K. J. N.
Sena arabų patarlė sako: "Geriausioji kalba — santūri kalba, apgalvota kalba. Kai tu kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylėjimą”. Tačiau mūsuose dar ne visi ir ne visuomet paiso šio išmintingo senovės pamokymo. Pasiklausę žmonių pokalbių darbe, namuose, gamtoje ir kitur, išgirstame "necenzūriškų” žodžių, nestinga "stiprių” žodelių ir šeimoje, besibarant tėvams. Piktina tai, kad ir aukštąjį mokslą baigusieji tautiečiai įterpia vieną kitą "riebų” žodelį. Būdami korektiški, kol neišlenkia taurelės, vėliau jie ginčo metu vietoj argumentų ar "apipavidalindami” įvairias istorijas bei anekdotus, pasitelkia vulgarius, beprasmiškus žodžius. Besiklausantieji dažnokai liberaliai priima tokį storžievių elgesį, kartais net atsakydami tuo pačiu.
Tokių žmonių skurdžiame žodyne keiksmažodžiai pagaliau tampa kasdieninės kalbos dalimi. Joks stipresnis jausmas: susižavėjimas, pasipiktinimas, džiaugsmas ar neviltis — neapsieina be "stipraus” žodžio.
Iš kur mūsų kalboje atsiranda piktžolių, kas jas platina?
Ne paslaptis, kad dažniausiai keiksnoja vyrai. Sugedo mašina ar sulūžo instrumentas, ar negavo algos pakėlimo, dažnas šias nesėkmes sutinka burnodamas. Toks tautietis neboja keiksnoti ir girdint darbo draugams, žmonai, vaikams. Neatsilieka kartais ir moterys. Šių šeimų liudininkai — vaikai savo įspūdžius perduoda draugams. Teko matyti tokį vaizdą: šešerių metukų Arvydėlis, užpultas pikto šuns, pabėrė keiksmažodžių seriją. Sugėdinus berniuką, jis papasakojo, kad tokius žodžius girdėjęs iš tėvelio, šiam supykus ant mamytės. Arvydėlis aiškino, kad tai "pikti” žodžiai ir juos galima vartoti supykus ant ko nors.
Norint kovoti su šia nemalonia ir gėdinga yda, visų pirma būtina kiekvienam žmogui kontroliuoti save. Nebijoti perspėti besiplūstantį draugužį, bendradarbį ar net viršininką.
Pašnekovo pavartotiems keiksmažodžiams priešpastatykime taiklius liaudies priežodžius, patarles, šmaikščius sąmojus, kurie geltų, o ne įžeistų, kaip yra kalbėjęs Boccaccio: "Sąmojai iš esmės turi būti tokie, kad kąstų jie klausytoją kaip ėriukas, o ne kaip šuo, nes jeigu sąmojis kąstų kaip šuo, būtų jau nebe sąmojis, o storžievybė”.
Kartais keikiasi ir vaikai, kurie savo šeimose keiksmų negirdi. Užkirsti kelią šiai keiksmų epidemijai turėtų mokyklos, jaunimo organizacijos. Pravartu būtų pagalvoti ir apie retorikos, estetikos pamokas vidurinėse mokyklose, lituanistinėse mokyklose irgi būtų galima pusvalandį ar kitą tam reikalui pašvęsti.
Neužmirškime, kad necenzūriškų žodžių vartojimas rodo kalbėtojo minties skurdumą, žemą vidinę kultūrą. Turėkime savigarbos — įsižeiskime, parodykime, kad mums nemalonu bendrauti su keikūnais. Manau, ne vienas, pajutęs, jog yra smerkiamas, net vengiamas, laiku susipras.
Vertė D. S.