RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Birželis/June 1979 Volume XXX No.6

KUNIGAS IR ŽMONĖS

181

 P. Daugintis, S.J.

GYVENIMO ŽODIS

184

 Chiara Lubich

GERAS DRAUGAS — RETAS PAUKŠTIS

185

 Dalia Staniškienė

ASYŽIUS IR ASYŽIETIS (III)

189

 Alfonsas Grauslys

KRIKŠČIONIŠKOJI ARTIMO MEILĖ

193

 P. Daugintis, S.J.

MIGUEL DE CERVANTES SAAVEDRA

196

 J. Venckus, S.J.

PIRMIEJI VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIAI

201

 Paulius Rabikauskas, S.J.

TIKRA DRAUGYSTĖ

207

 Laura Lauciūtė

REKOLEKCIJŲ MINTYS

208

 Vilija Vakarytė

MOČIUTĖS LEPŪNĖLĖ

210

 Paruošė B. B.

TĖVYNĖJE

211

 D. ir G. Vakariai

KALBA

213

 J. Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

215

 J. Pr.

Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas Virgilijaus Kauliaus nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Popiežius Jonas Paulius II Didžiojo Ketvirtadienio (Eucharistijos ir Kunigystės sakramento įsteigimo) proga parašė kunigams ilgą, atvirą laišką. Tačiau ir pasauliečiams katalikams laiške iškeltos mintys gali būti įdomios ir kai kurie klausimai labai svarbūs. Tos mintys padeda geriau suvokti kunigystės reikšmę ir skatina branginti kunigą bei pašaukimus į kunigystę.

     Visi tikintieji, krikštu padaryti panašūs į Kristų, yra gavę bendrąją kunigystės galią. "Kristus, iš žmonių paimtasis kunigas, padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui” (Apr 1,6). Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios nužengimu yra pašvenčiami dvasine buveine ir šventa kunigija, kad visais krikščionio darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos...

     Bendroji tikinčiųjų ir tarnaujančioji arba hierarchinė kunigystė skiriasi esme, ne vien laipsniu. Tačiau jos abi yra viena kitai skirtos, abi savu būdu dalyvauja Kristaus kunigystėje. Hierarchinis kunigas savo turima šventąja galia formuoja ir valdo kunigiškąją tautą; atstovaudamas Kristaus asmeniui, jis paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališka kunigyste drauge aukoja Eucharistiją ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda, padėka... (II Vat. susir. konstitucija apie Bažnyčią, 10 nr.).

     Taigi tik kunigas, atstovaudamas Kristui, paverčia duoną ir vyną eucharistine auka — Kristaus kūnu ir krauju ir taip pat sakramentiniu (ženkliniu) būdu akivaizdziai pakartoja kruvinąją Kristaus kryžiaus auką, pritaikydamas Kristaus kančios nuopelnus vis naujų kartų žmonėms.

CHIARA LUBICH

          Savo ištverme jūs
          išsaugosite savo gyvybę. (Lk 21,19)

     Ar žinai, kas yra šventieji? Tai tikri krikščionys, kurie išgelbėjo savo sielas. Tuo esame tikri, nes Bažnyčia neklysta, paskelbdama juos šventaisiais. Norėčiau pateikti pavyzdžių dar gyvenančių žmonių, kurie išgelbės savo sielas, bet tai neįmanoma, nes nesame tikri, ar jie ištvers iki galo.

     Šventieji ištvėrė. Kodėl? Dėl to, kad juose vyravo jėga, dorybė, vadinama ištverme. "Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę”. Ištvermė — tai vertimas originalaus graikiško žodžio, turtingo savo prasme. Tas žodis apima kantrybę, pastovumą, atsparumą, pasitikėjimą. Ištvermė būtinai reikalinga, kai kenčiam, kai esame gundomi, nusivylę, masinami pasaulio vilionių, kai esame persekiojami.

     Manau, kad ir tu esi nors vienoj iš čia minėtų aplinkybių ar esi patyręs, kad be ištvermės būtum neatsilaikęs. Gal kartais teko nupulti. O gal ir dabar esi įsipainiojęs apgailėtinoje padėtyje. Kas daryti? Išsipainiok ir ištverk. Kitaip — krikščionio vardas tau netinka. Žinai, kad kas nori eiti Kristaus pėdomis, turi kasdien nešti kryžių, turi mylėti — bent savo valia — kančią. Krikščionio pašaukimas — tai pašaukimas ištverti.

     Apaštalas Paulius parodo savo bendruomenei, kad ištvermė yra krikščionio pažymys. Jis nebijo jos statyti toje pačioje eilėje su stebuklais.

     Jei mylime kryžių ir esame ištvermingi, galėsime sekti Kristumi, kuris yra danguje, ir taip būsime išgelbėti.

(''Laiškų lietuviams” konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)

Dalia Staniškienė

     Kas yra draugas? Tai viena siela,
     gyvenanti dviejuose kūnuose.
          Aristotelis

     Nėra didesnės meilės,
     kaip gyvybę už draugus atiduoti.
          Jono 15,13

     Emersonas sakė, kad vienintelis būdas turėti draugą yra būti draugu. "Ladies’ Home Journal” 1978 rugsėjo mėn. numery buvo straipsnis "How Good a Friend Are You?” Siame straipsnyje aprašoma dešimt iš tikro gyvenimo paimtų problemų ar dilemų, liečiančių draugus. Atsakymai parodo, kaip šios dilemos buvo išspręstos, neprarandant draugystės. Štai trys pavyzdžiai.

     Pirmas: ką darytum, jei tavo 14 metų duktė, parėjus iš mokyklos, papasakotų, kad jos klasės draugė, tavo geriausios draugės duktė, pardavinėja marijuaną kitiems vaikams? 1) Tylėtum, kad tavo duktė nepapultų į nemalonę už išplepėjimą? 2) Tylėtum, nes manai, kad tai ne tavo reikalas? 3) Išaiškintum dukrai, kad turi pasakyti mergaitės motinai, bet neišduosi, kur sužinojai, ir tada jai pasakytum? 4) Pati mėgintum kalbėti ir aiškintis su draugės dukra? Moteris pasirinko trečią sprendimą, nes jautėsi, kad turi padėti draugės dukrai, ir buvo tikra, kad draugė norėtų apie dukros elgesį žinoti. Žinoma, prieš kalbėdama su drauge, ji visa tai išaiškino ir savajai dukrai.

     Antras pavyzdys: pernai tu ir tavo draugė kartu užsirašėt meno pamokoms. Nors tavo draugė geresnė menininkė, klasė abiem labai patiko. Šįmet pavėlavot užsiregistruoti. Tu paskambinai mokytojui ir sužinojai, kad vietos yra tik vienai iš jūsų. Ką darai? 1) Užsirašai, nes tu pirma pasiteiravai? 2) Užregistruoji savo draugę, nes žinai, kad ji rimtai nori meną studijuoti? Be to, jautiesi jai skolinga, nes pernai ji tave į šią klasę atsivedė. 3) Paskambini draugei ir pasiūlai jai užleisti vietą? 4) Išaiškini situaciją draugei ir kartu susitariat, ką daryti? Ši mergina, nors ir labai norėjo patekt į tą klasę ir jautėsi, kad turi pirmenybę, nes ji gi skambino ir teiravosi, vis dėlto pasirinko paskutinį sprendimą. Jos pasitarė ir nutarė "mest pinigą”. Draugė laimėjo, o ši mergina nuėjo į kitą klasę, nors ir ne taip įdomią. Ir jos sutarė kitais metais abi laiku užsiregistruot.

ALFONSAS GRAUSLYS

     Šiai rašomos temos atkarpai panaudosime du mūsų laikų lenkų rašytojus: Ewa Szelburg-Zarembina ir Juzef Wittlin.

     Pirmoji, 80 m. amžiaus, dabar gyvenanti Lenkijoje rašytoja šiai temai duoda daugiausia medžiagos. Ne kartą lankydama Asyžių ir ten ilgiau pabūdama, ji lankė ir tas visas Italijos (ypač Umbrijos provincijos) vietas, kuriose šventasis yra buvojęs ir pasireiškęs. Ji pasiekdavo ir kitas provincijas, pvz. Toskaniją, su Alverno kalnu, kur šv. Pranciškus besimelsdamas, nuostabios vizijos ištiktas, liko apdovanotas kraujuojančiomis stigmomis. Maža to. Asyžiui ir jame paliktiems šventojo pėdsakams paminėti ji parašo dvi nemažas knygas: "Zakochany w Milosci” (Įsimylėjęs Meilę) ir "Imię jej Klara” (Jos vardas Klara). Šias abi knygas Lenkijoje išleido Pax leidykla keliomis laidomis.

     Antrasis čia panaudosimas J. Wittlin, nepriklausomos Lenkijos laikais žinomas rašytojas, po II pasaulinio karo atsidūręs tremtyje, išgyvenęs 35 metus Niujorke, 1976 m. ten mirė. Instytut Literacki leidykla Paryžiuje 1963 m. išleido jo didelį 654 psl. veikalą "Orfeusz w Piekle XX wieku” (Orfėjus XX amžiaus pragare). Keliais tos knygos straipsneliais jis prisimena Asyžių, kuriame lankėsi. Kai kuriomis naujomis pastabomis bei mintimis jis papildo pirmosios rašytojos įspūdžius.

* * *

     Atrodo, neapsiriksiu Szelburg-Zarembinos susidomėjimą Asyžium ir jo šventuoju kildindamas iš jos asmeninio gyvenimo tragedijos. 1939 m. vokiečiams puolant Lenkiją ir bombarduojant Lvovo miestą, žuvo jos keliolikos metų sūnus. Šiai šeimos tragedijai paminėti ji vėliau parašė labai prasmingą ir gražią poemą "Matka i syn” (Motina ir sūnus), kurioje švelniai ir atsargiai įjungė savąją kančią į mūsų Viešpaties Motinos kančią dėl dieviškojo Sūnaus nukryžiavimo.

P. DAUGINTIS, S.J.

    Norėtume kiek plačiau parašyti apie reikalą mums, krikščionims katalikams, gyventi pilna krikščioniškąja artimo meile. To iš mūsų laukia artimieji, mūsų kaimynai, tautiečiai, Bažnyčia ir Kristus. Tai yra mūsų socialinės prigimties išvystymas su tos prigimties siekiais: būti mylimam, turėti tikrų draugų, jaustis ir svetimoje šalyje kaip namie, gyventi broliškoje, seseriškoje ir dieviškoje meilėje savose bendruomenėse bei draugijose ir tokiu būdu drauge su kitais tapti laimingu.

PIRMASIS MEILĖS LAIPSNIS

    Nuostabus yra mūsų Kūrėjas Dievas: jis sutvėrė žmogų dvilypį — savimi besirūpinantį individualistą ir į kitus linkusį socialų, bendruomenišką altruistą. Jam davė didelę jėgą — meilės galią ir aistrą. Kiekvienas meilės pasireiškimas bei žmogaus veiksmas tarnauja ir pačiam žmogui, ir kitiems žmonėms bei jų bendruomenei. Ir tik drauge su kitais dirbdamas, jiems gera darydamas, juos mylėdamas, žmogus viskuo apsirūpina, yra kitų vertinamas, mylimas, jaučiasi laimingas ir išsivystęs.

    Tą artimo meilės įstatymą, įrašytą į žmogaus prigimtį, Dievas dar sustiprino savo įsakymu: "Mylėk savo artimą, kaip pats save”. Kristus taip pat paliepė vykdyti šią aukso taisyklę: "Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mat 7,12).

    Meilės aistra yra tokia stipri, kad ji perima visą žmogų: jo didžiuosius kūno polinkius, pojūčius ir dvasios galias. Todėl kalbama apie lytinę meilę, apie turtų, patogumų meilę, apie meilę pasirodyti, daug reikšti, trumpai sakant, apie pojūtinę, kūnišką, žemišką meilę. Yra dar emocinė, jausminė meilė — simpatijos, antipatijos, pamėgimo kai kurių daiktų, darbų, gyvių, asmenų.

    Abiem šios meilės rūšims yra būdingas jose vyraująs savo polinkių, pojūčių, galių patenkinimas. Mažai kreipiamas dėmesys į kito patenkinimą, artimo laimingu padarymą. Tai prigimtinė meilė, pirmasis meilės laipsnis.

J. VENCKUS, S,J.

    Rašant ar kalbant apie Cervantes, reikia atsiminti du dalykus: jo biografiją ir žymiausią jo veikalą "Don Kichotą” (Don Quixote). Yra sakoma, kad šis jo veikalas yra daug didesnis negu jis pats.

     Kalbant apie biografijas, reikia pasakyti, kad jų yra įvairių. Kai kurios yra vadinamos pamokančiomis arba auklėjančiomis, nes tai yra tautos didvyrių, valstybių kūrėjų, karo vadų, garsių politikų gyvenimo aprašymai. Apie jų didžius darbus rašoma, norint pažadinti jaunimą, įkvėpti jam tėvynės meilę. Bet šalia savo didžių darbų tie žmonės kartais padarydavo ir nemažų klaidų, nebūdavo pavyzdingi religijos ar moralės srityje. Kartais kai kurių žurnalistų rašomos biografijos gali būti intriguojančios, stebinančios, romantiškos ir pikantiškos. Tai gali būti, pavyzdžiui, kokio nors pramonininko gyvenimas, kuris, anksti apleidęs mokyklą, per trumpą laiką tapo milijonierium. Tai gali pakenkti jaunimui, nes jis pagalvos, kad mokslas nesvarbu — gali daug pasiekti ir be mokslo. Kam tad ilgai vargti kolegijose ir universitetuose? Kartais aprašomi tokie asmenys, kurie tartum per vieną naktį pagarsėjo, tapdami Hollywoodo žvaigždėmis. Tad dėl ko nemesti mokslo ir nepamėginti?

     Yra taip pat vadinamųjų egzistencinių biografijų, kur aprašoma žmogaus egzistencija: jo jaunystė su visomis geromis ir blogomis savybėmis — "jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos”. Gali kilti klausimas, ar, rašant žmonių biografijas, reikia paminėti ir jų klaidas, kurios priklauso prie jų gyvenimo, ar gal geriau tai nutylėti.

Miguel de Cervantes Saavedra

     Egzistencinė biografija yra objektyvus žmogaus charakterio ir darbų aprašymas. Tokioje biografijoje pamatomi ne tik žmogaus nuopelnai, bet taip pat ir ydos bei įvairios moralinės silpnybės. Iš tokių biografijų galima pasimokyti, ką reikia daryti ir ko vengti.

Paulius Rabikauskas, S.J.

     Istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje yra nežinomo tapytojo XVII amžiuje aliejumi ant drobės pieštas atvaizdas su lotynišku Įrašu: "Gerbiamas Tėvas Petras Skarga, iš Jėzaus Draugijos, trečiasis Vilniaus kolegijos, pirmasis naujai įsteigtos akademijos ir universiteto rektorius, 1580 Viešpaties metais”. Tai prie knygomis apkrauto stalo sėdinčio, kaire ranka atverstą knygą prilaikančio, dešinėje žąsies plunksną paėmusio kunigo portretas. Ten pat ant kito šalia stovinčio stalelio sukrautos rektoriaus insignijos: toga, statutų knyga, skeptras ir keturbriaunis biretas. (Plg- leidinį "Lietuvos tapyba XVI-XIX a.”, Vilnius 1970, 6 atv.). Kadangi portreto įraše nurodyta taip pat Skargos mirties data, todėl reikia manyti, jog jis nutapytas po 1612 metų. Greičiausiai kaip tik jo mirties proga norėta Vilniuje tokiu būdu pagarbiai paminėti ir ateities kartoms priminti pirmąjį universiteto rektorių. Tačiau pirma žvilgterėkime, kas buvo tie du prieš Skargą buvusieji Vilniaus kolegijos rektoriai.

STANISLOVAS VARŠEVICKIS (REKTORIUS: 1570-1578)

     Naujai įkurtai Vilniaus jėzuitų kolegijai vadovauti buvo paskirtas iš Romos atvykęs lenkas Stanislovas Varševickis (Warsze-wicki). Tuomet jis buvo 41 metų amžiaus, bet tiktai prieš trejus metus įstojęs į jėzuitus. Prieš tai buvo trijų įžymių kapitulų Lenkijoje (Poznanės, Gnezno ir Lovičo) prelatas ir Poznanės katedroje pamokslininkas. Kilęs iš didikų senatorių Varševickių šeimos —    jo senelis Stanislovas buvo Mozūrų vaivada, tėvas Jonas tapo Varšuvos kaštelionu, o brolis Kristupas pagarsėjo kaip diplomatas ir politinėmis temomis veikalų autorius —    dvidešimtmetis Stanislovas įsirašė į Vitenbergo universitetą, kur klausė Melanchtono ir kitų Liuterio sekėjų paskaitų. Po to dar studijavo Paduvoje ir 1556 m. grįžo į Lenkiją. Čia jo laukė perspektyvi karjera. Gavo vietą karaliaus Žygimanto Augusto kanceliarijoje, po kurio laiko tapdamas jos regentu. Bet darbas ir gyvenimas karaliaus dvare nepatenkino jo sielos gelmių. Norėdamas geriau panaudoti savo sugebėjimus, 1562 m. nutarė visas pasišvęsti apaštaliniam darbui. Tais metais priėmė kunigo šventimus ir apsigyveno Poznanėje. Išgirdęs apie Varmijoje įsikūrusius jėzuitus, pakartotinai lankėsi Brausberge, ten atliko rekolekcijas. Ir taip pribrendo ryžtas įstoti į vienuoliją, kuri — kaip jis pats rašė — "nekeisdama rūbų ir neskųsdama viršugalvių (t.y., nebūdama tokia, kokiais buvo pranciškonai ir kiti viduramžių ordinai), bet vilkėdama bendrais su kitais kunigais drabužiais, siekia visiško tobulumo” (žr. J. Warszawski, Vo-cationum liber autobiographicus. . . , Roma 1966, psl. 314). Jėzuitu tapo Romoje 1567 m. lapkričio 24 d. Ten išbuvo apie pustrečių metų ir turėjo progos pagilinti savo teologijos žinias. Kai prireikė siųsti steigiamai Vilniaus kolegijai mokymui ir valdymui reikalingą personalą, su keliais kitais buvo pasiųstas ir S. Varševickis, numatant jam pirmojo kolegijos rektoriaus pareigas.

Laura Lauciūtė

    Danutė lankė Marijos aukštesniąją mokyklą. Ji buvo linksma ir mandagi mergaitė. Manė, kad turėjo daug gerų draugių.

    Vieną vakarą Danutė, būdama viena namie, išgirdo prie namų keistus garsus. Jai pasidarė labai nejauku, todėl nutarė paskambinti draugėms, kad ateitų drauge su ja pabūti. Skambino Birutei.

    —    Negaliu. Aš žiūriu televizijos. Palik mane ramybėje.

    —    Bet juk ir pas mane galėsi žiūrėti televizijos.

    —    Sakau, kad ne. Netrukdyk manęs, — atšovė Birutė ir pakabino ragelį.

    Panašiai buvo su Rita, Lina, Rūta ir Sigute. Pagaliau Danutė paskambino Daliai.

    —    Žinoma, kad ateisiu. Nesijaudink, — maloniai pasakė draugė.

Vilija Vakarytė

* * *

Lange atsispindėjo saulė,
 o eglutės siekė mano rankos. . .
taip ramu toli nuo miesto aidą

gražu. . .
tikrai norėčiau čia pasilikti,
net viena
nesvarbu,
nes būčiau kartu su Dievo draugyste
čia, gamtoje. . .
toli nuo bėdų ir draugą. .
.
žinau, kad aš turiu ištikimą draugą.

* * *

Ratelyje vis arčiau, vis ramiau
dalinamės mintimis,
 o tos mintys tinka ir man:
apgalvot, apsvarstyt. . .
 vis grįžta tos pačios idėjos

apie ratelius.
Jis mus jungia rately,
ir mes dalinamės Jo žodžiu ratelyje. . .
ratelis neturi nei pradžios, nei galo

mintys sukasi galvoje,
o malda kyla į Jį.

Paruošė B. B.

     Parke po pavėsingu ąžuolu papiltas smėlio kalnelis. Ant jo kapstosi pulkelis mažiukų, o ant netolimo suoliuko prisėdusios kelios senukės šnekučiuojasi, mezga, budriomis akimis seka savo žaidžiančiuosius, kad jų ramų žaidimą nesudrumstų joks nemalonumas. Iš pulkelio išsiskiria mažutė geltonplaukė, gėlėta suknyte ir mėlynu kaspinėliu plaukuose. Ji prieina prie suolelio ir šūsteli kibiriuką smėlio į močiutės veidą, į plaukus.

     —    Saulyte, labai prašau, neberk į mane smėliu. Prikris man į akis, skaudės, aš verksiu. .. — švelniai sako močiutė, paimdama mergytę už rankutės.

     —    Aš bersiu, man patinka, — atkerta mažoji Saulytė ir ištraukia rankutę iš senosios pirštų.

     Močiutė nieko nebeatsako. Mergytė apsisuka ir nubėga prie smėlio. Vėl ji prisemia kibirėlį smėlio, vėl atneša prie suoliuko. Šį kartą smėlio tenka ne tik močiutei, bet ir jos kaimynėms. Viena nebeiškentusi sako:

     —    Kodėl pili smėlį? Močiutė juk prašė, kad taip nedarytum. Reikia močiutės klausyti, Saulyte.

     —    Aš nenoriu šitos močiutės klausyti, aš šitos močiutės nemyliu. Man patinka kita močiutė. ..

     Močiutės veidu nuslenka šešėlis, o akys vos vos sulaiko ašaras. Saulytė jau nubėgo, o moteriškės tebetyli, nežinodamos, ką sakyti. Pagaliau jos močiutė prabyla:

     —    Matot, Saulytė turi dvi močiutes, tai ir nepasidalinam. Vieną savaitę anoji ją prižiūri, o kitą aš.

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

VILNIAUS UNIVERSITETO 400 M. SUKAKTIES PROGA

     Vilniaus akademijoje be teologijos ir filosofijos mokslų, jėzuitai dėstė civilinę ir karinę architektūrą. Studijuodami civilinę architektūrą, studentai susipažindavo su medine ir mūrine statyba bei jos grožiu; studijuodami karinę architektūrą — su pilių, tiltų ir kelių statyba. Architektūros studentai buvo ruošiami mokytojais kolegijoms ir net siunčiami i užsienį pasitobulinti. Manoma, kad architektūrą pirmasis pradėjo dėstyti Povilas Bokša (1552-1627). 16-17 a. buvo dėstomas piešimas bei tapyba. Žmonės, baigę šiuos dalykus, kūrė herbus, portretus, bažnytinius paveikslus. Gražindavo didikų rūmus ir bažnyčias. Vienas iš iškiliausių šių dalykų dėstytojų buvo Tomas Žebrauskas (1714-1758). Vėlesniais laikais architektūros katedros vedėju buvo paskirtas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753-1798). Architektūros mokslo pagrindus jis buvo studijavęs Paryžiuje. Jam mirus, katedros vedėju buvo paskirtas Mykolas Šulcas (1769-1812).

     Piešimą dėstė Pranas Smuglevičius. Greta piešimo visiems buvo privalomas bendras skulptūros, o vėliau ir tapybos kursas. Įdomu, kad buvo priimami laisvais klausytojais žmonės iš miesto. Norėta, kad gražiau atrodytų visas kraštas. Dėstytojai universitete turėjo dirbti ir kūrybinį darbą: skirti tam tikrą laiką universiteto statybai bei rūmų tvarkymui.

     Napoleonas, pražygiuodamas pro Lietuvą, sukėlė naujas sroves, dailėje atskleisdamas gamtos ir žmogaus psichinio gyvenimo reiškinius. P. Smuglevičius buvo gimęs Varšuvoje, bet žemaičio lietuvio sūnus. Savo piešimo vadovaujamoje katedroje skatino tikrovės vaizdavimą. Tais laikais buvo piešiama senovė ir žymių dailininkų darbų kopijavimas.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.]. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS PRIELINKSNIŲ VARTOJIMAS

     Jau esame keliuose numeriuose rašę apie įvairių prielinksnių vartoseną, ypač atkreipdami dėmesį į jų vartojimo netikslumus. Dabar tokiu pat atžvilgiu pažiūrėsime į prielinksnius su, tarp, už, virš.

S u

     Prielinksnis suyra vartojamas su įnagininku ir paprastai reiškia buvimą kartu, drauge. Tarmėse pasitaiko įvairių šio prielinksnio vartosenos variantų, ne visuomet teiktinų bendrinei kalbai. Taip pat kai kas pavartoja ir neteiktinų verstinių konstrukcijų. Pvz.: Su laiku(=Praėjus kiek laiko, ilgainiui, kada nors) viskas paaiškės.Taip pat nevartotina verstinė konstrukcija su tikslu Pvz.: Jis atvyko su tikslu(~norėdamas) ką nors sužinoti. Tai buvo daroma vien su tikslu pasipelnyti(= tiktai dėl pelno, ieškant pelno; tik tam, kad pelno iš to būtų. ..). (J.Jabl.).

     Prielinksnio sukonstrukcijos gana dažnai reiškia objektą, į kurį nukreiptas koks nors veiksmas, pvz. Žirgelį balnojo, su žirgu kalbėjo.Tačiau su kai kuriais veiksmažodžiais prielinksnio sukonstrukcijų, reiškiančių objektą, geriau nevartoti, nors tarmėse tokia vartosena gana dažna.

     1. Su veiksmažodžiais džiaugtis, girtis, rūpintisgeriau vartoti įnagininką. Pvz.: Aš negaliu atsidžiaugti su tuo nauju laikrodžiu (=tuo nauju laikrodžiu). Jis vis giriasi su savo laimėjimais (=savo laimėjimais). Su manimi ( = Manimi) tai visai nesirūpink.

• NBC televizijos tinklas kovo 19 d. rodė filmą, susuktą pagal konvertito rašytojo G. K. Chestertono kūrinį: “Father Brown, Detective”.

•    Motinai Teresei už jos atsižadėjimą ir pasišventimą gelbėjimui vargstančių, badaujančių, už mirštančių globą suteikta Balzano premija — 300.000 dol.

•    Iš Prancūzijos 5 Malaiziją kovo mėnesį buvo pasiųstas specialiai įrengtas laivas-ligoninė, skirta gelbėti jūroje randamiems Vietnamo pabėgėliams. Laivą tam reikalui išnuomojo ir 5-rengė Prancūzijoje veikiąs komitetas “Laivas Vietnamui”. Tai buvo padaryta patyrus, kad pabėgėliai, per daug prisigrūdę į mažus laivelius, dažnai nuskęsta. Panašus komitetas įsisteigė ir Italijoje.    

•    Slovėnijoje, kuri yra Jugoslavijos dalis, yra leidžiama apie dešimt katalikiškų laikraščių ir žurnalų. Trijose Slovėnijos vyskupijose, turinčiose beveik 800 parapijų, buvo suorganizuotas spaudos platinimas. Vyskupai savo ganytojiškame laiške pabrėžė, kad katalikiškas laikraštis turėtų pasiekti kiekvienus katalikų namus.

•    Popiežius Jonas Paulius II pakeitė savo kasdienio pasivaikščiojimo programą kovo 1 d. ir klausėsi per radiją transliuojamos jo paties prieš 19 m. Krokuvoje parašytos dramos, kuri užsitęsia pusantros valandos.

• Tarptautiniame simpoziume, įvykusiame Reimse, Prancūzijoje, 41 mokslininkas iš trylikos kraštų pranešė apie savo atliktus marihuanos tyrimus. Nė vienas iš jų nepasakė, kad marihuana būtų nekenksminga. Priešingai, jų tyrimai, atlikti su triušiais, beždžionėmis ir žmonėmis, rodo, kad chroniškas šio narkotiko vartojimas yra surištas su nešama ryškia žala sveikatai.

• JAV-se per metus padaroma apie 2 mil. abortų. Apskaičiuojama, kad šiuo būdu dvigubai daugiau atimama gyvybių per vienerius metus negu per 205 metus žuvo amerikiečių visuose per tuos du šimtmečius buvusiuose karuose. Amerikiečių karių per visus karus žuvo apie vieną milijoną.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. IV tomas. Nr.

23-31.    1976-1978 m. Išleido Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoms leisti sąjunga, 6825 S. Talman Ave., Chicago, Ill. 60629. Viršelis ir iliustracijos — Seselės Mercedes. 477 psl., kaina kietais viršeliais — 6 dol., minkštais — 4 dol.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No.

24-25.    Išvertė kun. K. Pugevičius. Išleido Lietuvių R. Katalikų kunigų vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

Vysk. Motiejus Valančius. VAIKU KNYGELĖ. Išleido Eglutė, I.C.C., Putnam, Ct. Finansavo J. Savelis. 117 psl., kaina 3 dol.

Eugene Mattelaer. NOOIT DE MOED OPGEVEN. Tai Belgijoje išleista knyga, kurioje 300 kalbų (taip pat ir lietuvių k.) išspausdintas dešimties eilučių eilėraštukas. Knyga skiriama viso pasaulio Raudonojo kryžiaus nariams, kurie laisvu noru padeda nelaimingiesiems.

DVIDEŠIMT METŲ (1959-1979). Kristijono Donelaičio mokyklų sukaktuvinis leidinys. Redagavo Danutė Bindokienė. Išleido Kr. Donelaičio mokyklų Tėvų komitetas. Viršelis Jono Maleiškos. Nuotraukos Jono Tamulaičio ir Vaclovo Noreikos. Didelis formatas, 218 psl.

TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 1(42). Redaguoja Petras Maldeikis, 117 Sunset Dr., Hot Springs, Arkansas 71901. Adm. Antanas Balčytis, 6819 S. Washtenaw Ave., Chicago, 111. 60629. Šio nr. kaina 3 dol.

NAUJOJI VILTIS. Nr. 11, 1978 m. Politikos ir kultūros žurnalas. Redaguoja Aleksas Laikūnas. Administracija: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629. Šio nr. kaina 4 dol.