Birutė Ragauskienė

     Rytą autobuse išgirdau tokį pokalbį:

     —    Tu supranti, mokytoja liepė Rimutei nupiešti, kaip mama pro langą kviečia dukrą į kambarį. Ir ką tu manai — abu su tėvu atsikėlėme anksti rytą ir, kol pakėlėme Rimą, piešinys buvo gatavas. Kai duktė pamatė, prasidėjo ašaros — girdi, jei mama kviečia dukrą, lūpos turi būti pražiotos. Ištrynė trintuku galvą ir su visu piešiniu išėjo verkdama į mokyklą.

     —    Kokie jau mes piešėjai... — lyg pasiteisindama, atsiduso moteris.

     — Mes su vyru nupiešėm iš vakaro, ir Algis išėjo patenkintas, — pasidžiaugė antroji.

     Iš tolesnio pokalbio supratau, jog tai pirmokėlių mamos, kurios iš paskutiniųjų stengiasi, kad vaikai atliktų mokytojos užduotį — nupiešti mamą ir dukrą. Ir kad mama kviestų pro langą dukrą iš kiemo į namus. Tad ką daryti? Mokytoja pareikalaus, o vaikų Rankytės dar dreba brūkšnelius braižant ar pilvotas "a” rašant. Taip nesinori, kad pirmasis jų mokslo mėnuo prasidėtų nuo mokytojos pastabų ir nepatenkinamų pažymių. Tad ir piešia abu su vyru, kaip moka ir gali.

*

     Auga namuose vaikas. Iš pradžių maitinamas ir rengiamas, aptvarkomas ir gerai prižiūrimas, kol vieną kartą pamokome, kaip pačiam nusiprausti, susišukuoti, apsivilkti drabužėlius ir apsiauti batelius; išmokome laikyti šaukštą ir šaukštelį, peilį ir šakutę, valgyti ir gerti. Tai pirmosios užduotys mūsų vaikams: išmok tai, kas elementaru, bet būtina žmogaus gyvenime. Laikas eina, vaikas auga — plečiasi jo interesų ratas, jo pažinimo pasaulis, didėja ir mūsų reikalavimai jam. Pradedame formuoti pirmuosius darbinius įgūdžius: susidėk į vietą žaislelius, išsiplauk lėkšteles ir puodelius, iš kurių valgei, padėk mamai pakloti lovą, iššluoti grindis, nueiti į parduotuvę. Tuo pačiu mes žiūrime, kad mūsų vaikas darytų visa tai, ką pagal savo amžių ir sugebėjimus gali ir privalo daryti. Kitaip ir būti negali. Aš nemanau, kad atsiras tėvų, kurie pasiųstų ketverių metų vaikutį į parduotuvę savarankiškai nupirkti maisto ar duotų jam atlikti kokį kitą sunkų darbą. Viskam ateis laikas, o dabar vaikas privalo daryti tai, ką jis gali ir moka. Pirmuosius darbinius įgūdžius vaikai įgauna namuose, pirmaisiais jų mokytojais yra tėvai. Tokiose šeimose, kur dirba visa šeima, kur nėra griežtos "vyriškų” ir "moteriškų” darbų ribos ar visus namų apyvokos darbus atlieka vien mama, vaikai auga darbštūs, savarankiški, žinodami ne tik savo teises, bet ir pareigas.

     Bet yra ir kitokių šeimų, kuriose vaikams augti sudaromos šiltadaržio sąlygos. Niekas jiems nerūpi, nes viską jie ima ir nieko neduoda. Ir kaip sunku tokiems vaikams, pradėjusiems savarankišką gyvenimą!

     Vienoje šeimoje augo trys vaikai: du sūnūs ir dukra. Abu tėvai dirbo, todėl jie visokeriopai skatino vaikų tarpe pasitikėjimą, savitarpio pagalbą ir savarankiškumą. Šešerių metų Vytukas, žymiai vyresnė Rima ir Algis žinojo, ką jie privalo daryti, parėję iš mokyklos, nes mamytė ir tėtukas pareis vakare pavargę. Niekad negirdėjau, kad mama ar tėtis grubiai apibartų vaikus, jei šie ką nors ne taip padarė. O juk buvo atvejų, kai tyliai, vaikams nematant, mama ką nors perdarydavo iš naujo, o paskui suradus gerą progą, vaikams paaiškindavo, kaip ir ką reikia padaryti, kad būtų gerai. Berniukai žinojo, kad sesutę reikia mylėti ir globoti, bet jokiu būdu tai nereiškė, kad ji gali nieko neveikti. Kiekvienas turėjo savo pareigas, tačiau, reikalui esant, mielai pavaduodavo vienas kitą.

     Kitoje šeimoje tėvai augino dvi dukras. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šioje šeimoje vyrauja ideali tvarka, nes mergaitės buvo tėvams paslaugios ir mandagios. Tačiau jos žinojo viena — jų pareiga tik mokytis! Abu tėvai dirbo, tai mama keldavosi su tamsa, kad, prieš išeidama į darbą, galėtų viską paruošti pusryčiams ir pietums, sutvarkyti kambarius, patikrinti, ar mergaitės tvarkingai apsirengusios. Mergaitės iš tikrųjų mokėsi labai gerai. Kai viena baigė vidurinę mokyklą, puikiai, be vargo, įstojo į aukštąją, iš anksto jau tiksliai žinodama, ko ji siekia ir kuo ji bus. Jos svajonėse buvo viskas — profesija, tarnyba, tik nebuvo vieno — kaip ji tvarkysis buityje, kaip ji gyvens šeimoje. Kai jos paklausiau, ji net nesusimąsčiusi atsakė: "Mama galės šeimininkauti, aš gi dirbsiu!” — "O jei mama irgi norės dirbti, juk ji dar nesena? — paklausiau aš. "Nieko, galės jau ilsėtis. Argi čia sunkus darbas šeimininkauti? Juk reikės man namuose žmogaus! O mamai bus malonumas man padėti”. (Įdomu, kaip abi dukros pasidalins mama? O tėvui vietos jų gyvenime neskirta!)

     Trečioje šeimoje augo dukrelė, kuri pati nežinojo, ko ji nori. Viską padirbdavo tėvai. Mama ją lepino, kaip išmanydama, todėl dukrelė tingėjo net mokytis. Augdama bendravo tik su suaugusiais, todėl mėgo postringauti svetimomis nugirstų pokalbių frazėmis, kartais net gerai nesuvokdama, ką tai galėtų reikšti. Tėvams atrodė, kad auga šeimoje vos ne "genijus”, kurio niekas nesupranta ir neįvertina. Mergaitė augo nejautri, nerūpestinga. Net tada, kai motina susirgo, duktė reikalavo šios paslaugų. Štai ir tokia baltarankė kažkada pradės savarankišką gyvenimą, be mamos ir tėčio!

*

     Skaitytojai gali paklausti, ką gi bendra turi nugirstas tėvų apie mokyklą pokalbis bei tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai šeimoje. Aš manau, be galo daug. Juk darbinių įgūdžių pradžią vaikai gauna šeimoje; čia juos pradeda mokyti savarankiškumo, darbštumo, tvarkingumo, savitarpio pagalbos, o mokykla toliau visa tai tobulina, stiprina. Bet tik kartu su šeima. Ir užduotys, kur vaikai jas begautų, privalo būti protingai, pagal jų jėgas, skiriamos, kad jas atlikti vaikai galėtų patys. "Aš pats” — šie žodžiai vaiko gyvenime yra labai svarbūs.