Spausdinti

STEPHEN PHILLIPS

Iš moderniosios anglų poezijos (Marpessa)

IDAS MARPESSAI

Jeigu tave myliu, tai ne vien tik dėl tavo kūno,
perkrauto viskuo, kas yra saldu pasaulyje.
Jis
sklidina taurė gėlių kvapo birželyje;
balčiausioji rožė, kvepianti gyvenimo naktį. . .
Ne, ne vien tiktai dėl tavo kūno;
ne dėl jaudinančių linijų ar tavo pražūtingų plaukų tave myliu.
Ir ne dėl tavo veido, kuris tikrai gali iššaukti senų miestų invazijas;
 ne dėl tavo šviežumo, kuris palengva sėlindamas apgaubia mane keistu miegu.
. .
Bet todėl, kad begalybė ilsisi ant tavęs.   
Tu esi pilna šnabždesių ir šešėlių.
Tu pasakai man, ką jūra taip ilgai neįstengė pasakyti uoloms;
esi tai, ko vėjai nepajėgė man ištarti;
apie ką tylinti naktis užsimena širdžiai.
Tavo balsas
muzika, girdėta jau prieš gimstant.
Ir veidas tavo atsimintas iš kitų pasaulių.
Už jį buvo mirta, tik nežinau kada;
jis buvo apdainuotas, tik nežinau kur.
Jame visas nuostabumas viliojančių vakarų ir liūdnų jūros horizontų;
šalia tavęs aš įžvelgiu i kitus laikus, kitas šalis;
 į gimimus praeityje; į gyvybę, esančią daugelyje žvaigždžių.
Marpessa, groži vienišas ir tyras,
kaip žvakės liepsna šioje tamsioje šaly pasaulio.
Sielvartas mano esi, ir ankstyvoji šviesa, ir muzika mirštanti.

O

MARPESSA APOLLUI

Bet jeigu aš gyvensiu su Idas, abu klestėsime ranka rankon žemumose;
kvapuose atvirų laukų ir iš visų pusių apsupti taikaus ūkio triukšmo;
ir stebėsime, kaip pastoraliniai laukai dega besileidžiančioj saulėj.
Ir jis man duos aistringus vaikus,
ne dievačius, o ne, kurie žiūrėtų į mane iš aukšto,
bet judrius kūnelius ir mažas širdis, kurios klysta. . .
Ir naktį aš miegosiu šalia jo;
sapno išgąsdinta, paliesiu jo ranką ir jausiuosi esanti saugi.
Arba kokios nors šventės proga vaikščiosim abu apšviestomis miesto gatvėmis.
Ir spūstyje žmonių paėmusi jo ranką jausiuosi arti
...   
Ir taip gyvensime.
Ir nors praeis pirmasis saldus meilės įgėlimas, saldus jis kaip nuodai!
Ir nors jaunystė su savo švelniais ir ekstravagantiškais žavesiais bus prabėgusi,
 tas pirmas slaptas pabučiavimas prieblandoj gyvatvorės,
beprotiškas atsisveikinimas pakartotas vėl ir vėl prabėgs. . .
Po to seks ilga, ištikima ramybė;
graži draugystė, vėjo ir saulės išbandyta

tarp kasdieninio gyvenimo dulkių patvari.
Ir matydami vienas kito silpnybes, liūdnomis, bet geraširdiškomis akimis
skubėsime vienas kitam atleisti ir vienas kita laiminti.
Ir jeigu turime eiti senyn, sensime kartu
Idas ir aš.
Ir jis nepasiges to mano grožio.
Ir akys, į kurias per daug giliai jis žvelgė, neatrodys jam išblėsusios.
Praeinančių metų nesigailėsime, kurie švelniai lenkia mus prie žemės
ir kreipia veidą bei žvilgsnį į būsimus namus. . .
Brangūs venas kitam, švytinčiomis šypsenomis pasipuošę, sėdėsime prie
 vienas kito,
 rišami bendrų skausmų, bendrų džiaugsmų
...  
Turtingi prisiminimais žvelgsime gera širdim i vienas kitą,
kol pagaliau žengsime į žemę, ne be ašarų

vienas juk turi eiti pirma!
O Dieve, vienas turi eiti pirma!
Po tiek daug metų vieno smūgio abiem užtektų. . .
Vis tiek žengsime į ten, kaip geri draugai,
dėkingi, kad susitikome, palikdami gerą atminimą žemėje.

Vertė D. S.