Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
Popiežius Jonas Paulius II Didžiojo Ketvirtadienio (Eucharistijos ir Kunigystės sakramento įsteigimo) proga parašė kunigams ilgą, atvirą laišką. Tačiau ir pasauliečiams katalikams laiške iškeltos mintys gali būti įdomios ir kai kurie klausimai labai svarbūs. Tos mintys padeda geriau suvokti kunigystės reikšmę ir skatina branginti kunigą bei pašaukimus į kunigystę.
Visi tikintieji, krikštu padaryti panašūs į Kristų, yra gavę bendrąją kunigystės galią. "Kristus, iš žmonių paimtasis kunigas, padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui” (Apr 1,6). Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios nužengimu yra pašvenčiami dvasine buveine ir šventa kunigija, kad visais krikščionio darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos...
Bendroji tikinčiųjų ir tarnaujančioji arba hierarchinė kunigystė skiriasi esme, ne vien laipsniu. Tačiau jos abi yra viena kitai skirtos, abi savu būdu dalyvauja Kristaus kunigystėje. Hierarchinis kunigas savo turima šventąja galia formuoja ir valdo kunigiškąją tautą; atstovaudamas Kristaus asmeniui, jis paverčia dovanas eucharistine auka ir atnašauja ją visos bendruomenės vardu. O tikintieji savo karališka kunigyste drauge aukoja Eucharistiją ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda, padėka... (II Vat. susir. konstitucija apie Bažnyčią, 10 nr.).
Taigi tik kunigas, atstovaudamas Kristui, paverčia duoną ir vyną eucharistine auka — Kristaus kūnu ir krauju ir taip pat sakramentiniu (ženkliniu) būdu akivaizdziai pakartoja kruvinąją Kristaus kryžiaus auką, pritaikydamas Kristaus kančios nuopelnus vis naujų kartų žmonėms.
Ne tikinčiųjų bendruomenė pasirenka, o Kristus pašaukia žmones į kunigus. "Kunigai ir kunigystės sakramentas yra didelė Kristaus dovana tikinčiųjų bendruomenei, teikiama paties Kristaus iš savo kunigystės pilnatvės” (4 nr.).
KUNIGO ASMENYBĖ IR TARNYBA
Kunigas ypatingu būdu dalyvauja Kristaus, Gerojo Ganytojo, tarnyboje. Jis kunigystės sakramentu yra įsipareigojęs rūpintis artimo išganymu. Jis nėra samdinys, bet gerasis ganytojas, guldąs net savo gyvybę už savąsias avis. Jis jaučia savo kunigiškame gyvenime ir tarnavime išsipildant tuos paslaptingus Kristaus žodžius: "Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras ją, o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir Evangelijos, tas ją išgelbės”.
"Daugiau nei kuris kitas pašaukimas kunigystė reikalauja ypatingo gyvenimo ir tarnybos integralumo. Tas integralumas labiausiai būdingas kunigo tapatybei. Tuo išreiškiama ir kunigo reikšmingumo bei prakilnumo didingumas, ir buvimas visad pasiruošusiam, priėmus Šv. Dvasios dovanas, perduoti kitiems meilės, ramybės, susitaikinimo vaisius, perteikti kitiems tikėjimo tikrumą, iš kurio plaukia žmogaus gyvenimo prasmės supratimas ir pajėgumas įvesti dorinę santvarką į asmens gyvenimą bei aplinkos tvarkymą” (4 nr.).
Kunigas yra tos tikrosios žmogaus prasmės mokytojas bei liudininkas ir Kristaus malonių dalintojas, užvaizdas. Užtat kunigas tampa kitiems aiškus ženklas ir rodyklė. Tai yra jo pastoracinės tarnybos didybė ir pirmoji sąlyga. Tai jį įgalina ir kurti aukščiausią meną — vadovauti sieloms. Tikintieji, tarp kurių jis gyvena ir kuriems jis skirtas, tuo džiaugiasi ir pirmiausia visai teisingai to laukia iš kunigo.
KUNIGAS IR SUPASAULĖJIMAS
Kartais kai kurie žmonės nori, kad kunigai labiau prisitaikintų moderniems laikams, būtų labiau "sušiandienėję”. Kai kurie labai pritaria kunigų gyvenime pasirodantiems supausaulėjimo reiškiniams. Tačiau, kunigui dėl to suklupus, jie pirmieji jį apleidžia. Kunigui nėra reikalo būtinai siekti populiarumo. Tokie kunigai, jiems patiems nepajuntant, tampa gudriųjų žmonių išnaudojami, palenkiami savo tikslams.
Visai kitokie buvo žymieji kunigai, didieji pastoracinio darbo "artistai”, pvz. šv. Vincentas Paulietis, Arso klebonas, Jonas Vianey, Jonas Bosco, Maksimilijonas Kolbe ir daugelis kitų.
Dievo tautos žmonėms labiausiai laukiami yra tokie kunigai, kurie sąmoningai gyvena pilna kunigystės prasme: kurie tvirtai tiki, drąsiai išpažįsta tikėjimo tiesas, nuoširdžiai meldžiasi, žmones moko su tvirtu įsitikinimu, visiems tarnauja, nesavanaudiškai visus myli, gyvena Kalno pomokslo palaiminimų dvasia, yra artimi visiems, ypač labiausiai reikalingiems pagalbos (6-7 nr.).
CELIBATO REIKŠMĖ
Kunigo celibatas turi didelę reikšmę tikinčiųjų bendruomenei — Bažnyčiai ir visiems žmonėms. Bažnyčia šimtmečiais jo laikėsi ir dabar tebesilaiko. Niekada netrūko jai dėl to priekaištų ir kritikos. Tačiau kunigiška skaistybė yra "dvasios dovana” žmonijai. Ne kiekvienas ją gauna, o tik tie, kurie yra pašaukti, kuriems duota išmanyti, kurie atsisako moterystės dėl dangaus karalystės (plg. Mt 19,11).
Celibatu kunigas tampa "žmogus kitiems”. Tačiau visai kitokiu būdu, negu vyras ir moteris, kurie moterystėje savąja dovana atsiduoda vienas kitam ir savo vaikams. Kunigas, atsisakydamas žemiškos tėvystės, siekia kitokios, dvasinės tėvystės ir net motinystės, prisimindamas tautų apaštalo Pauliaus žodžius: "Aš tai rašau.. . įspėdamas, kaip mylimus savo vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje” (1 Kor4,i5). "Gražu patirti taurų prisirišimą visada, o ne vien kai esu pas jus, mano vaikeliai, kuriuos aš vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas” (Gal 4,18-19).
Tie yra dvasios vaikai, tikintieji žmonės, Gerojo Ganytojo patikėti kunigo rūpesčiams. Tokių yra daug daugiau, negu paprastai šeima jų turi. Tikrai didelis yra kunigo pastoracinis pašaukimas, net visuotinis, kaip moko II Vatikano susirinkimas: jis siekia apimti visą Bažnyčią, yra misijonieriškas, nors paprastai tarnauja tik Dievo tautos daliai — savajai bendruomenei ar parapijai, kur kiekvienas asmuo laukia iš jo dėmesio, meilės, pasirūpinimo.
Todėl kunigo širdis, norinti būti tarnyboje prieinama visiems, turi būti laisva. Taigi hierarchinė arba tarnaujanti kunigystė pagal Bažnyčios tradiciją yra skirta žmonėms arba bendrajai tikinčiųjų kunigystei.
CELIBATO SUNKUMU PRASMĖ
Be abejo, kartais kunigams, ypač kai kuriems, celibato laikymasis nėra lengvas. Apie tas sunkenybes mūsų laikais gal per daug kalbama ir rašoma. Geriau būtų, jeigu daugiau už kunigus būtų meldžiamasi ir jiems daugiau meilės parodoma.
Tačiau kunigas, pats laisvai ir ilgai apsigalvojęs, apsisprendžia priimti Kristaus "dovaną — pašaukimą” dėl Bažnyčios labo ir tarnybos kitiems. Jam laikymasis savo žodžio yra ištikimybės pareiga, įrodymas vidujinio kunigiško subrendimo ir tuo pačiu nuolatinė išraiška meilės ir asmeniško kilnumo.
Kylančius sunkumus kunigas nugali malda ir meile, nuolankumu ir atvirumu Dievui bei savo sąžinei. Jis aiškiai žino, kad vyras ir moteris, įsipareigoję moterystei, turi panašių sunkumų. Jis turi gyvą sąmonę, kad vedusieji broliai ir seserys teisėtai iš jo laukia pavyzdžio ir savo ištikimybės liudijimo iki mirties.
Taigi ir šiuo būdu savo celibatu kunigas tarnauja "Kristaus kūno statymui”, kuris yra tikinčiųjų bendruomenė. Tuo pačiu jis tarnauja ir kiekvieno krikščionio ištikimos, kilnios žmogiškosios asmenybės išvystymui pagal Kristaus duotos dovanos saiką.
Tenka pagalvoti ir apie tai, kad daugelyje vietovių žmonės išsiilgę ir su skausmu laukia kunigo ir nepraranda vilties jo sulaukti. Kartais pasitaiko, kad žmonės renkasi į kokią paliktą šventovę ir, pasidėję stulą ant altoriaus, kalba visas Mišių liturgijos maldas. Priėjus konsekracijos momentui, jie nutyla. Užviešpatauja tyla, ne kartą pertraukiama ašarų ir kūkčiojimų... Jie taip trokšta priimti Šv. Komuniją, bet ji tegali kunigo būti konsekruota. Jie ilgisi dieviškojo atlaidumo žodžių: "Aš tave išrišu iš visų tavo nuodėmių”. Tokie žmonės labai pergyvena kunigo nebuvimą savo tarpe. Jau daug yra tokių vietovių pasaulyje.
Visa tai reikia žinoti, apgalvoti ir ryžtis labiau branginti savo kunigus bei melstis už pašaukimus į kunigystę.