Spausdinti

Dr. A. Garūnas

     Pirmuosiuose trijuose šių metų "Laiškų lietuviams” numeriuose rašėme apie aktualią šių dienų problemądėl ko vaikai bėga iš namų. Šiame numeryje "Atgarsių” skyriuje jau yra kelių skaitytojų pasisakymai ir mėginimai išspręsti šį klausimą. Tačiau daugelis turbūt norėtų aiškesnio sprendimo, autoritetingos nuomonės. Manome, kad šiam tikslui bus naudinga perspausdinti dr. A. Garūno straipsnį "Šių dienų vaikų auklėjimo problemos”, kuris buvo 1972 m. lapkričio mėn. "Laiškuose lietuviams”. ]ame yra paduotos medicinos, psichologijos ir pedagogikos specialistų nuomonės apie vaikų auklėjimą ir apie priežastis, dėl ko jaunuoliai pradeda naudoti narkotikus. Manome, kad dažnai dėl tų pačių priežasčių jie nutaria ir iš namų bėgti. Tad šis straipsnis gal bus geriausias atsakymas į tas problemas ir tuos neaiškumus, dėl ko vaikai bėga iš namų.

Redakcija

     Šių dienų vaikų auklėjimo problemos yra labai skirtingos, palyginus su šios srities problemomis prieš 30-40 metų arba su problemomis nepriklausomoje Lietuvoje. Anais laikais buvo autokratinė sistema šeimoje, tėvų pareigos, auklėjant vaikus, buvo daug lengvesnės, paprastesnės — tėvai pasakė, ir vaikai paprastai klausė. Auklėjimas buvo paremtas tradicija, viena generacija išmokdavo iš kitos. Deja, šiais laikais tie metodai gerai neveikia, tėvai turi išmokti naujų auklėjimo metodų, paremtų abipusiu respektu tarp tėvų ir vaikų. Tėvų pareiga surasti būdus, kad vaikai kooperuotų, parodytų respektą tėvų nurodymams ir visa šeima dalintųsi atsakomybe.

     Tų auklėjimo skirtumų supratimui čia paminėsime tik vieną problemą — tai medikamentų (narkotikų ir nenarkotikų) paplitusį naudojimą mokyklinio amžiaus vaikuose. Šią vasarą buvo apklausinėta keleto gimnazijų mokiniai — ir turtinguose Čikagos priemiesčiuose gyvenančių, ir neturtingose vietovėse. Rasta tokie rezultatai: 25% visų mokinių naudojo įvairius medikamentus, neskaitant marijuanos, 25% naudojo barbituratus; 19% amphetaminus; 18% — LSD; 10% — kokainą; 6% — heroiną, 34% mėgino marijuaną.

     Daugeliui mokinių atrodo visai natūralu naudoti medikamentus. Jų lengvai galima gauti mokyklos ribose. Kiekvienas mokinys jaučia didelį spaudimą juos naudoti. Pvz. apklausinėj ant mokinius, viena mergaitė, kuri nenaudojo jokių medikamentų, pasakojo, kad ji į klasę nešdavosi vitaminų piliulių, kad kiti mokiniai manytų, jog ir ji vartoja medikamentus. Jų nevartojantieji mokiniai bijosi palikti neišgerto pieno ar coca-colos, kad nebūtų nematant įdėta medikamentų.

     Koks yra spaudimas naudoti medikamentus, užtenka tik pažiūrėti į televizijos skelbimus: jei turi slogą, kokius nors skausmus ar kitokius negalavimus, tai tik paimk atitinkamą piliulę, ir viskas praeis. Išvada aiški — kam kentėti skausmus ar kitokius negalavimus, juk taip lengvai jų galima nusikratyti, reikia tik paimti atitinkamą piliulę.

     Tad tėvai turi žinoti, kad jų vaikai, eidami į mokyklą, tikrai susidurs su medikamentų vartojimo problema. Kaip jie šią problemą išspręs? Vieni atsisakys, kiti norės pabandyti, o treti pradės vartoti ir tam tikra dalis prie jų taip pripras, kad jau nebegalės be jų apsieiti. Tada jau tragiškos pasekmės neišvengiamos.

     Kiek vaikai yra pasiruošę šią problemą sutikti ir kiek tėvai gali padėti jos išvengti? Čia jau sunkesnis atsakymas. Juk visi tėvai draudžia vaikams naudoti medikamentus, tad matome, kad draudimo neužtenka. Kova su šia problema taip pat priklauso nuo valdžios organų sumanumo kovoti su nelegaliu medikamentų platinimu, o taip pat nuo tėvų sugebėjimo padidinti vaikų atsparumą prieš medikamentų vartojimą ir nuo sugebėjimo šeimoje pašalinti visas priežastis, kurios stumia vaikus vartoti medikamentus.

     Jaunuoliai mėgsta viską išbandyti, tad daugumas norės išbandyti ir marijuaną arba amphetaminus, bet, jeigu namie neturės rimtų konfliktų, tai neįpras jų vartoti ilgesnį laiką. Kai šeimoje tarp tėvų ir vaikų nėra abipusio respekto ir darnaus sugyvenimo, tai yra svarbiausia priežastis, dėl ko vaikai įpranta vartoti medikamentus. Norint, kad vaikas juos mestų vartojęs, tai svarbiausia — reikia pašalinti šeimoje tuos konfliktus ir išugdyti sugyvenimą bei respektą vieni kitiems.

     Spręsdama šią problemą, medicinos literatūra nurodo dažniausiai sutinkamas auklėjimo situacijas, kurios būna medikamentų vartojimo priežastis.

     1. Per didelis nuolaidumas (oversubmission) — kai tėvai nuolat nusileidžia vaikų užgaidoms, norams, kaprizams. Toks vaikas tampa jaunuoliu, neišmokęs suvaldyti savo užgaidų, neturėdamas energijos savęs kontroliuoti, nors tokiu savo elgesiu jis labai apsunkina savo ateities tikslus ir pažeidžia kitų teises. Toks jaunuolis, įpratęs visuomet patenkinti savo užgaidas ir nemokėdamas atsispirti, lengvai tampa medikamentų naudojimo auka.

     2.    Perdėtas pataikavimas (overindulgence) — tai vaikų aprūpinimas visokiomis medžiaginėmis gėrybėmis ir patarnavimais, nežiūrint, ar tai tikrai vaikui reikalinga. Toks vaikas taip pat tik ieško pasitenkinimų be jokio savo darbo ar pastangų. Jis ieško visokių gėrybių, visokių malonumų, viską nori išbandyti, neišskiriant nė medikamentų.

     3.    Perdėtas dirigavimas (overcoersion) — tai per didelis tėvų noras visuomet diriguoti vaikų veiksmus, neatsižvelgiant į vaiko teisę pačiam surasti ir vystyti savo palinkimus ir veiksmus. Vaikai, tokioje aplinkoje augdami, tampa maištingi, labai priešinasi tokiam tėvų dirigavimui, yra priversti ginti savo bręstantį individualumą nuo nuolatinio tėvų kišimosi. Tokie jaunuoliai dažnai pradeda naudoti medikamentus, manydami, kad tai padės jiems surasti savo individualumą ir tokiu būdu išsilaisvins iš per didelio tėvų kišimosi bei dirigavimo. O kai tėvai bando sukontroliuoti savo vaiko medikamentų naudojimą, kaip bandydavo sukontroliuoti ir kitus jo veiksmus, tai jis dažnai naudoja medikamentus kaip priemonę parodyti tėvams savo pasipriešinimą.

     4.    Sumenkinimas (belittling) — kai tėvai linkę nuvertinti vaikus ar jų pasiekimus, tuo būdu mažindami tokio jaunuolio vertingumo jausmą ir savęs respektą. Toks jaunuolis bręsta su menkavertiškumo jausmu, bloga nuotaika ir beviltiškumu. Tokie jaunuoliai labai dažnai pradeda naudoti medikamentus, kad bent laikinai pakeltų savijautą ir apsigintų nuo nuolatinės tėvų kritikos.

     5.    Nepasitikėjimas (distrust) — tai tėvų nepasitikėjimas vaikų charakteriu ar jų pasisekimais gyvenime. Toks jaunuolis išsivysto į panašią asmenybę, kaip tėvų buvo pranašauta. Taip pat jeigu tėvai juos neteisingai apkaltina, jog jie imą medikamentus, tai vaikai dažniausiai ir pradeda juos imti.

     6.    Nepaisymas, apleidimas (neglect) — kai tėvai rodo per mažai rūpesčio ar supratimo kiekvienoje vaikų augimo stadijoje, kai nesugeba surasti reikalingo ryšio su vaikais ir jiems pagelbėti brendimo laikotarpiu. Tokie vaikai pasiduoda draugų įtakai, su jais pradeda bendrauti ir, jeigu tie draugai naudoja medikamentus, tai jie turės daug daugiau įtakos negu tėvai ir juos patrauks į medikamentų naudojimą.

     Tad vienoks ar kitoks šių minėtų auklėjimo situacijų išsprendimas ir turės daug įtakos, ar vaikai pradės vartoti medikamentus, ar jų vengs.

     Nėra lengva surasti tokių tėvų, kurie sugebėtų suprasti vaiką visose jo vystymosi ir brendimo stadijose. Kai kurie tėvai labiau sugeba suprasti vaiką, kai jis dar mažas, kiti geriau supranta paauglius. Dažnai motina labai gerai sugeba vaiką suprasti ir auklėti nuo gimimo iki mokyklinio amžiaus, bet vėliau, vaikui augant ir bręstant, ją gali gąsdinti jo noras būti savarankišku. Bet po keleto metų, vaikui pergyvenus šią brendimo krizę, ji vėl gali būti nepamainoma jo patarėja. Panašiai gali būti ir su tėvu. Taip pat ir vaikai nevienodai pergyvena savo augimo ir brendimo stadijas.

Gydytojai ar inžinieriai, prieš pradėdami eiti savo pareigas, ilgus metus turi ruoštis, mokytis, studijuoti, kad galėtų tinkamai atlikti savo darbą. O juk vaikų auklėjimas yra ne mažiau atsakingas užsiėmimas už gydytojo ar inžinieriaus, bet šiam užsiėmimui paprastai nėra specialaus pasiruošimo, kursų ar kolegijų. Aišku, kad šios srities studijos daug padėtų, bet vis dėlto vaikų auklėjime yra svarbiausia ne teorinės žinios apie auklėjimą, bet širdis ir meilė. Gali žinoti visas auklėjimo taisykles, bet tai dar nereiškia, kad jau būsi ir geras auklėtojas. Tik meile ir supratimu paremta namų atmosfera padės vaikui normaliai bręsti ir vystytis.

     Auginant vaikus, kiekvienų tėvų gyvenime ateina laikas, kai jie pamato, kad jų vaikas jau nebėra vaikas. Vaikui bręstant, tėvai vis mažiau ir mažiau jį gali apsaugoti nuo visokių pavojų, o vaikas vis labiau ir labiau išmoksta apsieiti be tėvų pagalbos. Čia ir prasideda konfliktas. Tėvai vis nori ir toliau būti vaikui reikalingi, o vaikas nori vis labiau nuo jų atsipalaiduoti.

     Vaikų brendimo laikotarpis yra pilnas priešingybių. Pasipriešinimas autoritetui ir visokiom taisyklėm yra normalus brendimo pažymys. Tėvams gali būti labai skaudu matyti, kad tas jų iki šiol buvęs malonus vaikelis pavirto į tokį neklaužadą, vartojantį šiurkščius žodžius ir amžinai nepatenkintą. Bet nieko nepadarysi, kiekvienas turi tai pergyventi ir pereiti šiuos pasikeitimus: iš organizuotos vaikystės, per disorganizuotą brendimo laikotarpį, į reorganizuotą subrendimą.

     Šiuo brendimo laikotarpiu kiekvienas paauglys išsilaisvina iš tėvų globos, išvysto ryšius su aplinka, draugais ir suranda, ar turėtų surasti, pats save: kas jis yra, ko nori ir ko siekia iš gyvenimo. Tėvai turėtų būti tolerantiški šiuo laikotarpiu.

     Dažnai vaikas šiame amžiuje pasidaro neklaužada, ne tiek norėdamas tėvams pasipriešinti, kiek parodyti savo savarankiškumą ir autonomiją. Tačiau, nežiūrint to rodomo ir siekiamo savarankiškumo, paaugliai yra labai reikalingi tėvų pagalbos, tik tėvai turi labai mokėti ir suprasti, kaip jiems pagelbėti. Nors tėvai būtų labai protingi ir suprantą savo vaikus, bet paaugliams jie dažnai atrodys neteisūs ir neišmintingi. Gal geriausiai tai išreiškė rašytojas Mark Twain: "Kai aš buvau 16 metų, maniau, kad mano tėvas yra visiškas nemokša, bet kai sulaukiau 20 metų, tai labai nustebau, pamatęs, kiek mano tėvas išmoko per tuos ketverius metus!” Subrendęs žmogus supranta, koks naivus jis buvo jaunystėje, kai galvojo, kad viską geriausiai supranta ir geriausiai pažįsta gyvenimą.

     Visi tėvai trokšta vaikams tik gero: laimės, sveikatos, saugumo. Be abejo, jiems yra skaudu, kad tokių gerų intencijų vaikai dažnai neįvertina. Paaugliams nepatinka per didelė globa ir patarimai. Jie nori būti savarankiški, nori patys tvarkytis. Autonomija jiems yra didžiausia vertybė, todėl kiekvieną laiko priešu, kas tik nori kištis į jų reikalus. Tėvai čia susiduria su didele problema: kaip pagelbėti, jeigu vaikas tos pagalbos kratosi? Kaip palaikyti su vaiku ryšį, jeigu jis kiekvieną patarimą ar nurodymą sutinka kaip jo puolimą? Tėvams reikia daug apdairumo, kad šeimoje būtų išlaikyta ramybė ir abipusis respektas.

     Labai daug nesklandumų ir ginčų šeimose išnyktų, jeigu tėvai daugiau dėmesio kreiptų j savo vaikų jausmus ir dvasinę būklę. Nešokti tuoj jų kritikuoti, bet išklausyti jų nuomonių su susidomėjimu, ir tik po to ramiai, taktiškai pasakyti savo nuomonę. Piktais žodžiais vaiko neišmokysi ir nepriversi, kad jis turėtų tau pagarbos. Neužtenka įrodyti, kad esi teisingas. Kai viešpatauja piktumas, tai jokie faktai neįtikina.

     Gydytojai turi savo motto: "Primum non nocere” (Pirmiausia — nepakenkti). Ir tėvai turėtų laikytis šios taisyklės. Reikia stengtis neužgauti vaiko jausmų, jo neįžeisti, išreiškiant savo priešingą nuomonę. Pvz. mamai išėjus su dukra pirkti suknelės, dukra, pamačiusi lange suknelę, gal pasakys: "Oi, kokia graži ta suknelė”. O mama gal atkirs: "Pfui, visiškai negraži, biauri!” Toks mamos atsakymas iššauks dukros pyktį, ji jausis įžeista, paniekinta, nežiūrint gal labai gerų mamos intencijų apsaugoti dukrą nuo blogo pirkinio. Toks mamos atsakymas bus dukrai prikišimas, jog ji neturinti gero skonio ir nieko nesuprantanti apie grožį. Motina savo skirtingą nuomonę gali išreikšti kita forma, ramiai paaiškindama, kad gal tos suknelės spalva per aštri, kad jai geriau tiktų kitokia spalva ir pan.

     Dažniausiai tėvų palinkimas kritikuoti vaikus neatneša naudos, bet išvysto tik piktumo ir keršto jausmus ir sumažina savimi pasitikėjimą. Vaikams labai daug žalos daro tėvai, nuolat kritikuodami jų charakterį ir elgesį, kai vis nuolat kartoja: "Iš tavęs nieko gero nebus, tu esi biaurus, netvarkingas, kvailas”. Tai sukelia vaiko pyktį, keršto jausmą ir atneša didžiausią žalą normaliam vaiko brendimui bei intelektualiniam vystymuisi. Tokiose šeimose užviešpatauja amžinas triukšmas ir barniai, Jei vaikai padaro ar pasako ką nors, kas tėvams nepatinka, tėvai tuoj pradeda šaukti ir vaikus niekinti. Vaikai įsižeidę taip pat pavartoja nepagarbius, grubius išsireiškimus. Tėvai vėl pradeda grasinti, bausti, ir taip vyksta nuolatinės kovos, vaidai, barniai. Tėvai turėtų stengtis dažniau pulti ne vaiką, o problemą.