Spausdinti

K. T.

     —    Tu ne toks, kaip kiti vyrai! — kartą tarė žmona.

     Pagaliau! Bent kartą prisipažino. O tai vis niekaip neįtikau. Tai grindis prastai išploviau, tai sriubą persūdžiau, tai užmiršau įpilti muilo miltelių į skalbimo mašiną. .. Arba nuperku pieno, o ji įsigeidžia vaisių sunkos. Nuperku sunkos — įsigeidžia pieno. Žodžiu, ne gyvenimas, o gyvas pragaras. Stengiausi ir plušau kaip begalėdamas. Atrodė, kad mūsų šeimyniniai santykiai pagaliau pagerėjo. Žmona mažiau barasi, mažiau priekaištauja. Kai pasakė, kad aš ne toks, kaip kiti vyrai, iš laimės pasijutau devintam danguj.

     —    Ko vaipaisi? — tėškė ji, negailestingai atimdama tą žavingą džiaugsmo akimirką. Kiti vyrai, kaip vyrai. O tu. ..

     —    Ko iš manęs pagaliau nori? Negeriu, nerūkau, nelakstau paskui visokius sijonus. Algą visuomet visą parnešu.

     —    Rado kuo girtis! Irgi mat, dorybė atsirado.

     —    Ar aš neskalbiu, grindų neplaunu, į krautuves nelakstau? Juk tu pati nei automobilio vairuoti nemoki, kur dingtum be manęs?

     —    Liaukis gi tu, dorybių dorybe! Nuvažiuoji, išskalbi? Taip ir turi būti. Teisės juk dabar lygios. Abu lygiai dirbame, tai abu ir namie turime darbuotis. Aš tau ne vergė kokia, tu manęs nenusipirkai, o paėmei iš meilės.

     —    Iš meilės, brangioji, iš meilės. Argi aš ką sakau, angele? Bet tik tu pasakyk, ko dar trūksta? Aš viską dėl tavęs padarysiu!

     —    Tu man nedovanoji gėlių, — tyliu, palaužtu balsu pasakė ji.

     —    Gėlių?

     —    Taip, gėlių!

     —    Na jau, atsiprašau! O gimimo dienai, o Motinos dienai? Ar nebeprisimeni?

     —    Ak, Dieve! Negi tu nesupranti, kad moteriai malonu gauti iš vyro gėles šiaip sau, be jokios progos?

     —    Atleisk, atleisk, mano brangioji, — tariau. — Aš kaltas! Aš tau dovanosiu gėlių nors ir kiekvieną dieną.

     Mano pažadas buvo tvirtas ir šventas. Tebūnie mūsų šeimyninis gyvenimas rožėmis klotas. Jei iki pilnos laimės trūko tik gėlių — jų bus!

     Dovanojau jas kiekvieną dieną. Mylimiausiai pasaulyje moteriai — žmonai. Norėjau ją padaryti laimingą.

     Algos dieną paaiškėjo kiek liūdnas faktas: gėlėms išleidau triskart daugiau, negu uždirbau... Ką gi, žiema, gėlės brangios... Pasiskolinau iš savo sekretorės dar penkis dolerius, bet namo grįžau su rožių puokšte.

     —    O kur alga? — net nepažiūrėjusi į rožes, paklausė žmona.

     —    Aš tau gėlių, brangute, atnešiau. ..

     —    Gėlių? — pravirko ji. — Ir kodėl aš turiu tokį vyrą? Kodėl jis turi būti ne toks kaip kiti! Varge tu mano...

     Namuose prasidėjo tikras pragaras. Aš tylėjau, nežinodamas ką besakyti. Ak, kodėl gi aš gimiau ne toks kaip kiti vyrai?