Spausdinti

ALDONA KAMANTIENĖ

     Daugelyje parapijų ir bažnyčių šv. Mišių metu yra praktikuojamas Kristaus ramybės pareiškimo ženklas. Jis daugiausia išreiškiamas rankos paspaudimu, Kristaus ramybės palinkėjimu. Kai kur parapiečiai vienas kitą net apkabina.

     Daugelis iš mūsų dar jaučiamės labai nepatogiai, nedrąsiai ir suvaržytai, tai atlikdami. Kiti jaučiamės net labai nemaloniai ir norėtume tą Mišių dalį mielai praleisti, joje nedalyvauti. Kartą vienas žmogus net labai stipriai apie tai pasisakė. Girdi, "jaučiuosi prievartaujamas bažnyčioje”. Kitas prasitarė, kad tas kitam rankos ištiesimas yra net nemaloniai įkyrus.

     Kyla klausimas, kodėl taip jaučiamės? Kodėl nesi jaučiam nemaloniai arba prievartaujami, atėję į Jaunimo Centre vykstantį renginį, kur rankos paspaudimu sveikiname beveik kiekvieną sutiktą žmogų. Tai atliekame savu noru, niekieno neliepiami. Nuėję pas kaimynus į baliuką, pasisveikiname ir atsisveikiname ten esančius ne tik rankos paspaudimu, bet ir pabučiavimu ar apkabinimu. Kodėl šv. Mišių metu pasijuntame nemaloniai, tai atlikdami? Kai ateina laikas ištiesti kaimynui ranką, pažvelgiame į kairę ir dešinę ir nedrąsiai stebime, kas šalia stovi. Jeigu šalia stovi mano šeimos narys ar draugas, tai jam ištiesiu ranką be didelio nepatogumo, bet jeigu pasitaikytų nepažįstamas ar net man nelabai mėgstamas žmogus, pasijuntu gana suvaržytai. Anglosaksų tradicija beveik draudžia prakalbinti ar pasveikinti nepažįstamą, nekalbant jau apie jam rankos ištiesimą, jeigu nesi su juo supažindintas. Atrodo, kad viešuose subuvimuose mes, lietuviai, nesekame šia šalta, beasmenine tradicija.

     Tai kaipgi atsiranda tas šaltumas ir susivaržymas šv. Mišių metu? Gal iš tikrųjų jis neatsiranda, bet iš seniau yra užsilikęs? Juk mes buvome užaugę su ta mintimi, kad bažnyčioje bet koks tarpasmeninis bendravimas yra bažnytinės rimties drumstimas, nekalbant apie šiltų jausmų vienas kitam pareiškimą. Taip užaugome, kad bažnyčioje būdami, turime supanašėti į statulas — suakmenėti. Užaugome atmosferoje, kurioje į šv. Mišias žiūrėjome tik kaip į asmeninę maldą tarp individo ir Dievo. Iš šios nuotaikos yra nelengva išeiti, pasikeisti, priimti ir pamilti tai, kas yra nauja ir neįprasta.

     Dabar Bažnyčia bando mus išvesti iš to šalto beasmeniškumo. Ji bando mums padėti giliau suprasti Eucharistijos esmę ir jos prasmę krikščionių gyvenime. Jos iškeliami elementai šv. Mišių liturgijoje kaip tik primena mums, kad visų pirma Eucharistija yra tikinčiųjų bendruomenės malda. Malda žmonių, kurie yra kartu todėl, kad jie yra Kristaus broliai ir seserys, tuo pačiu vienas kito broliai ir seserys. Čia mes susirenkame ir dalyvaujame Kristaus džiaugsmo puotoje, kaip viena Jo šeima.

     Šeimoje meilė yra būtina, ypač Kristaus šeimoje. "Jūsų meilė vienas kitam parodys, kad esate mano”, sako Jis. Kaip meilę geriau išreikšiu, jeigu ne šiltu džiaugsmu? Mūsų žmogiškai prigimčiai yra net būtina, kad savo pozityvius jausmus vienas kitam parodytume akivaizdžiai, fiziškai. Galiu už kitą melstis, jam atleisti, gero linkėti, bet geriausia yra, jeigu galiu tai žodžiu ir veiksmu išreikšti, o taip pat ir iš kito tai išgirsti. Kiekvienam iš mūsų yra gera žinoti, kad esame kito žmogaus priimti ir mylimi. Rankos ištiesimu, pažvelgimu su šypsena į kito veidą, aš jam perduodu Kristaus ir savo ramybės linkėjimą. Aš jį priimu, kaip savo brolį Kristuje, ir jungiuosi su juo Eucharistinėje šventėje.

     Rankos paspaudimas ar kitoks Kristaus Ramybės pareiškimo ženklas gal nėra pats tobuliausias, tačiau jis turi didelę reikšmę, kurią aš turiu išgirsti ir suprasti, jeigu noriu dalyvauti toje Kristaus Šeimos puotoje, kaip Jis numatė.

     Vis prisimenu tą dainą muzikiniame veikale "Fiddler on the Roof”, kur Tevye, po 25 metų vedybinio gyvenimo, prisispyręs klausė savo žmonos, ar ji jį tebemyli. Manau, jis neabejojo jos meile, bet norėjo tuos žodžius išgirsti. O žmona netiesiogiai jam atsakinėjo, kad 25 metus ji melžė jam karves, skalbė, virė, augino vaikus, dalinosi su juo lova. Tačiau tokiais atsakymais Tevye nesitenkino. Jis norėjo iš savo žmonos išgirsti trumpus ir aiškius žodžius, kad ji jį myli. Taip ir kiekvienam iš mūsų reikia pakartotino užtikrinimo, kad Dievas ir žmonės mus myli. Mums visiems reikia dažno priminimo net ir pačių aiškiausių tiesų. Jeigu į šio Kristaus ramybės linkėjimo prasmę įsisąmoninsime ir jį sąmoningai atnaujinsime per kiekvienas šv. Mišias, tai gal jį daugiau praktikuosime ir įgyvendinsime kasdieniniame gyvenime.

     Tikiu, kad sekantį kartą man bus lengviau ir maloniau ištiesti kitam žmogui ranką, jungiantis su Kristumi Jo linkėjime "Ramybė jums”.

• Misijose darbuojasi 6.455 JAV katalikai. Nuo 1978 m. sumažėjo 146-iais.