Spausdinti

 (Pirmoji Jono Pauliaus II enciklika "Redemptor hominis”)

P. DAUGINTIS, S.J.

     Šių metų kovo mėn. vidury paskelbta I-oji naujojo popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, pavadinta "Žmogaus Atpirkėjas” (Redemptor hominis). Visa enciklika yra tartum tėviškas susirūpinimas žmogumi, tikinčiuoju ir visa žmonija. Enciklikos pradžioje jis su didele pagarba rašo apie savo pirmtakus popiežius: Joną XXIII, Paulių VI, Joną Paulių I. Taip pat apie jų ir II Vatikano susirinkimo užsibrėžtus tikslus: vyskupų kolegiališkumą, ekumenizmą. Jis jiems pritaria ir kviečia vykdyti, nenueinant į kraštutinumus.

     Ką naujasis popiežius, tęsdamas jų darbą Bažnyčioje, turėtų daryti, artinantis antrajam tūkstantmečiui į galą? Atsakymas tegali būti toks: mūsų dvasia, protas ir širdis eina vienintele kryptimi — Kristaus Išganytojo link, į Kristų, žmogaus Atpirkėją. Mat, Bažnyčia turi gyvą sąmonę, kad Kristus yra Dievo Sūnus, kad per jį ir jam viskas gyvuoja, kad jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, o Bažnyčia, jo Kūnas, yra tarsi sakramentas arba ženklas ir prietnonė glaudžiam susijungimui su Dievu ir visos žmonių giminės vienybei. Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, kalba žmonėms ir kaip žmogus. Kalba jo gyvenimas, žmogiškumas, jo ištikimybė tiesai, jo visus apimanti meilė ir mirtis ant kryžiaus.

ATPIRKĖJAS IR ŽMOGUS

     Jis tapo ir pasaulio Atpirkėjas. Juk ir dabar, ir "iki šiol kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina, pajungta tuštybei” (Rom 8, 19). Ir toji didžiulė žmogaus pasiekta pažanga, ypač mūsų amžiuje, rodo tą įvairiopą pajungimą tuštybei. Užtenka prisiminti tik keletą reiškinių, pvz. vis nuolat iškylančius ginkluotus konfliktus, galimą vieni kitų sunaikinimą atominėmis bombomis ir kitais panašiais ginklais, negerbimą negimusios gyvybės... Argi šis naujosios epochas, skraidymo tarpplanetinėse erdvėse, niekad anksčiau negirdėtų technikos laimėjimų pasaulis nelaukia, kad "būtų išvaduotas iš pragaištingos vergovės?” (plg. Rom 8,22).

     Įsikūnijusio Žodžio paslaptyje paaiškėja žmogaus paslaptis. Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui aiškiai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą. Jis, naujasis žmogus, atsiteisdamas Dievo tėviškumui, grąžino Adomo vaikams panašumą į Dievą, deformuotą pirmosios nuodėmės.

     Ir kadangi jame prisiimtoji žmogaus prigimtis nedingo, tai ji ir mumyse tapo be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnydamas tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi (plg. II Vat. susir. pastoracinę konstituciją "Spes et gaudium”, 22 nr.). Taip žmogus šioje žmogiškoje atpirkimo plotmėje atranda savojo žmogiškumo didybę, vertę ir kilnumą. Tokiu būdu žmogus tapo naujai išreikštas ir naujai sukurtas...

     Todėl žmogus, norėdamas save pilnai suvokti, o ne vien dalinai ar iliuzoriškai, turi, nerimdamas ir nebodamas savo silpnybių ir net nuodėmingumo, artintis prie Kristaus. Kitaip sakant, turi įsijungti į jį visa savo būtybe ir sau prisitaikyti visą įsikūnijimo ir atpirkimo tikrovę.

ŽMOGUS IR BAŽNYČIOS MISIJA

     Nuostabi žmogaus vertė ir kilnumas — tai Linksmoji naujiena, tai visa Evangelija. Tai vadinama taip pat ir krikščionybe. Tai pateisina ir Bažnyčios misiją pasaulyje, ir galbūt net daugiau dabartiniame pasaulyje. Tas stebėjimasis žmogaus kilnumu, kuris yra ir įsitikinimas, ir tikėjimo tikrumas, ir kuris nesuprantamu, paslaptingu būdu įkvepia kiekvieno tikro humanizmo požiūrį, yra artimame ryšyje su Kristumi. Galima sakyti, tai suteikia ir Kristui vietą, ir pilietybės teisę žmogaus ir žmonijos istorijoje. Kristaus kryžiuje įvykdytas atpirkimas iš naujo neatšaukiamai suteikė žmogui kilnumą ir gyvenimo prasmę žemėje.

     "Bažnyčios pagrindinis uždavinys kiekviename amžiuje yra nukreipti žmogaus sąžinę bei pergyvenimus į Kristaus paslaptį ir padėti visiems žmonėms labai artimai pažinti atpirkimo galybę, vykstančią per Jėzų Kristų. Tai apima ir giliausią žmogaus sferą, t.y. širdies, sąžinės ir didžiųjų pergyvenimų sritį” (10 nr.).

     Tikroji žmogaus laisvė nėra ta, kurią mato ir skelbia įvairios sistemos ir paskiri žmonės. Todėl Bažnyčia dėl savo dieviškos misijos turi tuo labiau būti saugotoja laisvės, kuri yra tikrojo žmogaus kilnumo pagrindas ir sąlyga. Kristus sutinka kiekvienos epochos ir mūsų laikų žmogų su tais pačiais žodžiais: "Jei laikysitės mano mokslo, jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus padarys laisvus” (Jon 8,32. 12 nr.).

KRISTAUS IR BAŽNYČIOS RŪPESTIS KIEKVIENU ŽMOGUMI

     Kristus, Dievo Sūnus, savo įsikūnijimu tam tikru būdu jungiasi su kiekvienu žmogumi. Todėl Bažnyčia laiko savo pagrindiniu uždaviniu įgalinti ir palaikyti šį vienijimąsi. Ji siekia tarnauti šiam vieninteliam tikslui, kad kiekvienas žmogus pajėgtų rasti Kristų, ir taip tiesos apie žmogų ir pasaulį dvasia bei iš jos spinduliuojančios meilės galia Kristus galėtų eiti su žmogumi jo gyvenimo keliu.

     "Jėzus Kristus yra didysis Bažnyčios kelias. Jis pats yra mūsų kelias į Tėvo namus, ir jis yra kelias kiekvienam žmogui. Kelyje, einančiame nuo Kristaus iki žmogaus, Bažnyčios niekas negali sulaikyti” (13 nr.).

     Tai yra laikinosios ir amžinosios žmogaus gerovės reikalavimas: visa tam, kas tarnauja tikrajai žmogaus gerovei ar jai kenkia, Bažnyčia negali būti nejautri. Užtat II Vatikano susirinkimas įvairiuose savo dokumentuose išreiškė pagrindinį Bažnyčios rūpestį, kad gyvenimas pasaulyje būtų toks, kaip pridera aukštajai žmogaus vertybei, ir kad būtų siekiama padaryti jį vis žmoniškesnį (plg. "Gaudium et Spes”, 91, 38 nr.).

     Tai yra paties Kristaus, Gerojo Ganytojo rūpestis visais žmonėmis. Vardan to rūpesčio "Bažnyčia yra pirmiausia žmogaus asmens transcendentiškumo ir antgamtiškumo ženklas. Ji jokiu būdu neturi būti maišoma su kokia nors politine bendruomene ar sistema” (ten pat, 76 nr.).

PAŽANGA AR GRĖSMĖ ŽMONIJAI?

     Žmogus dabar gyvena vis didėjančia baime. Jis baiminasi, kad tai, ką jis išranda ir pagamina, gali tapti priemone ar įrankiu neįsivaizduojamam savęs sunaikinimui, prieš kurį istorijoje žinomos katastrofos, kataklizmai ir karai visai nublanksta...

     Žmogus pagal Kūrėjo valią turi bendrauti su gamta, būti jos kilnus ir protingas valdovas, o ne išnaudotojas ir beatodairinis naikintojas. Visa tai kelia esminį ir pagrindinį klausimą: ar visa ši pažanga, kurios žmogus yra kūrėjas ir skatintojas, padaro žmogaus gyvenimą žemėje žmogiškesnį ir visais atžvilgiais vertesnį žmogaus?

     Be abejo, kai kuriais atžvilgiais — taip. Tačiau kyla pats svarbiausias klausimas: ar šiame progrese žmogus iš tikro tampa geresnis, t.y. labiau dvasiškai subrendęs, aiškiau turįs savo kilnumo sąmonę, labiau atsakomingas ir atviras kitiems, ypač patiems silpniausiems ir vargingiausiems, ar yra linkęs labiau jiems duoti ir padėti?

     Tad dabartinės civilizacijos ir technologijos išsivystymas reikalauja atitinkamo doros ir etikos išsivystymo. Tuo tarpu jis labai toli atsilikęs (15 nr.).

     Taigi Bažnyčia turi kalbėti ne tik apie mūsų laikų pažangą, bet ir apie grėsmę visiems geros valios žmonėms. Todėl ji turi eiti į dialogą, į pokalbį su jais.

     Žmogaus padėtis pasaulyje rodo, kad ji yra nutolusi nuo objektyvių moralinės santvarkos pagrindų, nuo teisingumo ir dar labiau nuo socialinės meilės reikalavimų. Žmogus, užvaldęs pasaulį, daiktus ir jėgas bei darąs didžiulę pažangą, pats tampa įvairiais, dažnai tiesiog nepastebimais būdais jos užvaldytas ir pavergtas — netvarkingo bendruomeninio gyvenimo organizavimo visuma, produkcijos sistema, socialinio susižinojimo priemonių viešąja nuomone ir propaganda daromu spaudimu. Taip grynai materialistinė civilizacija pasmerkia žmogų vergijai.

     Prieš mūsų akis vyksta didelė skaudi drama, kuriai niekas negali būti abejingas (pvz. vienų skurdas, o kitų didelis pelnas, skriaudžiant kitus, žemesnes klases, atsilikusias šalis; didelis nedarbas ir infliacija, oro, vandenų užteršimas ir t.t.).

GALIMI KLAUSIMO SPRENDIMAI

     Tačiau yra galimi kūrybiški, su žmogaus kilnumu sutinką sprendimai. Plačiai imamas solidarumo principas turi įkvėpti atitinkamų mechanizmų ir institucijų veiklų ieškojimą, ar tai būtų pramonės ar prekybos srityje, kur sveikos konkurencijos įstatymai rodo kelią, ar platesnėje ir tiesioginėje gėrybių ir turtų paskirstymo plotmėje, ar jų tokioje kontrolėje, kad ir ekonomiškai besivystančios tautos galėtų patenkinti ne tik savo būtinus reikalus, bet ir daryti palaipsniui pažangą.

     Sunkus, neišvengiamas ekonominio gyvenimo struktūrų perkeitimo kelias neįmanomas be tikro širdies, proto ir valios atsivertimo. Šis uždavinys reikalauja ryžtingo asmenų ir tautų, trokštančių solidarumo, Įsipareigojimo.

     Taip pat ekonominis ir kultūrinis išsivystymas turi būti planuojamas, vykdomas ir įgyvendintas pagal vispusiško žmogaus ir tautų išsivystymo reikalavimus. Aplamai ir visame milžiniškame ekonominiame bei socialiniame gyvenime turi būti priimtas, nustatytas ir gilinamas moralinis žmogaus atsakingumas. Visur ir visada pirmoje eilėje turi būti žmogus.

     Šie svarstymai iš dalies turbūt liks tik "abstraktus dalykas”. Tačiau Bažnyčia neturi savo rankose kitokių ginklų, kaip tik dvasios, tiesos, meilės ir žodžio ginklus. Todėl ji nenustoja maldavusi abiejų pusių ir kiekvieno žmogaus: Nežudykite! Neruoškite žmonių išnaikinimo! Galvokite apie savo brolius ir seseris, kenčiančius badą ir skurdą!

     Be to, pagrindinės ir neatšaukiamos žmogaus teisės, taip deklaracijų ir konstitucijų skelbiamos, neturi likti negyva raidė, kaip tai rodo gausios koncentracijos stovyklos, prievarta, kankinimai ir įvairiopa diskriminacija. Jos turi pasidaryti gyva dvasia ir žmonių praktika, valdžios atstovų pagrindiniu veiklos principu kelti žmogaus gerovei. Tai uždeda būtiną pareigą vis patikrinti modernias sistemas ir programas, ar jos atitinka objektyvias ir nepažeidžiamas žmogaus teises.

     Jau vien tik grynai žmogiškai žiūrint, sunku sutikti, kad tik ateistams duodama "pilietybės teisė”, o tikintieji tik pakenčiami ir su jais elgiamasi, kaip su "antros klasės” piliečiais, ar net visai jiems atimamos "pilietybės teisės” (17 nr.).

ŽMOGAUS LIKIMAS IR BAŽNYČIA

     Kiekvienas žmogus yra patikėtas Bažnyčios rūpesčiui. Juk įsikūnijęs Dievo Sūnus susijungia su kiekvienu žmogumi. O tai į-vyksta Bažnyčioje, kuri yra mistinis Kristaus kūnas. Todėl Bažnyčia negali žmogaus apleisti.

     Žmogui Bažnyčia atlieka trejopą tarnybą, dalyvaudama Kristaus trejopoje pasiuntinybėje: kunigo, pranašo ir karaliaus. Dalyvaudami Kristaus pranašystės galioje, mes tikėjimu pažįstame dievišką tiesą ir drauge su Kristumi jai tarnaujame tikinčiųjų bendruomenėje. Bažnyčia neklaidingai perduoda tas dieviškas tiesas ir jų moko visus žmones (19 nr.). Kunigiškos galios dėka Bažnyčia ir paskiri tikintieji dalyvauja atpirkimo darbe, ypač Eucharistijos ir Susitaikymo sakramentais. "Išsilaikyti ir stiprėti eucharistinėje praktikoje, išvystyti eucharistinį pamaldumą ir dvasinį gyvenimą yra esminis Bažnyčios ir visos Dievo tautos įsipareigojimas, o dar labiau didžiulė malonė ir antgamtinės malonės šaltinis. Tai yra labai svarbus motyvas neprileisti, kad mokant, gyvenime ir veikloje būtų kas nors atimta iš šio Svenč. Sakramento didingumo ar esmės sampratos” (20 nr.).

     "Reikia iš naujo atidengti savyje ir kituose ypatingą žmogaus pašaukimo kilnumą, kurį galima išreikšti žodžiu "karališkas”. Jis gaunamas dalyvaujant Kristaus -Karaliaus galioje. Užtat tikintysis nėra tik kokia nors bendruomenės dalelė ar narelis. Jis iš Kristaus turi asmenišką pašaukimą atlikti ypatingą pareigą Bažnyčioje, broliškose bendruomenėse ir įvairių, žmogiškojo gyvenimo sričių sambūriuose” (21 nr.).

    Baigdamas encikliką, popiežius pasiveda Marijos, Bažnyčios Motinos, globai bei užtarimui ir prašo tikinčiuosius nuoširdžių maldų (22 nr.).