Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     Kiekvienam, bent kiek pažįstančiam krikščionišką religinį gyvenimą, nereikia aiškinti, kas yra Asyžius (ital. Assisi) ir kas asyžietis. Tačiau jeigu tame nedideliame Italijos mieste nebūty gimęs, augęs ir veikęs šv. Pranciškus, Asyžius būtų mažai kam žinomas pasaulyje.

     1946 m. liepos mėnesį man teko didelė privilegija tris savaites pagyventi Asyžiuje. Tai vadinu privilegija, nes nedaug kam iš pažįstamųjų ten teko ilgėliau pabūti (ekskursijos ten sustoja tik keliom valandom). O pajusti ir įsigyventi į šį didįjį krikščionybės šventąjį, labiausiai pasauliui primenantį Kristų, reikia laiko.

     Asyžius — tai rėmai, į kuriuos įrėmintas šventasis, nes jame tiek šio šventojo pėdsakų, ir jo dvasia plazda virš šio viduramžio pavidalu išsilaikiusio ir šventojo dvasia dvelkiančio miesto. Ekskursijos teįstengia vien tuos rėmus pamatyti, o jo dvasiai      pagauti reikia (neįmanomų didesniam žmonių skaičiui) ilgesnės tylos ir susitelkimo.

O pažinti šventąjį ir jo dvasios pasaulį labai naudinga, nes tai šventasis, kuriuo domisi visas krikščioniškasis pasaulis. Jam simpatizuoja nekrikščionys ir net netikintieji. Tą juo domėjimąsi įrodo gausūs raštai ar rašytojų pasisakymai apie jį. Šio šventojo gyvenimo bei dvasios įtaka juntama ir šiandien. Apskritai, didžiųjų šventųjų gyvenimo ir veikimo vietos ir jų asmenybės, tartum magnetas, traukia į save dvasingumo besiilginčius žmones. Tai pajutau ir pamačiau, būdamas Asyžiuje.

     Ten susidomėjau (kaip ir kiti ten gyvenę svečiai) vienu senstelėjusiu barzdotu italu, kuris, kaip sužinojau, prieš daugelį metų buvo Milano mieste vežėjas. Vėlesnieji įvykiai parodė, kad to beraščio, neturtingo ir netikinčio žmogaus sielos gelmėse spinksėjo miglotas dvasinio gyvenimo ilgesys. Niekas negalėjo nujausti, kad už to ilgesio nuraminimą jis galėtų sumokėti heroiško laipsnio kainą. Kaip daugelis kitų italų, taip ir jis buvo nusipirkęs Italijos valstybės loterijos bilietą ir laimėjo didžiausią premiją. Nors jis buvo bemokslis, neišsilavinęs, bet žinojo apie šv. Pranciškų Asyžietį, kurį pažįsta visi italai ir jį vadina "švenčiausiu iš visų italų ir itališkiausią iš visų šventųjų”. Laimėtus loterijoje pinigus jis išdalino vargšams (sekdamas šv. Pranciškum?) ir atvyko į Asyžių. Čia pasisiūlė dirbti klarisių vienuolyne be jokio atlyginimo, tik už valgį. Tik vieno dalyko jis norėjo ir prašė, kad galėtų kasdien šv. Pranciškaus bazilikoje dalyvauti visose kasdien laikomose mišiose, kurių kasdien būdavo keliolika. Svarbiausias jo tikslas buvo ugdyti savyje dvasinį gyvenimą.

     Ten mačiau jį, mačiau ir atvykusius iš Vatikano dvasiškius, susidomėjusius jo heroiška naujo gyvenimo pradžia ir dideliu pamaldumu. Mačiau juos, besikalbančius tikėjimo klausimais. Tad yra ir šiandien, ne tik praeityje, heroiškų, entuziastingų, aukštos tikėjimo įtampos sielų. ..

     Būdamas Asyžiuje, susipažinau ir su rusų stačiatikių rašytoju Lvovu, kurs, atrodo, antrojo pasaulinio karo metu, kaip tremtinys, su savo šeima atsirado Asyžiuje ir jau nemanė niekur kitur vykti. Jis su savo dar jauna žmona, suome evangelike, ir su 10 metų sūnumi gyveno tame pačiame viešbutyje, kur ir aš buvau apsistojęs. Iš pasikalbėjimų su juo paaiškėjo, koks gilus, mistiniais polėkiais persunktas buvo jo religingumas. Tų pasikalbėjimų jis troško, lyg išbadėjęs duonos... Jis iš meilės šv. Pranciškui pasirinko Asyžių. Stebėjau jo žmoną, nepaprastai tylią, tartum tylą skleidžiančią ir ja kvėpuojančia jauną moterį, kuri, žengdama pro viešbučio sodelį, sustodavo prie sienos su prikaltu ant jos dideliu kryžium. Kiekvieną kartą su tylia atsidavusia meile veide ilgai ji bučiuodavo Nukryžiuotojo kojas, tartum gailėdamasi, kad negali prie Nukryžiuotojo pasilikti. .. Praėjo jau trisdešimt metų, o tų pabučiavimų dvasingumo negaliu pamiršti. Juk yra gyvenime tokių laiko iškarpėlių, valandėlių, kuriomis gali dešimtmečiais gaivintis. ..

     Būdamas Asyžiuje, patyriau apie vieną turtingą 40-45 metų amžiaus aristokratą, pasiryžusį tapti atsiskyrėliu ir, visko atsisakius, ieškoti vis didesnės Dievo artimybės. Nusipirkęs nedideli žemės sklypelį klarisių viešbučio sodelyje, pasistatęs dviejų kambarių namelį, aptvėrė jį mūro siena. Man atvykus Asyžiun, jis buvo išvykęs sutvarkyti ir atsisakyti savo turto — pavesti jį kitiems. Klarisėms, pas kurias buvo paliktas jo namelio raktas, leidus, lankiau jo patalpą. Ant sienos kabėjo didelis kryžius. Sklaidžiau knygas jo knygynėlyje, kuriame buvo sutelkta patys geriausi dvasinio ugdymosi religiniai veikalai. Ar tos patirtys ir išgyvenimai neliudija, kad šventųjų šešėlyje ir šiandien bręsta sielos, kurios labiau už viską brangina dvasines vertybes?

     Išvykau iš Asyžiaus su pagilintu sentimentu jo šventajam. Pradėjau vis labiau domėtis ypač mūsų šimtmetyje jam skirta literatūra. Suradau rašytojų tarpe su tokiu dvasios pakilimu apie jį rašiusiųjų, kad panorėjau jų entuziazmu pasidalinti su šio žurnalo skaitytojais, kurių daugumui toji literatūra gali būti neprieinama.

     Čia supažindinsiu su tais mūsų šimtmečio rašytojais, kurių veikalus apie šventąjį esu perskaitęs, bet taip pat ir su tais, kurie, ir neparašydami apie jį knygų, savo didesniais originaliais straipsniais, tartum prožektoriais, nauja šviesa nušvietė šį šventąjį. Suminėsiu ir tuos, kurie tik keliose savos kūrybos vietose, kartais vien atskirais sakiniais taip stipriai pasisako už šį šventąjį, kad jų pasisakymai lygūs, o kartais net vertingesni už silpnesnių rašytojų knygas. Taip pat sustosiu ir prie tolimų tikėjimui rašytojų. Kai kurie jų, rašydami religiniais klausimais, nepagarbiai ar net ciniškai pasireikšdavo, tačiau, susidūrę su šventuoju Asyžiečiu, prabyla tokiu švelniu jautrumu ir meile, ko iš jų nebūtų galima tikėtis.

     Tad su tais visais rašytojais jų akimis keliais straipsniais žvelgsime į Asyžių ir jo šventąjį.

* * *

     Mūsų gyvenamame šimtmetyje krikščioniškasis pasaulis du kartus plačiu mastu sustojo prie šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmens: 1926 metais, kai buvo minima 700 metų ir 1976 m. — 750 metų nuo jo mirties. Tų minėjimų išdava — dar daugiau knygų apie šventąjį, apie jo dvasios pasaulį, apie jo aktualumą mūsų laikams... O literatūra apie šį šventąjį yra tokia gausi, kad, vieno rašytojo žodžiais tariant, reikėtų nemažai laiko, norint vien tik su tų knygų pavadinimais susipažinti. Čia šventojo gyvenimo eigos nenagrinėsime, į jį nesigilinsime, o tik švelgsime į tuos, kuriems jis padarė įspūdį; tačiau šie išgyvenimai kai kuriems skaitytojams būtų mažiau suprantami, jeigu jie nebūtų susipažinę bent su svarbiausiais šv. Pranciškaus gyvenimo faktais, jo dvasios pasauliu ir jo nuveiktais darbais.

     Tad reikia labai trumpai, prabėgomis žvelgti į šventojo gyvenimą, nes rašytojų reakcija-atoveikis į tą gyvenimą bus geriau suprasta iš šventojo akcijos-veikimo.

     Pranciškus Asyžietis (1182-1226), turtingų tėvų sūnus, gimė Asyžiuje. Sirgdamas, religinių knygų paveiktas, 25 metų jaunuolis radikaliai pasikeičia. Išgirstus bažnyčiose Evangelijos žodžius taiko sau, pažodžiui suprasdamas, Evangeliją paverčia savo gyvenimo vadovu. Heroiškai save nugalėdamas, tarnauja raupsuotiesiems, radikaliai atsisako turtų, pinigo... Apie jį pradeda telktis vis daugiau mokinių — jo sekėjų. Jis svajoja apie vienuolinę bendruomenę, be regulos, be užtikrintos pastogės, atsisakant ir bendro turto, besinaudojančią tik Evangelija, kurią ryžtasi skelbti gatvėse. Tuo metu atsiverčia Asyžiaus aristokratų 18 m. amžiaus duktė Klara, pasiryžusi visiškai atsisakyti turtų ir sekti Pranciškų. Daug pasauliečių, pasilikdami savo pareigose, nori sekti jo atgailos gyvenimu. Taip susidaro pirmasis pranciškonų ordinas — jo sekėjai vyrai. Antrasis ordinas — moterys, kurioms vadovauja Klara — jos vadinamos klarisėmis. Trečiasis ordinas — pasauliečiai, vadinami tretininkais.

     Bažnyčia patvirtina jo idėjas. Šventojo gyvenimas pasireiškia atgaila, džiaugsmu, meile Nukryžiuotajam ir meile visai tvarinijai. Iš nuolankumo jis su savo sekėjais pasivadina "mažaisiais broliais”. Pranciškus pasilieka tik diakonu, atsisakydamas kunigystės. Jis labai kenčia, matydamas, kaip kai kurie jo sekėjai bando reformuoti jo idėjas, taikyti prie gyvenimo, laikyti jas neįvykdomomis. .. Jį kankina ir fizinės kančios — ligos. Dvejus metus prieš mirtį Alverno kalne besimelsdamas Pranciškus gauna stigmatas — penkias Kristaus žaizdas. Netrukus po to jis apanka. Kančių draskomas, jis garbina Dievą — sukuria dabar visam pasauliui žinomą "Saulės giesmę”, kurioje kviečia visa kas gyva ar negyva gamtoje garbinti Dievą. Miršta, jo paties noru, paguldytas ant žemės. Vos dvejiems metams praslinkus, popiežius Grigalius IX, atvykęs į Asyžių, 1228 m. liepos mėn. 16 d. Pranciškų paskelbia šventuoju.

     Pasaulis šventuoju Asyžiečiu susidomėjo ir iki šiol tebesidomi jo gyvenimo eiga ir artimumu Kristui. Jis yra vienintelis iš visų šventųjų pradėtas vadinti "antruoju Kristumi”. Jo gyvenimas žmonėms pradėjo atrodyti, kaip "išgyventa Evangelija”. Ir mūsų laikais gilus mąstytojas vokiečių profesorius teologas R. Guardini sako, kad "Pranciškus turėjo ypatingą charizmą: jį matydami žmonės prisimindavo Kristų”. Todėl ir šiandien dažnai gretinami Kristaus ir šv. Pranciškaus gyvenimo įvykiai: Kristus gimė tvartelyje — legendos skelbia, kad ir šv. Pranciškus gimęs tvarte; paskui šv. Pranciškų, kaip ir paskui Kristų, sekė mokiniai; Kristus neturėjo kur galvos priglausti — Parnciškus su savo mokiniais neturėjo pastovios gyvenimo vietos, nakvodavo kalnų olose arba palapinėse. Anot Evangelijos, kai Kristus pasirodydavo kurioje nors vietoje, žmonės su ligoniais atvykdavo būriais. Žmonės Kristų sutiko su verbomis prieš jo kančią. Ir Pranciškų, atvykstantį į kurį nors miestą, sutikdavo dvasiškija ir žmonių minios su medžių šakomis rankose, skambinant bažnyčių varpais. Žmonės norėdavo paliesti Kristaus rūbus — panašiai elgdavosi ir su šv. Pranciškum. Kristus mirė prikaltas prie kryžiaus — ir šv. Pranciškus buvo paženklintas Kristaus kryžiaus žaizdomis.

     Jei dar prisimename, kaip liūdna buvo krikščionių padėtis Pranciškaus laikais, kaip nusivylę tikintieji dvasinių Evangelijos vertybių nevertinimu, visuotiniu turto garbinimu, šliejosi prie atskilusių nuo Bažnyčios katarų, valdiečių sąjūdžių, bandančių, kad ir nevykusiai, sekti Evangelijos skelbiamu neturtu, tai suprantame, kad Pranciškus buvo Apvaizdos atsiųsta malonė, per kurią Dievas norėjo sutelkti žmonių mintis ir širdis prie dvasinių vertybių.

     Tad ar galima stebėtis, kad šv. Pranciškus, kaip praeityje, taip ir mūsų laikais yra dėmesio vertas ir kad, anot Mario von Gaili, S.J., vokiečių katalikų religinio mąstytojo, šis šventasis yra aktualus ir mūsų laikams. Domėtis juo verta dar ir dėl to, kad apie jį viduramžio tikinčioji liaudis yra sukūrusi daug daugiau legendų, negu apie kitus šventuosius. Tik prisiminkime tų legendų išleistą rinkinį "Fioretti”. O legendos juk yra kuriamos tik apie tuos žmones, kurie darė didelį įspūdį. Toksai žmogus ir buvo šv. Pranciškus Asyžietis.