JONAS MIŠKINIS
Baigęs mokslus, Pestalozzi daug rašė socialiniais ir pedagoginiais klausimais. Be to, parašė romaną "Lienhard und Gertrud”, kuris yra pasaulinės pedagoginės literatūros šedevras. Lietuvos nepriklausomybės metais šis romanas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir labai mėgstamas skaityti ypač mokytojų.
Pestalozzi buvo vienas iš pačių pagrindinių naujosios pedagogikos šulų. Jis nuo vaikystės dienų ryžosi aukotis artimui, tačiau kartais tai nebuvo lengva, turėjo daug kliūčių ir nesėkmių. Jo gyvenimo kelias buvo sunkus, vargingas ir vingiuotas.
XVIII amžiaus pabaigoje Šveicarijoje įvyko didelių politinių permainų. Senieji valdovai buvo pakeisti naujaisiais. Anuomet buvo skelbiami šūkiai: "Visi žmonės lygūs — nėra nei ponų, nei beteisių valstiečių”. Vietoj daugybės savarankiškų valstybėlių, vadinamų kantonais, buvo paskelbta viena Šveicarijos respublika.
Kai kuriems kantonams tai nepatiko. Jie sukilo. Prancūzų kariuomenė, kuri tuomet buvo užėmusi Šveicariją, neva norėdama ją ginti nuo austrų, labai žiauriai numalšino sukilėlius. Ypač teko nukentėti Stanco miestui: jis buvo beveik visai sugriautas, išdegintas, daugybė vyrų ir moterų išžudyta. Daugiau kaip 300 šeimų liko be pastogės. Keletas šimtų vaikų liko našlaičiais. Tai labai sujaudino visos Šveicarijos gyventojus. Visur imta rinkti aukos nelaimingiesiems Stanco gyventojams. Pestalozziui buvo pasiūlyta vykti į Stancą rūpintis našlaičiais, kurie apiplyšę ir alkani klajojo miesto griuvėsiuose.
Jis džiaugsmingai priėmė pasiūlymą. Jam buvo pavesti seni apleisto moterų vienuolyno namai, kurie buvo drėgni, sienos apkerpėjusios, tad, norint čia apsigyventi, reikėjo gerokai juos taisyti. Tačiau apie taisymą nebuvo nė kalbos. Reikėjo gatvėse rinkti sušalusius, išbadėjusius vaikus. Jų išlaikymui administracija skyrė labai mažai pinigų. Į prieglaudą pradžioje tebuvo galima priimti apie 50 vaikų, o jų jau buvo per 80. Sunku buvo žiūrėti į šiuos surinktuosius apdriskusius, purvinus vaikus.
Pestalozzi jiems buvo malonus ir rūpestingas tėvas. Jis juos guosdavo, ramindavo, maitindavo ir rengdavo. Be jokio poilsio su jais dirbdavo ištisas dienas. Jis nieko neturėjo: nei įplaukų, nei draugų, nei tarnų, tik tuos nelaimingus vaikus. Rytą keldavosi pirmutinis, o vakare guldavo paskutinis. Drauge su vaikais miegodavo, valgydavo, juos mokydavo, su jais kalbėdavosi, susirgusius slaugydavo. Vėliau, prisiminęs Stanco vaikų prieglaudą, jis taip rašė: "Aš noriu, kad šie nelaimingieji, niekieno negelbstimi padarai, visuomet jaustųsi, kad jų džiaugsmas — mano džiaugsmas. Aš jiems padėdavau, juos mokydavau, su jais šnekučiuodamasis. Jų akys žiūrėdavo į mano akis, jų rankytės siekdavo mano rankų, kai verkdavo, mano šypsena sutikdavo jų juoką, ir jiems būdavo linksma. Ką jie valgydavo, tai valgydavau ir aš, ką jie gerdavo, ir aš tą pat gerdavau. Jei jie būdavo sveiki, aš būdavau su jais, jei kuris susirgdavo, aš sėdėdavau prie jo”.
Pestalozzi mokė vaikus ne tik skaityti bei rašyti, bet ir daugelio kitų dalykų. Jis stengėsi, kad pamokos būtų gyvos, linksmos, įdomios ir nenuobodžios. Pasakodavo vaikams apie gyvulius, augalus, kaip kuris gyvulys ar augalas gyvena, kokia žmogui iš jo nauda ir t.t. Be to, rūpinosi, kad jo vaivai užaugę būtų geri darbininkai ir dori žmonės.
Jis dar nesuskubo visų kaip reikiant sutvarkyti, nesuskubo įsigyventi, kai jo mokykla buvo uždaryta. Mat, Šveicarijoje siautė karas. J Stancą atėjo kariuomenė ir užėmė tą vienuolyną. Pestalozzi su 100 auklėjamų vaikų atsidūrė gatvėje. Nebuvo kitos išeities, kaip tik paleisti vaikus. Jam tai buvo didelis smūgis. Jis taip gailėjosi savo auklėtinių, kad nebežinojo, už ko griebtis. Tačiau nusiminusiam neteko ilgai būti. Netrukus jis vėl ėmėsi pedagoginio darbo. Šį kartą jam atsirado vieta pradžios mokykloje. Jis buvo paskirtas antruoju mokytoju — iš pradžių vienon, paskui kiton mokyklon.
Po kokio pusmečio pastebėta, kad jis yra puikus mokytojas. Valstybės komisija, kuri žiūrėjo jo mokymo ir auklėjimo, išdavė labai gerą įvertinimą. Jo vardas vėl pasidarė visiems žinomas. Jam buvo pavesta gražioje Burgdorfo pilyje įsteigti institutą su bendrabučiu. Butai buvo geri, erdvūs, oras tyras, daugybė žalumynų, todėl gyventi buvo labai sveika ir malonu. Čia jis ir pradėjo organizuoti jam pavestą institutą.
Jo mokymu susidomėjo ne tik šveicarai, bet net ir kitų kraštų žmonės. Daugelis mokytojų ir auklėtojų vykdavo į Burgdorfo institutą pasižiūrėti, kaip Pestalozzi auklėja ir moko jaunuolius. Jis taip pat jautėsi laimingas, kad jo troškimai pagaliau įvykdyti. Ir čia jis gyveno kartu su mokiniais: drauge guldavo, drauge keldavosi, drauge melsdavosi. Kiti mokytojai, jo padėjėjai, taip pat sekė jo pavyzdžiu. Besirūpindamas švietimo reikalais, jis troško, kad švietimas būtų prieinamas visiems vargšams. Tačiau jo kilnus darbas vėl buvo sutrukdytas.
Tuo metu Prancūzijos imperatoriaus žinioje buvo visas Šveicarijos kraštas. Kad ir turėjo Šveicarija savo valdžią, bet ji priklausė Prancūzijos imperatoriui. Prancūzijoje tada buvo didelė partijų kova. Imperatoriui parūpo sutvarkyti Šveicarijos vidaus reikalus taip, kaip buvo tvarkomi Prancūzijoje. Jis pasikvietė šveicarų pasiuntinius ir su jais norėjo susitarti dėl tolimesnės Šveicarijos santvarkos. Tarp pasiuntinių buvo ir Pestalozzi. Jis vykdamas manė, kad imperatorius jam padės sutvarkyti švietimo reikalus. Tikėjosi, kad imperatoriui tiek pat rūpi švietimas, kaip ir jam, tačiau skaudžiai apsiriko. Napoleonui rūpėjo ne žmonių švietimas, o kuo daugiausia kraštų užkariauti. Jis visiškai nesuprato Pestalozzio. Pagaliau Napoleonas pasakė, kad jam "elementoriai nerūpi”. O kadangi Šveicarijos valdovai priklausė Napoleonui, tai Pestalozzi nepatiko nė šveicarų valdžiai. Vos spėjęs sugrįžti Šveicarijon, jis buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Nors netrukus buvo paleistas, bet jo institutas buvo uždarytas.
Kai tik pasklido žinia, kad Burgdorfo institutas valdžios uždarytas, daugelis Europos miestų ėmė kviestis Pestalozzi pas save kurti panašią mokyklą. Po ilgų svarstymų jis pasirinko Iverdeno miestą. Čia jis buvo iškilmingai sutiktas, ir institutui įsteigti jam buvo duota dar didesnė pilis negu Burgdorfe. Netrukus jis su savo dviem padėjėjais atidarė institutą. Čia Pestalozzi pasiekė aukščiausios garbės. Visi jo norai išsipildė, jau daugiau jis su savo mokiniais nebejautė skurdo, nes buvo viskuo aprūpintas.
Pirmieji Iverdeno metai buvo laimingi, ir jis džiaugėsi ta laime. "Mano gyvenimas dabar toks, kad geresnio niekad ir nenorėjau”, rašė jis savo bičiuliams. Institutas labai greit pagarsėjo, mokinių buvo apie 200. Nors jau senas buvo Pestalozzi, bet dirbdavo institute labai daug. Dažnai 3 val. ryto jau jį matydavo žmonės dirbantį. Visą laiką čia buvo mokinių ir mokytojų puikus sugyvenimas, nuoširdumas ir tvarka. Mokė ir auklėjo jis su savo bendradarbiais taip gerai, kad net po kelias dešimtis įvairių kraštų jaunų mokytojų čia mokydavosi, kaip auklėti vaikus. Jie čia patirdavo daug ko nauja, ko kitose mokyklose dar nebūdavo. Mat, kitose mokyklose anuomet buvo mokoma tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o Pestalozzi šiuos mokslus dar papildė geografija, istorija ir gamtos mokslais. Taip pat mokiniai buvo pratinami dainuoti, piešti, ir žais-
Fizinių bausmių nebuvo. Visur vyravo nuoti. Mokymą dar paįvairindavo išvykomis, širdi meilė ir susiklausymas.
Pestalozzi institutas pagarsėjo ne tik Europoje, bet ir visame kultūringame pasaulyje. Mokslininkai ir švietimo vadovai važiuodavo pasižiūrėti, kaip jis moko ir auklėja. Jiems Pestalozzi nuoširdžiai rodydavo savo mokymo ir auklėjimo metodus. Jis trokšdavo, kad tik visi lankytojai suprastų ir įvertintų jo mėgstamąjį darbą, kad tik savo kraštuose jie imtų panašiai auklėti vaikus. Ypač jam labai rūpėjo juos įtikinti, kad reikia šviesti suaugusiuosius ir gerai auklėti vaikus.
Kai Rusijos caras Aleksandras I atsilankė Iverdene, tai Pestalozzi prašė jį atleisti valstiečius iš baudžiavos, patardamas daugiau rūpintis švietimo reikalais. O kai 1815 m, sustojęs mieste Prūsijos karalius pasikvietė jį, tai jis tuoj, net sirgdamas, išvažiavo, tikėdamasis įtikinti karalių, kad reikia tvarkyti žmonių švietimą.
Bevažiuodamas Pestalozzi kelis kartus buvo net apalpęs. Jam buvo patarta grįžti namo, tačiau jis prieštaravo: "Nekalbėk man apie tai. Aš turiu pamatyti karalių, kad ir numirčiau dėl to. Jei dėl mano pasimatymo su karalium bent vienas vaikas bus geriau išauklėtas, man bus geriausias atlyginimas”.
Šveicarijoje ir dabar veikia didžiulė karo našlaičių prieglauda ir mokyklos su Pestalozzi auklėjimo metodais. Panašių mokyklų yra ir kitose šalyse. Nepriklausomos Lietuvos metais mūsų mokyklose mokymas ir auklėjimas taip pat buvo persunktas Pestalozzi metodais.
• Italijoje veikia “Ištiestų rankų” sąjūdis, kurio nariai savanoriškai atlieka tarnybą neturtinguose pasaulio kraštuose, kovodami su alkiu ir atsilikimu.
• Guyanoje, kur buvo rasta daug šimtų nusižudžiusių ir nužudytų vadinamų “Liaudies Bažnyčios” sektos narių, jėzuitai pasisiūlė teikti psichologinius patarnavimus sektos nariams, kurie norėtų grįžti j normalią visuomenę.