Roma, 1978 m. lapkričio 16 d.
Brangieji Tėvai ir Broliai Kristuje,
Pax Christi!
1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII savo bula "Dum attenta” vilniškei Jėzaus Draugijos kolegijai suteikė universiteto teises ir privilegijas. Šios keturių šimtų mėtų sukakties minėjimas teikia man džiugią progą kreiptis į Jus specialiu laišku, ženklinančiu mūsų glaudžią, brolišką draugystę.
Jėzaus draugijos apaštalavimą Lietuvos Bažnyčiai liudija ilga ir girti verta istorija. Ką tik minėtas Vilniaus universitetas per daugelį šimtmečių buvo dvasios ir kultūros centras, kuriame puoselėta ne tik filosofija ir teologija, bet taip pat literatūra, teisė ir retorika. Nors kraštas daugel kartų buvo nusiaubtas šėlstančio karo, Lietuvos provincija 1608 m. tapo nepriklausoma ir išaugo į didžiausias Jėzaus draugijos provincijas. 1756 m., prieš būdama padalyta į dvi, turėjo 21 kolegiją, 11 rezidencijų, 60 misijų stočių, o narių — 1114, jų tarpe 289 scholastikus ir 341 brolį.
Šalia mokslinio darbo ir jaunuomenės švietimo bei auklėjimo, Jūsų provincijos tėvai ir broliai ypatingai daug nusipelnė plačiųjų masių evangelizavimu. Jau 1585 m. pranešama, kad išverstas į lietuvių kalbą Petro Kanizijaus Trumpasis katekizmas. Po to ėjusiais dešimtmečiais leidžiamos gimtąja kalba maldaknygės, giesmynai ir pamokslų knygos. Šis glaudus ryšys su plačiosiomis masėmis didžiai pasitarnavo puoselėti jose pamaldumui, jungti į Bažnyčios šventes, ypač ruošti procesijas ir lankyti šventas vietas. Visa tai daug padėjo, kad krikščionių tikėjimas nepasirodė kaip svetimas atėjūnas, bet savaime prisitaikė tautos būdui.
Vienas dalykas prisimintinas. Mūsiškių apaštalavimą, daug kur pasižymintį tokia sėkme, labai dažnai lydėjo nelengvos naštos, tarpais tiesiog slegiantis ir išganingas kryžius. Ankstyvesnieji pranešimai pasakoja apie didžius nepriteklius ir kietą vargą. Juose skaitome, kaip kai kurie mūsiškiai, pasišventę ištiktiems epideminių ligų, buvo nusinešti per ankstyvos mirties, kiti dėl tikėjimo buvo neteisingai kaltinami, persekiojami, netgi nukankinti. Tačiau net kai Draugija 1773 m. lapkričio mėn. buvo Lietuvoje užgniaužta, mūsiškiai nepuolė į neviltį, bet viską pakeldami liko ištikimi savo misijai.
Praslinkus 150 metų po Jėzaus draugijos panaikinimo, mūsų tėvai ir broliai iš naujo pradėjo darbuotis Lietuvos Bažnyčiai. 1924 m. Kauno mieste buvo atidaryta klasikinė gimnazija, kuri netruko puikiai suklestėti. 1929 m. įsteigtas savas naujokynas. Pagaliau 1936 m. Lietuvos provincija tapo nepriklausoma, atsieta nuo Rytų Vokietijos provincijos, kuri jai įžymiu būdu padėjo. 1939 m. naujoji provincija jau turėjo 102 narius, iš jų 39 scholastikus. Pagrįstai atrodė besušvintąs naujas pavasaris. Bet štai iškilo naujas kryžiaus bandymas su visomis jį lydinčiomis naštomis.
Nesileisiu čia į detales, nes patys buvote šio bandymo liudininkai. Norėčiau tik keletu žodžių išreikšti, kokio glaudaus ryšio esame siejami Viešpatyje su Jumis ir kaip viltingai žvelgiame į Jūsų reikalus. Gana negausios žinios, pasiekiančios mane apie jūsiškių gyvenimą ir veiklą tėvynėje Lietuvoje, pripildo mano sielą gilaus dėkingumo ir džiaugsmo. Manyje kyla troškimas tos nepaprastos paguodos, kurios buvo apipiltas šv. Ignacas La Stortoje, kai meldė, kad su savaisiais būtų priimtas eiti kartu su kryžių nešančiu Kristumi. Norėčiau kreiptis į Jus Šventojo Rašto žodžiais: ". .. Džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis. Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, — jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų” (1 Pt 4,12-14).
Tad težino visi mūsiškiai, kokia broliška meilė ir dvasios ryšys sieja mane su jais, kaip iš širdies esu jiems dėkingas už ištvermingą drąsą ir dorybę. Nuolat prisimindamas juos savo maldoje, dažnai įjungiu į maldas ir aukojamas šv. Mišias, kurios visoje Draugijoje skiriamos mano intencijomis.
Šia proga taip pat norėčiau tarti keletą žodžių tiems viceprovincijos nariams, kurie, išsisklaidę po visą pasaulį, sudaro tikrą "išsklaidytųjų bendruomenę”. Ir jie nepuolė į neviltį, bet visokiausiais būdais įvairiose šalyse stengėsi vykdyti Bažnyčios uždavinį. Išmoko jie naujų kalbų, prisitaikė įvairioms kultūroms ir civilizacijoms. Pavyzdingai rūpindamiesi iš Lietuvos pasitraukusiais savo žmonėmis, svarbiausia pasiekė tai, kad šie pasilaikė tikrąjį tikėjimą ir naujoje tėvynėje. Kas čia nuveikta, ženklinama kryžiaus, nes kryžius tuo daugiau jaučiamas, kuo labiau mūsiškiai sensta. Tokių sąlygų supami, turime parodyti, kad apie mūsų gyvenimą ir visą veiklą nespręstina pagal šio pasaulio dėsnius bei normas, kad visa atliekama tų, kuriuos veda vien tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu, "kuris jus pašaukė į savo Sūnaus bendrystę” (i Kor 1,9).
Brangieji Broliai! Šv. Ignacas Rekolekcijose paliko mums kaip dovaną be galo kilnią aukojimosi maldą "Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę. ..” Dažnai ją kalbėdami, mes visi pajusime savo dvasioje ir gimstant, ir žymiai augant viltį bei jėgas. Galvodamas apie Jūsų provinciją, aš šią maldą už Jus ir drauge su Jumis dabar kaip tik kalbu. Tesiteikia mūsų Viešpats šį aukojimąsi priimti savo didesnei garbei ir Bažnyčios bei Jūsų tėvynės Lietuvos gerovei.
Pasivedu Jūsų šv. Mišioms ir maldoms.
Prie Jūsų visų iš širdies Viešpatyje prisirišęs
Petras Arrupe, S.J.
Jėzaus draugijos generolas
• JAV Katalikų vyskupų suvažiavimas įvyko Vašingtone lapkričio 13-16 d. Nutarta geriau suorganizuoti invalidų sielovados reikalus. Aptartos priemonės pagyvinti religinių tiesų skleidimą per radiją ir televiziją. Svarstyta eilė kitų bėgamųjų reikalų.