Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAMANTIENĖ

     Draugystės temomis rašė senieji graikų ir romėnų rašytojai, jos buvo aktualios pirmiesiems krikščionims, nemažai apie tai pasisakė Šekspyras, vėliau romantikai rašytojai, poetai ir muzikai. Vieni draugystę suprato kaip intelektualinį bendravimą, kiti kaip psichologišką ir jausminę realybę, dar kiti kaip krikščionių bendravimą su Dievu. Romantikai draugystę suprato kaip sentimentalų jausmų išreiškimą kitam žmogui.

     Draugystė yra viena iš pačių svarbiausių žmogaus buities vertybių. Jos atsiskleidimas gali padaryti žmogaus gyvenimą be galo gražų ir prasmingą, o jos stoka — tuščią ir bereikšmį.

     Modernioje civilizacijoje žmonės spiečiasi į didmiesčius, apartmentus, viešbučius. Žmonės liečiasi alkūnėmis miestų traukiniuose, lėktuvuose ir didžiose krautuvėse. Ir vis dėlto tame dideliame žmonių skruzdėlyne žmogus jaučiasi vienišas. Daugelis tokių žmonių atsiduria naktiniuose klubuose, smuklėse ar kitose pramogų vietose. Jie nesąmoningai ieško bendravimo su kitais. Jeigu tokiose vietose ir surandama draugystė, tai ji būna trumpalaikė. Čia žmonės neturi vieni kitiems ką pasakyti. Pastebėkime, apie ką žmonės kalbasi kokteiliniuose susibūrimuose: "Kaip tau einasi, kaip tavo šeima, tu gražiai atrodai, labai malonu tave pamatyti, tikiuosi, vėl greitai pasimatysime”. Tokia žmonių komunikacija yra bereikšmė. Atliekamas tik tam tikras įprastas formalumas. Klausėjas būtų nustebęs, jeigu pradėčiau jam pasakoti, kaip iš tikrųjų man einasi. Jis nėra pasiruošęs klausyti ir nesitiki iš manęs jokio ilgo atsakymo. Jis pasitenkina mano formaliu "ačiū, gerai, malonu. ..” Šie žmonės yra drauge, bet dvasioje jaučiasi vieni. Šis jausmas labai gerai yra išreikštas Paul Simon dainos žodžiuose:

     "Žmonės kalba, nieko nepasakydami, žmonės klauso negirdėdami, žmonės rašo dainas, kurių balsiai nedainuos, niekas nedrįsta sudrumsti tylos...” Draugystei reikia daugiau negu tik sutikti kitą žmogų arba būti su juo, nors ir tokia "draugystė” palengvina bent laikinai žmogaus vienišumą. Dažnai kreipiamės į kitą žmogų arba kalbame apie jį kaip "mano draugas”, nors iš tikrųjų tik retkarčiais ir tik prabėgom jį sutinkame. Tikrai draugystei tarp dviejų žmonių yra reikalinga intelektualinė ir dvasinė komunikacija arba dialogas. Į tai įeina protas, jausmai ir visa žmogaus būtis.

     Draugystė yra pati didžiausia žmonių komunikacijos forma, kuri vienintelė gali mumyse ištirpinti vienišumo jausmus. Vienišas žmogus gal pasakys, kad jis laisvai ir patogiai jaučiasi, kai jis yra vienas, tačiau jis kenčia vienatvėje, visai apie tai sąmoningai nežinodamas. Tikrai draugystei yra būtinas visiškas atsivėrimas kitam žmogui. Aš turiu parodyti savo tikrąjį "aš”, su mano visomis pozityviomis ir negatyviomis pusėmis. Parodau save tokį, koks iš tikrųjų esu — be kaukių ir pretenzijų. Žmogus, kuris papratęs savo tikrąjį "aš” niekam nerodyti, papranta gyventi lyg to tikrojo "aš” ir nebūtų. Draugui aš pasakau, ką galvoju, jaučiu, tikiu, branginu, vertinu, myliu, neapkenčiu, bijau, trokštu, siekiu ir t.t. Aš jam atiduodu viską, ką turiu, ir viską, kas aš esu. Jis žino viską, kas manyje yra geriausia ir kas blogiausia.

     Tačiau parodyti kitam žmogui savo dvasios nuogumą yra rizikinga. Yra baimė būti nesuprastam, atstumtam, net pajuoktam. Todėl tikra, gili draugystė ir yra nelengvai pasiekiama. Tik Kristaus draugystę mes galime priimti be rizikos, kad būsime atstumti. Tik jo draugystė yra garantuota, kol mes jos norime ir ieškome. Kito žmogaus draugystei atsiverdamas ir rizikuodamas, žinau, kad, jeigu būsiu suprastas ir neatstumtas, aš augsiu dvasiškai, o visai nerizikuodamas, mirsiu savo vienišumo celėje vienas. Jeigu aš sugebu išeiti iš savo dvasios kalėjimo ir parodyti kitam žmogui giliausiai paslėptą dalį savęs, tikiu, kad tai suteiks drąsos ir jam taip padaryti. Tada mes abu dalinsimės savo džiaugsmais ir laimėjimais, skausmais ir nepasitenkinimais. Dalindamasis su draugu savimi, aš geriau pažįstu ir pats save. Aš dar geriau sužinau, kas aš esu ir kuo dar galiu tapti. Su draugu man yra daug lengviau pakelti ir bet kokius gyvenimo sunkumus. Su juo aš ne tik sprendžiu gyvenimo problemas, bet dalinuosi jomis. Aš dalinuosi savo džiaugsmais, pasisekimais, nusivylimais ir baimėmis. Sis atsivėrimas ir pasidalinimas taip pat atveria ir mano protą, praplečia mano horizontus, pagilina mano jausmus, padaro mano gyvenimą reikšmingą.

     Draugas, kuriam aš save atskleidžiu, mane ne tik priima, bet su manim dalinasi ir savuoju pasauliu, savais jausmais. Draugystėje yra lygiai svarbu duoti, kaip ir priimti. Aš priimu savo draugą taip pat be iliuzijų — žinodamas jo visas ydas ir gerąsias ypatybes. Man geriau gyventi su draugo ydomis, negu su žmogumi, kuris yra man visai abejingas.

     Turėjimas ar neturėjimas draugų daugiausia priklauso nuo žmogaus vidinio nusiteikimo. Jis gali būti nepasiruošęs draugą priimti arba gali negalėti ar nesugebėti komunikuoti su kitu žmogumi. Taip pat žmogus gali būti per daug užimtas su savimi ir neturėti laiko kitam. Jis gali norėti turėti draugą savo asmens patenkinimui. Jis laukia iš draugo, kad jį išklausytų, priimtų, suprastų, bet jam nesvarbu, kad kitas gal laukia to paties ir iš jo. Žmogus, kuris sutinka daug kitų žmonių savo profesijoje, bet neturi su jais asmeninio kontakto ar ryšio, labai retai gali turėti tikrą draugą. Kita kliūtis draugystei gali būti žmogaus išdidumas. Aš galiu galvoti, kad viską turiu, ko man reikia, ir kad kitas man nieko negali duoti. Manydamas, kad aš pats vienas galiu būti savo "laivo kapitonas”, aš galiu būti užgniaužtas vienumos.

     Draugystė geriausiai klesti, jeigu kiekvienas draugas tampa pilnutiniu savimi. Jis nesistengia kito į save supanašinti ar pats su kitu supanašėti. Draugai dalinasi vienas su kitu, bet taip pat gerbia vienas kito savitumus. Jie tampa kaip du atskiri muzikos instrumentai, kurie groja tas pačias gaidas.

     Pats geriausias žmogaus gyvenimo tarpas užmegzti draugystę yra jaunystė. Šiame laikotarpyje pradėta draugystė yra pati patvariausia ir gali tęstis per visą žmogaus gyvenimą.

     Draugystė yra galima tarp vyrų, tarp moterų, tarp vyrų ir moterų, tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų. Vedusiųjų tarpe meilė ir draugystė viena kitą praturtina, papildo, sustiprina. Be draugystės dialogo ir vienas kitam atsivėrimo ir dalinimosi vedusiųjų meilė nėra pilna. Neišvystę dialogo, vedusieji gali gyventi šalia vienas kito ir neturėti vienas kitam ką pasakyti. Būdami drauge, jie gali jaustis labai vieniši. Tikėdama meilės amžinumu, jauna pora nesistengia vienas kitą giliau pažinti. Jie neduoda daug svarbos tam, kad jie neturi vienas kitam daug ką pasakyti. Pažvelgę į senatvės sulaukusias vedusiųjų poras, pamatysime, kad kur buvo stipri draugystė jaunystėje, pasilieka stipri ir senatvėje. Jų komunikacija tęsiasi intelektualinėje ir dvasinėje plotmėje, ir jie nesijaučia vieniši.

     Dažnai draugystės ryšių trūksta ir šeimos narių tarpe. Gyvendami po vienu stogu, mes manome viską žiną apie vienas kitą ir mums visiškai nėra ko suprasti. Tačiau iš tikrųjų gal gyvename atskiruose pasauliuose. Mes atliekame savo pareigas kaip tėvai, kaip vaikai, kaip vyrai ir žmonos. Galbūt net neblogai sugyvename. Bet ar pagalvojame, kad mūsų dvasiniam augimui ir tarpasmeninei komunikacijai reikia daugiau negu tik sugyvenimo? Ar šeimose duodame mes vienas kitam save? Ar atveriam vienas kitam savo dvasios pasaulį? Ar atsiverdami priimame vienas kitą tokiais, kokie iš tikrųjų esame? Ar nesiskundžia besuaugantys vaikai, kad negali su tėvais pasikalbėti jiems rūpimais klausimais? Ar neapsivilia tėvai, kai jų vaikai nueina visai kitokiais keliais, negu jie tikėjosi? Čia kaip tik reikalingas vienas kitam atsivėrimas ir komunikacija draugystėje. Broliai ir seserys galėtų vieni su kitais dalintis savo išgyvenimais, nuotaikomis, aspiracijomis. Tokiu būdu vieni kitus daug geriau pažintų. Tėvai su vaikais galėtų kalbėtis apie meną, muziką, literatūrą, politiką, religiją. Tai būtų ne tik kritiškas vienas kito išklausymas, bet ir vienas kito jausmų priėmimas. Tokie draugystės dialogai žadintų vaikuose vertės ir atsakingumo jausmus, o tėvuose mažintų palinkimą įsakinėjimui. Tas nereiškia, kad tėvų autoritetas mažėtų. Ar nešviečia laime dukra, kuri gali draugei pasisakyti, kad ji savo mamai nebijo savęs atverti ir nebijo būti atstumta? Ar nebūna laiminga motina, kuri duoda sau progą pažinti dukros dvasios pasaulį ir priima ją su meile tokią, kokia ji yra?

     Priėmęs žmogaus kūną, pats Kristus neatmetė draugystės. Jis artimai draugavo su Jonu ir Lozorium. Kai kurie apaštalai buvo jam artimesni negu kiti. Nusikaltėliai ir šventieji, paprasti žmonės ir turtuoliai gali pajusti ir išgyventi draugystę.

     Kaip tikėjimas ar meilė, draugystė reikalinga puoselėjimo, kad ji išliktų stipri. Žmogaus vienas kitam atsivėrimas ir dalinimasis turi būti kartojamas nuolatos, nes žmogus nuolatos auga ir keičiasi.

     Taip, geras draugas yra kaip retas paukštis. Draugystė yra daug reikalaujanti — atvirumo, nuoširdumo, pasitikėjimo kitu, todėl yra nelengvai pasiekiama. Tačiau žmogus, išgyvendamas draugystę, pajunta ir patį gyvenimą daug prasmingiau. Jis auga dvasiškai ir prasmingai išgyvena kiekvieną jam Dievo duotą valandą. Kad draugystės dialogas nebūtų kurčias, kartokime psalmės žodžius: "Viešpatie, sukurk manyje klausančią širdį”.