar mišrioje kompanijoje sugalvoja ar perkartoja šmaikščias replikas. O jei taip minutėlę pagalvotume — juk ne apie ką kita, o savo išrinktosios motiną, išauginusią, išauklėjusią tą, kurią tu pasirinkai gyvenimo drauge, savo vaikų motina...
Nelieka skolingos ir moterys: ir jos "pašukuoja” savo anytas.
Nežinau, ar pavyks, bet labai norėtųsi pasigilinti šiuose abipusiuose marti — anyta santykiuose. Kur jų ištakos?
Tuokiasi dažniausiai jauni, mylintys vienas kitą. Įpratę matytis su "papuoštom širdim”. Dabar prasideda kasdienybė. Viena yra aišku — egzistavę atskirai, jie dabar turės norom nenorom atsitrenkti į vienas kito aštresnius kampus, juos dailinti, šlifuoti. Ir šis procesas, kaip žinia, labai sudėtingas. Idealiausia ir, manau, būtina, kad jauna šeima gyventų atskirai nuo tėvų. Tegul ankštai, tegul be patogumų, bet atskirai. Todėl, kad — imkime moterišką liniją — dvi būtybės, kurios abi labai myli vieną ir tą patį žmogų: viena — sūnų, kita — vyrą, tampa lyg ir konkurentės. Jos abi nori jam gero, bet dažnai savaip, todėl tampa labai įsijautrinusios ir iš mažo debesėlio dažnai papila didelį lietų. Jei ne atvirai, tai savyje, kaupdamos didesnes ar mažesnes nuoskaudas. Viena jaunamartė pasakojo: prasitariau, kad skauda galvą, o ji — vėlai atsigulei, todėl ir skauda. Matai, apėjo, kad ilgiau užtrukome svečiuose. Gal ir apėjo, bet gal tai buvo tik nekalta pastabėlė, lyg ir paguodos žodis. O reakcija štai kokia. Ir iš tos reakcijos, jei ji pliuptels paviršiun, galima padaryti istoriją — su tylos boikotu ar atvirkščiai — su žodžių srautu. Vyras-sūnus blaškysis nuo motinos prie žmonos, nuo žmonos prie motinos — abi jos jam brangios, jis kažką atiduotų, kad tik jos mylėtų viena kitą. O! .. iki meilės toli. Tegul nors toleruoja, rodo elementarią pagarbą, kaip dera normaliam išauklėtam žmogui. Pradžiai. O paskui gal ateis ir meilė. O gal niekad neateis. Tai priklausys nuo daugybės abipusių faktorių. Bet jei priversime jaunavedžius, kurių šeimyninės tradicijos dar nesusiformavusios, gyventi drauge su tėvais, kasdien vaikščioti po tuos pačius kambarius, kažką virti ar kepti toje pačioje virtuvėje, labai daug procentų, kad tai, ką jaunoji laiko normalia emancipacijos išraiška, vyresnioji pasmerks, kaip nesirūpinimą sūnumi: aš išskalbdavau, o dabar skalbiasi pats... Galėtų susiprasti virtuvės grindis išplauti, tai ne — televiziją žiūri. Kepa bly-nus — vienas skuta, kitas tarkuoja, ar aš verčiau kada savo vyrą tarkuoti bulves?
Negalima iš žmogaus reikalauti neįmanomų dalykų. Normalų motinystės instinktą turinti moteris visada savo širdimi labiau šildys tą, kurį gimdė. Tad natūralu, kad anksčiau minėtos mintys gali kilti ir kyla vyresniosios moters-motinos galvoje. Bet kitas — ir svarbiausias — dalykas: sugebėjimas neparodyti savo emocijų arba parodyti jas taip, kad neįžeistų. Pagalvokime: dabartinė anyta ar uošvė irgi buvo, o gal ir tebėra kažkieno marti, ji — žmona, ji — sesuo, ji — duktė, pagaliau motina. Kiek daug vaidmenų vienam žmogui. Kai kurie gali būti ir nelengvai įveikiami. Ir jaunieji žmonės, rinkdamiesi vienas kitą, savaime pasirenka ir naujas šeimas, kurios juos taip pat įpareigoja atlikti iki tol nebandytus vaidmenis. Čia ir lemia žmogaus vidinė kultūra, jo emocinių stabdžių galia. Menu tokią dainą (ją dainuodavo gal prieš dvidešimt metų), lietuviško vertimo nebuvo, todėl keli laisvi sakiniai: ar atsimeni, mama, kaip svetimą mergaitę atvedžiau į dukras, tavęs nepaklausęs, tu apsiverkei, mūsų nepasveikinusi; kai mes ginčydavomės, tu ją visada užtardavai, mūsų šeimos ramybę saugodavai, pamiršusi apie savąją ramybę; tad dėkoju tau, brangioji, kad išsaugojai tai, ko mes gal dviese nebūtume išsaugoję. . .
Truputį sentimentali, stačiakaktiška moralė, bet kaip reikia panašios dainos su nūdiene melodija, su nūdieniais įtaigiais žodžiais, nūdiene atsvara visiems tiems būgnams! Nes juk kiek daug šalia mūsų vaikšto, gyvena puikių moterų, kurios vertos tokios dainos!
Jei jaunieji gyvena atskirai nuo tėvų, kartų prisitaikymo periodas gal ir ilgiau užsitęsia, bet jis ne toks skausmingas. Tikrai, pirmiausia reikia išmokti gyventi dviese, o tik paskui jau taikytis prie naujų aplinkybių: trise — vaikas, ar net penkiese — su tėvais. Nes nori nenori — o nuo tėvų nepabėgsi. Yra moralinių, ekonominių, psichologinių faktorių. Čia ne tik patarimai jaunoms mamoms, bet ir daug kitų gijų iki užvadavimo — och, ar neužeina velnioniškas jaunatviškas noras pasirėdyti gražiausiais drabužiais ir susikibus rankomis bėgti pas draugus, į teatrą, koncertą! Mes jauni, negalvokite nieko blogo — mes mylime savo vaiką, bet mes mylimės ir patys, todėl ir trokštame gyvenimo pilnatvės!
Jeigu jau įvedėme naują veikėją — vaiką, nereikia pamiršti, kad auga mūsų poelgių kamertonas, ypač tarpusavio santykiuose. Ir turi jis senelę, net dvi, ir mūsų požiūris, elgesys su ja vaike išugdo sąlyginį refleksą sekti mumis.
Man atrodo, kad mūsų šeimose per maža pagarbos senam žmogui. Tradicija laukti tėvo arba motinos lemiamo žodžio traukiasi į šalį. Turi daug išminties mūsų močiutės sengalvėlės, tik nelieka laiko mums jų išklausyti, vis bėgame, skubame, žiūrėk, nepajusime, kaip pačios tokiomis tapsime, o tada kita karta bėgs pro šalį, vos minutėlei sustodama, pagaudama vieną kitą žodį, o gal net nusijuokdama, nes mūsų žodžiai jiems atrodys naivūs, mūsų išmintis — senatvės nušnekėjimas.
Tai, kas parašyta apie senatvės išmintį, liečia ir marčios-anytos, žento-uošvės santykius. Dviejų kartų santykiuose turėtų lemti iš vienos pusės — gyvenimo sukauptas patyrimas, perteikiamas to paties patyrimo nušlifuotomis formomis, iš kitos — atmestas, išankstinis nusistatymas nubraukti visa, ką siūlo vyresnioji karta, tolerancija, savo pažiūrų ir poelgių nesuabsoliutinimas. Aš sąmoningai neimu pavyzdžių, kurie šią temą užaštrintų: būna siaubingų konfliktų, būna šmeižtų, šantažo, turto viliojimo — būna. Kaip ir iš viso yra gerų ir blogų žmonių. Ir iš gero žmogaus retai teišsirutulios blogas žentas, bloga marti, bloga anyta ar uošvė.
Dar daug tarpusavio santykių niuansų liko nepaliesta. Manau, kad skaitytojai savo laiškuose pasidalins mintimis apie savo saldų arba kartų gyvenimiškąjį patyrimą.
• JAV katalikų šalpos tarnyba pasiuntė badaujantiems Kambodijos gyventojams maisto ir kitų vertybių, kuriomis galės pasinaudoti apie 50.000 žmonių.