Spausdinti

Paulius Rabikauskas, S.J.

     Jau pereitame straipsnyje minėjome, kad vysk. V. Protasevičius, norėdamas savo įkurtą Vilniaus jėzuitų kolegiją pakelti į universitetą, pirmiausia kreipėsi į popiežių 1576 m. birželio 25 (ne liepos 8, kaip klaidingai nurodyta pereitame straipsnyje) dienos laišku. Tokia jau buvo per šimtmečius nusistovėjusi tvarka, kad popiežiaus autoritetas garantuodavo mokslo laipsnių visuotinį galiojimą. Todėl ne retai pirmąjį universiteto steigimo aktą išduodavo popiežius, ir tik po to karalius ar imperatorius, kiek nuo jų priklausė, tas Apaštalų Sosto suteiktas teises patvirtindavo. Šiuo atžvilgiu yra charakteringas Dilingeno (Pietų Vokietijoje) universiteto įsteigimas, įvykęs beveik trejetą dešimtmečių anksčiau negu Vilniuje. Kaip Vilniuje, taip ir Dilingene universitetui fundaciją parūpino vietos vyskupas. Augsburgo vyskupiją, kuriai priklausė Dilingeno miestas, tuomet valdė garsusis kardinolas Ottonas Truchsess’as. Jam prašant, popiežius Julius III 1551 m. balandžio 6 d. pirmas išdavė universiteto įsteigimo bulą. Tik po to buvo kreiptasi į imperatorių, kad jis savo ruoštu patvirtintų popiežiaus jau įsteigtą Dilingeno universitetą. Karolis V 1553 m. birželio 30 dienos dekretu universitetą "imperatorinės galios pilnybe aprobavo” ("de imperialis potestatis nostrae plenitudine ... confirmamus, approbamus, ratificamus, authorizamus...”; žr. Th. Specht, Geschichte der ehemaligen Universität Dillingen, Freiburg 1902, psl. 22-25 ir 609-615). Turbūt ir vysk. Protasevičius tikėjosi panašia procedūra gauti Vilniaus kolegijai universiteto teises. Tačiau jo padėtis buvo kitokia kaip Augsburgo vyskupo. Kard. O. Truchsessas, kaip ir daugelis kitų Vokietijos vyskupų, buvo drauge Bažnyčios hierarchas ir imperijos kunigaikštis (Fürstbischof), kitaip sakant, savo teritorijoje jis turėjo nuo imperatoriaus priklausomo valdovo teises. Ir pats imperatorius Karolis V buvo ištikimas Bažnyčios reikalų gynėjas. Dėl to pop. Julius III nepateikė jokių reikalavimų ir tuoj pat patenkino Augsburgo vyskupo prašymą.

     Kitaip buvo reaguota į Vilniaus vyskupo peticiją. Ką tuomet popiežius vyskupui atsakė, kol kas žinių neturime. Bet visai aišku, kad vyskupas prašytos universiteto privilegijos tuomet negavo; jos reikėjo laukti iki 1579 metų. Nesunku numatyti nudelsimo priežastį. Vilniaus vyskupas nebuvo toks savarankiškas, kad pats vienas, be kitų įsikišimo, būtų galėjęs garantuoti busimojo universiteto pastovų veiksmingumą. Be to, Lietuvoje ir Lenkijoje tuomet nestigo su religija ir jos viešu išpažinimu susijusių problemų. Popiežius vien savo dvasiniu autoritetu nedaug ką būtų galėjęs padaryti. Reikėjo, kad tokiam žygiui, kaip Vilniaus kolegijos į universitetą pakėlimas, pritartų karalius ir atsakingieji valstybės pareigūnai. Kaip rimtai Romoje žiūrėta į preventyvų Lietuvos valdovo, didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro įsipareigojimą, matome iš to, kad vėliau, išduodant bulą, jos originalo atvirkščioje pusėje specialiai pažymėta, jog 1580 m. vasario 8 d. Apaštališkos Kameros notarui buvo įteikta karaliaus privilegijos autentiška kopija. Šalia tokiu būdu teisinio pagrindo būsimam universitetui sustiprinimo, matyt, pageidauta ir tvirtesnės materialinės bazės. Šiam tikslui vysk. Protasevičius 1578 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė naują fundacijos aktą, kurį karalius oficialiai patvirtino iškilmingu diplomu, datuotu 1579 m. balandžio 1 dieną, kurią jis išdavė taip pat Vilniaus universiteto privilegiją.

     Gal kas nors sakys: jei jau karalius davė savo privilegiją, kam dar kreiptis į popiežių? Juk universitetas ir taip jau galėjo teisėtai pradėti savo veiklą. Kad jis iš tikrųjų pradėjo dar 1579 metais veikti, prileidžiama pvz. Liet. enciklopedijoje (XXIV, psl. iii), kur tvirtinama, jog vysk. Protasevičius buvęs "pirmasis akademijos kancleris”. Tačiau, deja, taip nebuvo. Gavę karaliaus diplomą, Vilniuje visi laukė popiežiaus bulos.

     Prašyti popiežių steigiamam universitetui privilegijos buvo anuomet taip natūralu, kad niekam neatėjo j galvą dėl to bent kiek suabejoti. Visiems buvo aišku, kad jėzuitų vadovaujama aukštojo mokslo įstaiga, kurioje buvo dėstoma teologija ir teikiami iš jos mokslo laipsniai, be bažnytinės sankcijos negalėjo nė pradėti veikti. Be to, karaliaus diplomu suteiktos teisės ir privilegijos galiojo tiktai Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje, tai yra ten, kur siekė karaliaus valdžia. Išplėsti tas teises per visą Europą, per visą krikščioniškąjį pasaulį karalius buvo bejėgis. Tai galėjo padaryti tiktai popiežius.

NAUJAS VYSK. V. PROTASEVIČIAUS LAIŠKAS POPIEŽIUI

     Vatikano archyve yra saugomas paskutinysis vysk. V. Protasevičiaus popiežiui laiškas, pasirašytas drebančia, jau visai silpno vyskupo ranka (už penkių mėnesių jis mirė). Laiško data: 1579 m. liepos 26 d., tai yra po to, kai buvo išduotas ir, reikia manyti, Lietuvos antspaudu patvirtintas karaliaus diplomas. Tas laiškas buvo išleistas jau 1856 m. (A. Theiner, Annales eccles., III, psl. 66-67), bet mūsų istorikai jo nepastebėjo. Jo visai nemini ir naujausioji Vilniaus universiteto istorija (tomas I, Vilnius 1976). O visgi kaip tik iš šio laiško sužinome apie naujas universiteto atidarymui kliūtis ir apie jų nugalėjimą.

     Jėzuitai iškėlė universiteto kanclerio ir universiteto globėjo problemą. Karaliaus privilegijoje, kitų universitetų papročiu, toms pareigoms buvo numatyti Vilniaus ir Žemaičių vyskupai. Taip jau buvo įprasta, kad vietos vyskupas arba katedros kapitulos studijų reikalais besirūpinantis prelatas (Paryžiuje viduramžiais jis vadinosi cancellarius) būdavo universiteto kancleriu. Svarbiausioji jo pareiga buvo studijose pakankamai pažengusiems studentams suteikti licentiam docendi,t.y. licencijatą. Be to, universitetų statutai kancleriui skirdavo dar kitų reikšmingų universiteto vadovavime pareigų, nes jis po rektoriaus buvo svarbiausias vadovybės pareigūnas. Tai buvo tikslinga ir net reikalinga, kai universitetų struktūra daugiau ar mažiau atspindėjo korporatyvinę bendruomenę. Bet kai nuo XVI a. vidurio pradėta steigti jėzuitų universitetus ar jiems pavesti jau veikiančius (prieš tai nėra žinoma, kad vienuoliai vadovautų ištisam Studium generale; jie tik išlaikydavo dažnai prie esančių universitetų savo kolegijas), iškilo akivaizdus prieštaringumas kaip tik kanclerio atžvilgiu. Jėzuitai, kaip ir daugelis kitų ordinų, būdami popiežiaus atleisti nuo priklausomybės vietos vyskupams (kitaip sakant, jiems buvo suteikta vadinamoji egzempcija), negalėjo prileisti, kad vyskupai ar kiti prelatai kištųsi į jiems pavesto universiteto administravimą. Todėl ir jėzuitų konstitucijos, patvirtintos popiežiaus Pauliaus IV (1558 m.) ir po to kitų popiežių, tai aiškiai numato ir skyriuje apie ordino žinioje esančius universitetus nustato, jog universiteto kancleriu turi būti vienas iš jėzuitų (Constit., pars IV, cap. XVII, nr. 491, 493). Taigi ne kokia Vilniaus jėzuitų užmačia atsistojo skersai kelio karaliaus nuostatams, o aukštesnės galios (popiežiaus) sankcionuota ordino pagrindinė teisė. Panašiai įvyko ir jau minėtame Dilingeno universitete. Jį įsteigus (1551-1553 m.), universiteto kancleriu buvo Augsburgo vyskupas augziliaras. Kai 1563 metais universiteto administravimą perėmė jėzuitai, kancleriais visuomet būdavo vienas iš jų ordino narių (ir. Th. Specht, cit., psl. 46 ir 126-128).

     Galima būtų klausti: kam tad į karaliaus privilegiją buvo įrašytas šis punktas? Juk Vilniaus jėzuitai turėjo žinoti, kad jo nebus galima vykdyti. Jie tad turėjo įspėti karalių ir jo sekretorius. Šiandien sunku į tai duoti patenkinamą atsakymą. Gal karalius ir jo kanceliarija nė nepagalvojo apie tokią jėzuitų egzempciją. Nes tas pats punktas buvo įtrauktas jau į Lvove duotą privilegiją. Taip pat yra labai galimas dalykas, kad su karaliumi buvę Bažnyčios dignitoriai ir kiti senatoriai nenorėjo visko aklai patikėti iš svetur atvykusiems vienuoliams ir, geisdami užsitikrinti sau šiokią tokią įtaką į universiteto valdymą, reikalavo nepraeiti tylomis pro šį punktą. Vienaip ar kitaip, patys jėzuitai, atrodo, neprisidėjo prie galutinės karaliaus privilegijos redakcijos: Lvove jų visai nebuvo (jėzuitai ten įsikūrė tiktai 1608 m.), o Vilniuje privilegijos tekstą greičiausiai pamatė tiktai gavę jos originalą; kitaip sunku paaiškinti, kodėl liko nepataisytas tekste net tris sykius pavartotas neįprastas ordino pavadinimas: "Sancta Societas Iesu”.

     Žinoma, būtų buvę galima prašyti karalių, kad vietoje paruoštojo lieptų parašyti naują, jėzuitams priimtiną originalą. Tą galimybę prisimena ir vysk. Protasevičius savo laiške popiežiui. "Bet, — prideda, — kai numatoma, jog nėra vilties gauti dar prieš karaliaus išrinkimą paskirtų ir iki šiol savo pareigas tebeeinančių valstybės pareigūnų {turima galvoje kanclerį ir vicekanclerį} tokiam reikalui būtino sutikimo, nenorėta, keičiant dokumento tekstą ar prašant naujo, visą reikalą, kurį pagaliau su didžiausiais sunkumais laimėjome, vėl pastatyti į pavojų”. Todėl vyskupas — be abejo, jėzuitų prašomas — kreipiasi į popiežių, kad "jei Jūsų Šventenybė teiksis savo autoritetu (ex šuo motu proprio) tai ištaisyti, tai man ir visiems geriesiems bus aukščiausia geradarybė”. Įdomu, kad šiame vyskupo laiške ir kitais atvejais atkreipiamas dėmesys į iškylantį keblumą dėl universiteto kanclerio ir tylima apie karaliaus numatyto universiteto globėjo pareigas, kurios buvo pavestos Žemaičių vyskupui. Popiežiaus bula taip pat nemini tokio globėjo. Ir vėliau universiteto istorijoje globėjas niekur nefigūruoja. O kanclerio vieta, 50 metų išbuvusi pačių jėzuitų rankose, apie 1630 metus — atrodo, patiems jėzuitams pageidaujant — tapo pavesta Vilniaus vyskupui.

BULOS ROMOJE GAVIMAS

     Su šiuo Vilniaus vyskupo laišku ir karaliaus privilegijų oficialiais nuorašais (juos autentikavo nuncijatūros notaras ir pats nuncijus 1579 m. liepos 31 d. Vilniuje) išvyko į Romą specialus pasiuntinys. A. Kojalavičius, garsusis Lietuvos istorikas, rašęs 1650 metais, tvirtina, jog karalius į Romą tam reikalui pasiuntęs savo sekretorių Joną Demetrijų Solikovskį (Miscellanea rerum eccl., Vilnae 1650, psl. 114). Tačiau visi kiti šaltiniai (paties Solikovskio atsiminimai, karaliaus agento Romoje Jurgio Tičinskio laiškai, nuncijaus iš Lenkijos pranešimai) apie tą Solikovskio kelionę nieko nežino. Matyt, A. Kojalavičius supainiojo to paties J. D. Solikovskio, jau kaip Lvovo arkivyskupo ir karaliaus pasiuntinio, 1586 m. kelionę į Romą po to, kai 1585 m. seime buvo patvirtinti visi Vilniaus universiteto įsteigimo ir fundacijos aktai, su tų pačių aktų pirmojo išdavimo data.

     Į Romą 1579 m. vasarą iš Lietuvos-Lenkijos keliavo dvejopa pasiuntinybė: vienai, karaliaus siųstai pas popiežių, vadovavo Plocko vyskupas Petras Duninas Volskis, ir ji Romą pasiekė 1579 m. lapkričio 11 d.; antroji pasiuntinybė buvo Lenkijos-Lietuvos jėzuitų į ordino prokuratorių suvažiavimą (kongregaciją). Jėzuitų atstovu vyko T. Adomas Brokas (Brock, Brocus), anglas, londonietis, nuo 1578 metų dirbąs Vilniaus kolegijoje, busimasis Vilniaus universiteto moralinės teologijos profesorius ir pagaliau jo rektorius (1602-1605 m.). Kadangi popiežiaus bula turi 1579 m. spalio 30 dienos datą, o vysk. P. Volskis, kaip matėme, į Romą atvyko tiktai lapkričio 11 d., nėra abejonės, kad visą dokumentaciją iš Vilniaus atgabeno tėvas A. Brokas, kuris Romą pasiekė jau spalio mėnesį, nes prokuratorių suvažiavimas prasidėjo lapkričio 2 d. Ir aplamai visos žinios, susijusios su bulos išdavimu, randamos beveik išimtinai jėzuitų šaltiniuose. Jų tad rūpesčiu, o ne karaliaus pasiuntinių pastangomis, buvo gauta ši svarbi popiežiaus privilegija.

     Pirmiausia reikėjo įteikti popiežiui formalų raštišką prašymą, vadinamąją supliką. Deja, nuodugnios tos suplikos paieškos nedavė teigiamų vaisių. Jos teksto nepavyko surasti nei Grigaliaus XIII pontifikato aštuntųjų metų suplikų registruose, kuriuos— 17 stambių tomų — čia rašantysis visus peržiūrėjo, nei kur kitur užtikti bent kokį jos pėdsaką. Supliką patvirtindamas, popiežius, kaip buvo įprasta, pasirašė: "Fiat ut petitur”. Ir buvo užrašyta data: "Tertio kalendas Novembris, anno octavo”. Ta pati data buvo perkelta į bulos originalą, nors jis rašytas keletą savaičių ar net mėnesių vėliau.

     Dėl bulos datos tenka pastebėti, kad visi jos teksto leidėjai ir visi, kurie ją savo raštuose yra minėję, neišskyrus nė mūsų naujausios enciklopedijos (plg. Liet. enc. II, 265; XXIV, iii), rašė ir teberašo: 1579 m. spalio 29 d. Tačiau nėra jokios abejonės, jog romėnišką "tertio kalendas novembris” atitinka mūsiškas "spalio 30 d.”. Kiekvienas tai gali patikrinti, paėmęs bet kokį chronologijos vadovėlį. Bet dažnai yra lengviau nusirašyti, negu pačiam patikrinti. Šios datos atžvilgiu "nusirašyti” pradėta jau XVII amžiuje. Laertius Cherubini, pirmasis išspausdinęs šią bulą savo "Bullarium...” (III, Romae 1617, Appendix, psl. 35-36), bulos tekste datą nurašė teisingai, bet paraštėje smulkiu šriftu pažymėjo: "29. Oc-tobr.”. Tą pat iki mūsų laikų kartoja visos bularijos laidos, tą pačią dieną nurašė ir J. Lukaszewicz, J. Balinski, J. Bielinski, kurie savo veikaluose, aprašydami Vilniaus universitetą, pridėjo ir popiežiaus bulos tekstą; spalio 29 dieną nurodo ir vilniškė naujausioji universiteto istorija (I, psl. 43 ir 198). Dar nuostabiau, kad jau bulos juodraštyje, iš kurio buvo parašytas originalas ir kuris tebėra Vatikano archyve (Segr. Brev. 90 ff. 427r-429v), vėliau kažkas (gal minėtasis L. Cherubinis, nes iš ten jis paėmė tekstą savo leidiniui?) lapo pakraštyje irgi pažymėjo: "29. Octob. 1579”. Tačiau tos visos privačių asmenų, kad ir vienbalsiai, kad ir ilgą laiką kartotos nuorodos ničnieko nereiškia, nes pačioje buloje, tiek jos juodraštyje, tiek jos originale, be jokios abejonės pilnais žodžiais parašyta "Tertio kalendas Novembris”, tai yra "spalio 30 dieną”.

     Po šio buvusiems ir dabartiniams mūsų istorikams gal kiek nemalonaus ekskurso, grįžkime prie pačios bulos. Kai popiežius pasirašė supliką, kitaip sakant, patenkino vyskupo prašymą, beliko tik paruošti, parašyti ir išduoti oficialų dokumentą — bulą. Pirmiausia buvo paruoštas teksto juodraštis, vadinama minuta, greičiausiai pasitariant su jėzuitų generaline kurija. Paskutinė to juodraščio redakcija, su keliais nežymiais pataisymais, išliko minėtame Vatikano archyvo fonde. Kiek laiko užtruko visa bulos išdavimo procedūra, tiksliai nežinome. Atrodo, jog praėjo maždaug keturi-penki mėnesiai. Ieškant tam priežasčių, tenka pastebėti, kad panašiais atvejais dažnai sutrukdydavo finansiniai sunkumai. Be normalių bulos parašymo, jos antspaudavimo, registravimo ir išdavimo išlaidų tekdavo mokėti dar specialią privilegijų taksą, kuri universiteto įsteigimo privilegijai galėjo siekti ir 400 aukso dukatų (plg. žurnalą "Roemische Quartalschrift”, 64, 1969, psl. 218-228). Už Vilniaus universiteto privilegiją tokios taksos mokėti nereikėjo, nes buvo leista bulą išgauti per popiežiaus sekretariatą (per viam secretam), užuot viską tvarkius normaliu keliu, t.y. per kanceliariją. Dėl to ir sutinkame originale, po bulos tekstu, Cezario Glorierio, ypatingo popiežiaus sekretoriaus (secretarius domesticus), parašą. Ne kanceliarijoje, bet to paties sekretoriaus registrų knygoje buvo įregistruota išduotoji bula, kaip liudija įrašas atvirkščioje jos originalo pusėje. Todėl tereikėjo apmokėti vien eilines išlaidas. Ir joms provinciolas Pr. Sunjeris buvo iš anksto parūpinęs ir į Romą nuvežti įdavęs 65 vengrų dukatus. Tiek maždaug ir išeidavo už šios rūšies bulą.

     Tokiu būdu finansinė kliūtis atkrinta. Reikia manyti, kad bulos išdavimą užvilkino kokie nors juridiški neaiškumai. Pvz. tiktai 1580 m. vasario 8 d. buvo įteiktas popiežiaus kurijai karaliaus privilegijos autentiškas nuorašas. Gal ir kitų kokių reikalavimų būta ar paaiškinimų pageidauta? Tiktai 1580 m. vasarą buvo galima bulą iš Romos pasiųsti į Lenkiją. Ją gavo jėzuitų provin-ciolas Pranciškus Sunjeris 1580 m. rugsėjo mėn., tarp 7 ir 10 dienos, Rytprūsiuose, Braunsberge, kur jis vizitavo ten veikiančią jėzuitų kolegiją. Jis tuoj pat parūpino gautos bulos nuorašą, davė jį patvirtinti Varmės kapitulos notarui ir išsiuntė į Vilnių. Patį originalą jis pats vėliau atvežė. Tiek autentiškas nuorašas, tiek bulos originalas laimingai išliko iki mūsų laikų ir yra saugomi Lietuvos Centriniame valstybiniame istoriniame archyve Vilniuje. Čia rašantysis neseniai kritiškai iš originalų išleido: karaliaus Vilniuje duotą privilegiją, viršuje minėtą vysk. Protasevičiaus popiežiui laišką ir šią Grigaliaus XIII duotą Vilniaus universitetui bulą (žr. žurnalą "Archivum Historiae Pontifi-ciae”, 16, 1978, psl. 160-170).

BULOS “DUM ATTENTA” TURINYS

     Popiežius Grigalius XIII įsteigė nemaža universitetų ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje. Palyginus jo duotas įsteigimo bulas, kai kurios jų dalys yra daugiau ar mažiau joms visoms bendros, kitos dalys — kiekvienai specialios. Vilniškėje buloje specialių vietų kaip ir nėra, nes viskas buvo jau anksčiau sutvarkyta: fundacijos problemą patenkinamai išsprendė pats Vilniaus vyskupas, universiteto vidaus struktūros ir administravimo reikalus nustatė popiežių patvirtintos jėzuitų ordino konstitucijos. Tokiu būdu dabar įsteigimo buloje buvo galima apsieiti nelietus šių specifinių problemų. Tačiau tai nereiškia, kad atitinkamuose punktuose nebūtų reikėję apsvarstyti kiekvieno žodžio, kiekvieno juridinio termino.

     Bula, po titulacijos (Gregorius episcopus servus servorum Dei) ir patvarumo visiems laikams pareiškimo (Ad perpetuam rei memoriam), pradedama žodžiais "Dum attenta...” Tai arengos pradžia, arengos, kurią sutinkame ir kitose panašaus turinio bulose. Joje pabrėžiama, kokia brangi yra išminties ir mokslo dovana, kuria sklaidomos nežinojimo bei ydų tamsybės ir šalinamos klaidos; todėl ir popiežius stengiąsis daryti visa, kad tie, kurie semiasi mokslo ir taurina savo sielą, pelnytų savo dorybių vertą pripažinimą ir už Dievo garbei įdėtą triūsą gautų tinkamą atlyginimą.

     Toliau vaizduojama, kaip Vilniaus vyskupas Valerijonas Vilniuje įsteigė jėzuitų kolegiją ir kaip ši kolegija per dešimt metų padarė moksle ir auklėjime nemažą pažangą, o studentų skaičius visą laiką sparčiai augo. Dėl to vyskupas prašąs, kad "tame pačiame mieste, kuris, kaip sakoma, esąs tarp kitų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės miestų pats žymiausias ir yra plačios vyskupijos centras, būtų įkurtas ir įsteigtas (erigeretur et institueretur) visuotinių, tiek dieviškųjų, tiek žmogiškųjų studijų universitetas, ir kad minėtoje kolegijoje tie kunigai (t.y. jėzuitai) tikrojo tikėjimo sutvirtinimui, minėto miesto puošmenai ir viso krašto garbei aiškintų ir dėstytų teologiją, filosofiją bei laisvuosius menus ir visa kita, kas dėstoma, aiškinama ir valdančiųjų leidžiama visuotinių studijų universitetuose Lenkijoje ir kitose krikščioniškose karalystėse”. Be to, vyskupas prašąs teisės tinkamai pasiruošusiems ir egzaminus išlaikiusiems studentams suteikti bakalauro licencijato, daktaro ir magistro laipsnius pagal Tridento visuotinio susirinkimo nutarimus, jėzuitų ordino konstitucijas ir pagal kitų jėzuitų universitetų papročius, kaip tai daroma visuose universitetuose. To paties pageidaująs ir Lenkijos karalius Steponas, kuris tam davęs savo tvirtą sutikimą.

     Pagrindinėje bulos dalyje popiežius skelbia Vilniaus universiteto įsteigimą, prieš tai atleidęs Vilniaus vyskupui visas bausmes ir jį išlaisvinęs iš ekskomunikos, suspensos ir interdikto, jei tai būtų kokiu nors būdu užsitraukęs. Toji atleidimo formulė buvo vartojama kiekviename dvasiškiui skirtame svarbiame popiežiaus dokumente, nes asmuo, tebesąs ekskomunikuotas ar kitaip nubaustas, negalėjo teisėtai gauti iš popiežiaus privilegijų ir kitų malonių. Taigi ši formulė buvo vartojama tiktai dėl atsargos, kitaip sakant, ja norėta išvengti eventualaus dokumento negaliojimo. Ji nieko neliudija apie faktą, tai yra, kad suinteresuotasis būtų buvęs tuomet iš tikrųjų ekskomunikuotas ar kitaip nubaustas.

     Štai kaip skamba pati centrinė bulos dalis: "Mes ... paveikti tokio (vysk. Valerijono) prašymo, remdamiesi apaštalų autoritetu, šiuo aktu įkuriame ir įsteigiame minėtoje kolegijoje visuotines teologijos ir jai pažinti reikalingas laisvųjų menų ir filosofijos studijas ir drauge su jomis visuotinių studijų universitetą (universitatem studii generalis), kuris ten veiktų visais ateities laikais ir kuriam visuose dalykuose ir visiškai vadovautų bei jį tvarkytų (Jėzaus) Draugijos kunigai kitų tokių universitetų pavyzdžiu, pagal jų statutus, papročius ir kitas šios Draugijos konstitucijas”.

     Toliau išskaičiuojamos teisės ir privilegijos, kurias popiežius suteikia šiam naujai įsteigtam universitetui: a) visam universitetui ir kiekvienam jam priklausančiam asmeniui, pradedant rektorium, kancleriu, profesoriais ir baigaint sargais, pasiuntiniais, tarnautojais, suteikia visas "privilegijas, indultus, laisves, imunitetus, atleidimus, prielankumus, malones, išimtines teises, garbės ženklus ir pirmenybes”, kokias tik kada nors, bendra norma ar specialiu aktu, yra suteikę arba ateityje suteiks popiežiai, imperatoriai ar karaliai kitiems universitetams, jų rektoriams bei jiems priklausantiems asmenims; visu tuo Vilniaus universitetas ir kiekvienas jo sandas "gali lygiateisiškai ir lygiai pagrindinai naudotis ir džiaugtis” (... pariformiter et aeque principaliter uti, potiri et gaudere valeant);

     b)    pradėję studijuoti bet kokiame kitame universitete, gali Vilniaus universitete tęsti savo studijas;

     c)    nustatytą laiką studijavę Vilniaus universitete ar kituose universitetuose ir tinkamai pažengę moksle bei elgesyje, po griežto egzamino ir viešo disputo, gali gauti iš menų, filosofijos ir teologijos bakalauro, licencijato, daktaro ir magistro laipsnius ir įprastas ty laipsnių insignijas;

     d)    įgiję Vilniaus universitete minėtus mokslo laipsnius turi teisę dėstyti, aiškinti ir disputuoti studijuotus dalykus ir atlikti visus kitus veiksmus, kurie yra susiję su įgytais laipsniais, taip pat naudotis visomis tokiems asmenims suteiktomis privilegijomis ir laisvėmis lygiai taip, kaip kad tuos mokslo laipsnius būtų įgiję kuriame nors kitame universitete;

     e)    sėkmingam naujojo universiteto administravimui ir veikimui leidžiama jėzuitų generaliniam viršininkui paruošti ir paskelbti statutus ir normas, nenutolstant nuo savo ordino teisinių normų, nuo bažnytinių kanonų ir Tridento susirinkimo dekretų; taip pat leidžiama tuos statutus bei normas pagal reikalą perdirbti, pakeisti, atšaukti ir vėl naujus paskelbti, o jų nesilaikančius bei prieš juos maištaujančius nubausti, nors nusikaltusieji turėtų ir egzempcijos teisę;

     f)    kitų universitetų vadovams, profesoriams, darbuotojams ir visiems kitiems miestų bei sričių dvasiniams ir civiliniams administratoriams įsakmiai draudžiama bet kokiu pretekstu, patiems ar per kitus, varginti naujojo universiteto rektorių, personalą ar studentus dėl šiuo aktu suteiktų teisių ir laisvių bei kitaip jiems dėl to drumsti ramybę;

     g)    pagaliau popiežius nusprendžia, kad joks vietos vyskupas nei metropolitas negali ir neturi kištis į tai, kas čia nustatyta, nei tai pažeisti, kokia tik dingstimi, — net ir išsaugojimo ar viršininkystės titulu —, gudrybe ar pretekstu tai būtų daroma; jei kas pabandytų šiuose dalykuose priešingai veikti, kokią jis vietą beužimtų, tokie jo veiksmai jau dabar paskelbiami negaliojantys ir bereikšmiai. (Akivaizdus, nors atvirai neišreikštas, karaliaus nuostato apie universiteto kanclerį ir globėją neutralizavimas).

     Bula užbaigiama tokiems popiežių dokumentams įprastomis formulėmis: Non obstantibus. . . — visi kiti popiežių potvarkiai, jei jie prieštarauja šio akto nuostatams, negalioja; Nulli ergo. .. — visuotinai draudžiama šiam aktui priešintis; Si quis autem. . . — sankcija (Dievo ir šventųjų Petro ir Pauliaus apaštalų užsirūstinimas) tiems, kurie išdrįstų prieštarauti; Dat(um) . . . — bulos ir ja paskelbtų nuostatų juridinės galios pradžia: 1579 m. spalio 30 d.

     Iki šiol Vilniaus universiteto istoriografijoje popiežiaus bula būdavo tik labai trumpai prisimenama, kaip dvasinės vyresnybės suteiktas karaliaus privilegijos patvirtinimas. Su ja plačiau susipažinti ir ją išsamiau panagrinėti, kiek žinau, niekas nė nebandė.

     Įsiskaičius į bulos tekstą ir įsigilinus į popiežiaus suteiktas teises ir laisves, nėra abejonės, jog bula yra juridiškai savarankiškas, nuo karaliaus diplomo nepriklausąs dokumentas. Buloje kreipiamasi ne į karalių, bet į Vilniaus vyskupą, prašantį įsteigti Vilniaus universitetą. Niekur joje neužsimenama, kad popiežius buvo prašytas patvirtinti karaliaus diplomą, ar kad suteikiamos privilegijos reiškia karaliaus duotų teisių aprobaciją. Priešingai, bulos pagrindinis nuostatas skelbia, kad pats popiežius savo, t.y. iš apaštalų paveldėtu autoritetu, Vilniuje "įkuria ir įsteigia visuotinių studijų universitetą”. Karalius paminėtas, tiktai nežymiai pastebint, kad jis su tuo irgi sutinkąs. Jei popiežius būtų norėjęs vien tik patvirtinti karaliaus diplomą, būtų tai nedviprasmiškai išreiškęs buloje ir greičiausiai būtų į ją įterpęs visą karališkosios privilegijos tekstą, kaip paprastai buvo daroma su patvirtinimui pateiktais kitų autorių dokumentais.

     Bet ir savo turiniu popiežiaus bula gerokai skiriasi nuo Stepono Batoro privilegijos.

     1.    Karalius steigiamą Vilniaus universitetą, jo teises ir privalumus prilygina savo, t.y. Lenkijos, karalystės universitetams, ypačiai Krokuvos universitetui; popiežius suteikia visas teises ir laisves, kokias kada nors karaliai, imperatoriai ar patys popiežiai yra suteikę ar ateityje suteiks bet kokiam universitetui visame krikščioniškame pasaulyje.

     2.    Karalius pačiu diplomo tekstu neleidžia steigti Vilniuje teisės ir medicinos fakultetų; popiežius tokio apribojimo nenumato, ir kai nurodo, kad mokslo laipsniai bus teikiami iš menų, filosofijos ir teologijos, tuojau prideda: "ir taip pat minėtuose fakultetuose” (necnon {in} fakultatibus praefatis), tai reiškia, prileidžia galimybę ir kitų fakultetų (teisės ir medicinos), kaip jau buvo praktikuojama kai kuriuose jėzuitų vadovaujamuose universitetuose.

     3.    Karaliaus diplome nieko nesakoma apie Vilniuje mokslo laipsnius įgijusiųjų teisę "visur dėstyti” (ius ubique docendi), nes karalius tokios universalios teisės suteikti negalėjo; popiežiaus bula aiškiai kalba apie laisvą ir teisėtą tų dalykų visur dėstymą, aiškinimą ir disputavimą, iš kurių Vilniuje kam nors buvo suteikti mokslo laipsniai.

     4.    Karaliaus diplome Vilniaus vyskupas skiriamas universiteto kancleriu, o Žemaičių vyskupas — jo globėju; popiežiaus buloje to visai nėra; priešingai, ja įsakmiai uždraudžiama vyskupams ir metropolitams bet kokiu pretekstu kištis į universiteto reikalus. Porą kartų buloje paminėtas ir kancleris, bet jis čia suprantamas pagal jėzuitų ordino konstitucijų nuostatus, tai yra, vienas iš jėzuitų.

     5.    Karaliaus diplomas nepaaiškina, kiek ir kada galės ar turės pasireikšti universiteto reikaluose busimasis kancleris ir globėjas, taip pat nenurodyta, kas paruošia ir tvirtina universiteto statutus, normas ir pan. Popiežius visa tai aiškiai nustato: visas universitetui vadovavimas ir jo administravimas pavedamas jėzuitų ordinui; ordino vyriausiasis vadovas turi rūpintis statutais ir kitais reikalais.

    Iš šio detalaus vieno dokumento antram priešpastatymo kiekvienas gali matyti, kad popiežiaus bula nebuvo menkos svarbos ar tik antraeilis aktas mūsų universiteto įsteigimo fazėje. Žinant, jog jėzuitai negalėjo remtis vien tik karaliaus privilegija tokia forma, kuria ji buvo išduota, popiežiaus bula įgauna esminę reikšmę. Tik ja remiantis pagaliau buvo galima atidaryti Vilniuje universitetą. Be jos karaliaus diplomas mus pasiekusia forma būtų likęs eigos neturėjusiu archyviniu dokumentu. Ir pačiame Vilniuje, kol nebuvo gauta popiežiaus bula, nebuvo pradėta universiteto veikla. Taip kad po to du šimtmečius prie įėjimo vartų kabėjusioje iškaboje visi skaitė: "Academia Universitas Societatis lesu. Erecta Anno 1580” (Jėzaus Draugijos akademija ir universitetas, įsteigtas 1580 metais, — plg. S. Zalęski, Jezuici w Polsce, I, Lwow 1900, psl. 253).

    Tačiau nusikalstume tiesai ir istorijai, jei svarstymuose liktume vienašališki, duodami suprasti, tarsi karaliaus universiteto įsteigimo privilegija būtų buvus visai bereikšmė. Nė kiek neperdėdami galime tvirtinti: be karaliaus diplomo jėzuitai nebūty gavę nė popiežiaus bulos. Pati Romos kurija tai paliudija, nes — kaip jau minėjome — bulos originale, atvirkščioje jos pusėje, matome įrašytą notaro pastabą apie 1580 m, vasario 8 d. jam įteiktą karaliaus diplomo autentišką nuorašą. Tokios rūšies pačioje kurijoje darytų įrašų popiežiaus bulose nedaug tepasitaiko. Šis retas atvejis akivaizdžiai pabrėžia karaliaus dokumento svarbą.

    Tokiu būdu prieiname išvadą, kad ir karaliaus, ir popiežiaus privilegijos buvo lygiai reikalingos. Viena be antros anomis aplinkybėmis, kuriose buvo steigiamas Vilniaus universitetas, nebūtų galėjus įsiteisėti. Jos viena antrą papildė, ir tik abi privilegijas drauge imant, išryškėja tikroji universiteto juridinė bazė, kuri įgalino jį viešai pradėti savo našios veiklos šimtmetinį kelią.