A. MAURAGIS

     Kalbančius apie ateitį dažnai nuvertiname kaip fantazijos kūrėjus ar netikrus pranašus. Žinoma, yra ir tokių, ir labai lengva kiekvienam į tokią kategoriją patekti. Kalbėdamas apie ateitį, noriu vadovautis sena lietuviška patarle: ką pasėjai, tą ir plausi. Tad iš dabarties faktų noriu spręsti apie ateitį, nes ateitis visada išplaukia iš dabarties, nors niekas negali būti tikras, kol pati ateitis nepavirsta dabartimi. Tai, ką rašau, nėra nei fantazija, nei pranašystė, nei pagaliau moksliški tyrinėjimai. Tai yra tik galimybės, kurias iškeliu ir siūlau skaitytojams kartu su manimi pasvarstyti, kad galėtume lengviau susikurti ateities viziją.

     Apskaičiuojama, kad 2000 metais žemėje bus 7 bilijonai gyventojų. Tai esanti riba, žemė jau bus pilna žmonių. Tokiam žmonių skaičiui išlaikyti neišvengiamai reikės griebtis branduolinės energijos. Jos ištekliai neapskaičiuojami, tačiau jos vienos žmogui neužteks. Reikalinga žemė, oras, vanduo, augmenija, gyvūnija, švara, higiena, grožis. Be šių reikmenų žmogui neįmanoma gyventi. O visi šie dalykai užteršti ir sužaloti greitai nyksta. Nuniokota gamta gali pasakyti — gana. Kas tada?

     Atrodo, kad nebetoli toji diena, kada žmogus tars Dievui: "Viešpatie, išpildėme Tavo įsakymą — veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę. Išpildėme su kaupu ir jau baigiame išnaudoti visus žemės turtus. Ką toliau įsakysi mums daryti?”

     Norime ar nenorime, mūsų pasaulis labai greitai keičiasi: žemės turtai mažėja, o gyventojų skaičius didėja. Kaip toli tragiškoji diena, gal gali spręsti tik mokslininkai. Žemės turtai — alyva, dujos, mineralai, metalai — yra pagaminti per šimtus milijonų metų. Žmogus, pagal Teilhard de Chardin, galėjo atsirasti tik Dievui sutverus dvasinę plotmę, jo vadinamą noospbera, kurioje dominuoja dvasia ir iš kurios žmogus gauna sielą, dvasinį gyvenimą ir paži-

Romo Bartuškos nuotrauka

nimą bei savisąmonę. O tai galėjo atsitikti tik prie 40 tūkstančių metų. Nuo tada žmogus atsiskyrė savo dvasinėmis savybėmis nuo gyvulių ir pradėjo savo žmogiškąjį gyvenimą. Pirmųjų žmonių gyvenvietes tyrinėtojai aptinka maždaug prieš 10 tūkstančių metų, o pirmąją civilizaciją — prieš 5 tūkstančius metų. Tai tokia yra žemės istorija ir toks palyginti trumpas civilizuoto žmogaus amžius.

     Nuostabu, kad taip greitai žemė prisipildė žmonių ir kad taip greitai nyksta žemės turtų atsargos civilizuotoje bendruomenėje. Kaip ilgai gali užtekti tų turtų, sunku pasakyti, bet jau dabar juos reikėtų taupyti. Žinant žmogaus genialumą susikurti sau gyvenimo sąlygas, nereikėtų per daug rūpintis. Gyventojų bus tiek, kiek žemė priims, kiek žmogaus protas pajėgs sukurti gyvenimo sąlygas. Be abejo, žmonija turės būti jauna ir darbinga, nes tik tokia galės prisitaikyti prie naujų ir sunkių sąlygų.

     Civilizacijos istorija byloja, kad joks didesnis įvykis, jokia reikšmingesnė idėja neapsiėjo be karų ir jokie ginklai nebuvo per žiaurūs vesti karui su nekenčiamu priešu. Tad neturime pagrindo manyti, kad ir branduoliniai ginklai nebus pavartoti ateities pasauliniame kare. Du paskutinieji karai ir revoliucijos ryškiai parodė, kad žmogus savo žiaurumu nė kiek nėra pasikeitęs ar sušvelnėjęs. Nebeturime jokio pasitikėjimo nei žmogumi, nei valdžios autoritetu. Tarptautinės sutartys nieko daugiau nebereiškia, kaip apgavystę. Kai tik ginklų pusiausvyra pakrypsta kieno naudai, patys ginklai pradeda kalbėti, o silpnesnieji apkaltinami agresija. Atrodo, jog reikėtų didelio stebuklo, kad žmogus pasikeistų. Žmogus pats turi keistis, aukštų idėjų pagautas. Bet kur tos idėjos, kurios galėtų žmogų pakeisti, kas jomis rūpinasi?

     Žvilgsnį kreipiame į dvasinį pasaulį ir ką matome? Ne vien tik pertekliaus ir nepritekliaus balansas veda mūsų pasaulį į katastrofą, bet ir dvasinė sekluma, kuri anksčiau ar vėliau grasina pasaulį paversti dykuma. Aukšta šių laikų civilizacija ir technologija yra paremta ateistiniais pagrindais, neigiančiais Dievą. Gyvenimas yra tapęs žmogui ne Dievo malone, o tik kažkokia kažkam pareiga. Kaip ilgai žmogus galės išsilaikyti ir kurti tokioje tuštumoje? Žmogaus egzistencija tampa beprasme kančia. Beprasmis gyvenimas negali įprasminti nei pareigos, nei kančios, be kurių žūsta bet koks idealizmas.

     Žemei buvo skirta tapti rojumi; jos grožis, jos turtai nesulyginami su jokiu kitu kosmoso kūnu, tačiau ji tapo ašarų pakalne ir ne dėl Dievo ar gamtos ją ištinkančių nelaimių, o dėl paties žmogaus gobšumo, išnaudojimo silpnesniųjų, dėl meilės stokos savo broliui ir visai tvarinijai.

     Krikščionybė atėjo į mūsų ašarų pakalnę kaip linksma naujiena, kaip meilės ugdytoja, kaip Dievo karalystės kūrėja, skelbdama Dievą, visų žmonių tėvą, ir besidžiaugdama, kad visi esame lygūs vieno Tėvo vaikai. Pasaulis greitai kito negirdėtu žmogaus užsidegimu, meile, darbštumu ir kūrybingumu, bet kas atsitiko po 2000 metų, kokie krikščionys šiandien esame?

     Į šitą klausimą atsakysiu ne savo žodžiais, bet naujo krikščionio konvertito žydo Roman Brandstaetter nuoširdžiu pareiškimu: "... krikščionybė dar nėra įžengusi į realizavimosi tarpsnį; geriausiu atveju, dar esame to realizavimo pradžioje. Nors jau du tūktsančiai metų praėjo nuo krikščionybės pradžios, niekas mūsų, švaria sąžine remdamasis, negali tvirtinti esąs krikščionis” (žiūr. "Laiškai lietuviams”, 1979 m. rugsėjo mėn., 261 psl.).

     Kažin ar būtų galima visai sutikti su tokia pažiūra. Juk buvo ir tikro užsidegimo, tikros meilės Dievui ir žmogui, milžiniškų pastangų Dievo karalystei įgyvendinti, bet buvo kai ko ir per daug — tai teologinių ginčų, kurie ardė Bažnyčią ir neleido krikščionims sueiti į vieną avidę.

     Krikščionis suskaldė teologiniai ginčai. Vietoje meilės ir vienybės išaugo fariziejizmas, formalizmas, dogmatizmas, separatizmas, neapykanta kitaip manančiam ir jaučiančiam broliui krikščioniui. Suprantama, kad tokia neapykanta gyvenant, nebuvo kada ir begalvoti apie Dievo karalystės įgyvendinimą. Dievo karalystė žemėje tapo utopija. Krikščionija, nutoldama nuo Dievo karalystės, nutolo ir nuo žemiškų reikalų. Dėl to kai kurie krikščionys atsiliko nuo mokslo, kultūros, socialinio teisingumo, nes nustojo rūpintis šiuo pasauliu, palikdami jį "tamsybių kunigaikščiui”.

     Didžioji pasauliui grėsmė kaip tik glūdi nukrikščionėjime. Žmonės jaučiasi, lyg būtų Dievo apgauti, pažadai neištesėti. Toks Dievu nusivylimas yra charakteringas krikščioniškam pasauliui, bet jis yra pavojingas ir visai žmonijai. Gal pagrindinė tokio nusivylimo priežastis yra klaidinga Dievo samprata. Daugumas krikščionių Dievą supranta pagoniškai. Jis yra per daug sudaiktintas, sužmogintas. Žmogus, taip supratęs Dievą, pradeda iš jo reikalauti visokiausių dalykų, veda su juo derybas ir jeigu negauna visko, ko prašo, nusivilia Dievo "teisingumu”, nutolsta nuo tikėjimo. Žydai turbūt yra daugiau kentėję negu krikščionys, bet jie Dievu taip nenusivilia, nes jį kitaip supranta. Jie apie Dievą daug nekalba, tik Dievas į juos kalba. Jie net vardo Dievui neturi, nes jo su nieku negalima lyginti. Kai reikia Dievo vardą parašyti, jie rašo tik keturias didžiąsias raides — JHVH.

     Gal dėl teologų kaltės krikščionio sąmonėje Dievas tampa labai daiktiškas, žmogiškas, tarsi dangaus ir žemės karalius. Iš tikrųjų Dievas pasilieka žmogui nesuprantamas nei savo Vienybe, nei Trejybe.

     Kita nuo Dievo nutolimo priežastis — nesilaikymas krikščioniškų principų, ypač artimo meilės. Tai galima prikišti net ir kai kuriems religinio gyvenimo mokytojams. Pažinojau lietuvį kleboną, kuris man papasakojo, kad jo parapijoje nebuvo gražesnių gyvulių už jo paties. "Per atlaidus suvažiuoja iš visų pakampių ūkininkai ir stebisi, kad mano gyvuliai tokie gražūs, — pasakojo jis man, — bet aš įmetu po porą kiaušinių veršiui į putrą, tai blizga, kaip sabalai”. Tada aš jį paklausiau, ar jis nemano, kad jo parapijoje yra vaikų, kurie net per Velykas negauna nė vieno kiaušinio... Ne iš reikalo, bet vien dėl tuščios garbės mes išleidžiame tiek turto, kuriuo galėtume daugeliui palengvinti sunkų gyvenimą.

     Žmogus savo protu gali pažinti, kad pasaulis yra kūrinys, toli pralenkiąs žmogaus fizines ir dvasines galias. Toji mistinė Realybė, sukūrusi pasaulį, yra didžiausia Išmintis ir Protas, kurį mes galime suvokti iš pasaulio apraiškų ir kurį vadiname Dievu.

     Civilizacija mūsų laikais padarė didelę pažangą, bet iš jos yra pašalintas Dievas. Civilizacija be Dievo ilgai tverti negali, nes visos dvasinės vertybės eina iš Dievo: artimo meilė, garbingumas, teisingumas, broliškumas. .. Atmetus Dievą, šių vertybių vietoje atsistoja melas, smurtas, neapykanta, prievarta, baimė... Tai regresas, smukimas žemyn, kuris negali būti suderintas su evoliucija, nuolatiniu tobulėjimu.

     Krikščionybė skelbė pasaulio išganymą, bet krikščionys mažai tesirūpino pasauliu. Jie rūpinosi tik savo asmeniškais reikalais, siekdami įvairių privilegijų. Jie savo gyvenimo nekeitė ir pasaulio negalėjo laimėti Kristui. Šiandien, kaip ir praeityje, mes, krikščionys, daug kalbame apie blogą pasaulį, apie blogą gyvenimą, bet savo gyvenimo būdo nekeičiame, kad savo gyvenimu galėtume pasaulį pagerinti.

     Pasaulis dar tebėra nepasikeitęs. Sodomos ir Gomoros likimas mūsų civilizacijos dar nepasiekė, bet ugnies arsenalai jau paruošti ir sukrauti požeminiuose sandėliuose. Kokiam nors bepročiui kada nors galės šauti į galvą, kad jam ar jo valstybei gresia pavojus. Užteks tada paspausti mygtuką, kad ugnis pasipiltų ant miestų, ant visos žemės ir sunaikintų visa, kas gyva. Ar pasaulis išvengs tokio likimo, kas gali žinoti. Vis dėlto reikėtų stengtis tą baisią grėsmę nuo jo atitolinti.

     Popiežius Jonas XXIII pirmasis padarė tokį žingsnį. Jo sušauktas II Vatikano susirinkimas be opozicijos jam pritarė, ir Bažnyčia visu veidu atsigręžė į pirmųjų krikščionių entuziazmą, į Dievo karalystės statybą. Gal pirmiau Bažnyčia per teologinius rūkus nebegalėjo jausti gyvojo Kristaus šviesos ir meilės. Juk tik Kristus gali būti jos įkvėpėjas amžių eigoje. Kristus yra gyvas evangelijose, kai jį matome mokantį, kenčiantį, besimeldžiantį, atleidžiantį, mirštantį ant kryžiaus, prisikeliantį ir žengiantį į dangų.

     Trys paskutinieji popiežiai, ypač dabartinis Jonas Paulius II, iš Vatikano išėjo į pasaulį, kad susitiktų su žmonėmis, besidarbuojančiais Viešpaties vynuogyne, kad apreikštų visuotinę žmonijos meilę ir taiką, kad praneštų, jog paskutinioji civilizacijos diena priklauso Dievo karalystės įgyvendinimui. Reikėtų džiaugtis ir visomis jėgomis remti Bažnyčios atsinaujinimo pastangas, kad greičiau baigtųsi skaldymosi procesas ir prasidėtų, radijuojant visuotinei meilei, jungimasis į viso pasaulio išganymo procesą. Kai kam gali atrodyti naivi tokia mintis, bet ar ji neatrodė naivi, kai Kristus ją skelbė? Ji tokia atrodys tol, kol žmogus visiškai nepasikeis.

     Kad žmogus iki šiol nepasikeitė ir pasaulis nepriėmė išganymo, tai kalti patys krikščionys, kurie Dievą įsivaizdavo kaip rūstų Teisėją, o ne gailestingą, mylintį Tėvą. Kaip jis gali būti rūstus, jeigu atėjo į šį pasaulį, kentėjo, mirė ant kryžiaus už jį įžeidusį žmogų, atleidžia didžiausiems nusidėjėliams! Visos kaltės, kančios, nelaimės ir bausmės ištinka žmoniją dėl to, kad ji nežino, ką daro. Dėl visa to kaltas ne Dievas, o žmonių ignorancija. Ir pasaulio ar civilizacijos žlugimą reikia priimti ne kaip Dievo bausmę, bet kaip žmogaus gyvenimo ir elgesio logišką išvadą.

     Artindamiesi prie 2000 metų sukakties, jaučiamės neramūs, o rodos turėtume būti išiddūs, kupinom džiaugsmo krūtinėm, skaisčia viltimi gyventi. Deja, visur matome pakibusią pasauliui grėsmę labiau, negu bet kada istorijoje. Mes patys nieko daugiau negalime pasakyti, kaip "mea culpa”. Viešpatie, padėk mūsų pasauliui, kurio mes nemylime, kurio niekas mūsų nemokė mylėti, bet be jo meilės mes negalime gyventi!

• Japonijoje antrą kartą katalikas paskirtas ministeriu. Pirmasis buvo dr. Tanaka, o dabar dr. Shirahama.