Spausdinti

Juozas Prunskis

    Paskutinieji du popiežiai — ne tik gilios dvasios ganytojai, bet ir stipraus literatūrinio pajėgumo žmonės. Popiežius Jonas Paulius I yra parašęs nuostabaus kūrybingumo laiškus įžymiems žmonėms. Knyga į anglų kalbą išversta šiuo pavadinimu: "Illustrissimi. Letters from Pope John Paul I”. Autorius pažymėtas popiežiaus ankstyvesniuoju vardu — Albino Luciani.

    Jeigu kas mėgsta mintimis pabendrauti su didžiaisiais žmonėmis, pagyventi jų idėjomis, randant pritaikymą dabarties dienoms, labai patartina šią knygą perskaityti. Tai savotiška kultūros istorija, išryškinant moralines prošvaistes ir perteikiant nuostabaus pajėgumo autoriaus literatūrinį stilių. Nenuostabu, kad net kai kurie dienraščiai dalį šių laiškų persispausdino. Ir tai tokie dienraščiai, kuriems nelabai rūpi religinė mintis. Jie parodė susižavėjimą autoriaus kūrybiniu pajėgumu.

    Jonas Paulius II pasireiškė kitokesniu kūrybos žanru: poezija ir drama. Jo drama yra buvusi perteikta net Europos radijo programose, o neseniai šiais metais išleisti jo eilėraščiai, išversti į anglų kalbą.

    Eilėraščius jis rašė, dar tebebūdamas paprastu kunigu, o taip pat ir vėliau, kai buvo pakeltas Krokuvos vyskupu. Jo poezija buvo spausdinama įvairiuose religiniuose lenkų laikraščiuose bei žurnaluose. Pasirašydavo slapyvardžiu — Andrzej Jawien. Dabar tuos eilėraščius, parinkęs įdomesnius, į anglų kalbą išvertė Jerzy Peterkiewicz, poetas, beletristas, kritikas, mokslus išėjęs Varšuvoje ir Londone, šiuo metu dėstąs lenkų literatūrą Londone. Jį vertėju parinko popiežiaus komisija. Rinkinys angliškai pavadintas "Easter Vigil and Other Poems”. Autorius pažymimas jo tikruoju vardu — Karol Wojtyla. Išleido Random House. Knyga turi 82 psl., kaina 5 dol.

    Poezijos turinys gyvenimiškas, su religiniu atspalviu: Motina, Moteris prie šulinio, Samarietė (biblinės variacijos), mintis ir žodžiai, kasyklos, Kireniečio (Kristui padėjusio nešti kryžių) profiliai, Bažnyčios idėjos, išpažinėjų .gimimas, Velykų naktis. Eilėraščiai sukurti 1950-1962 m.

    Eilėraščiuose atsispindi popiežiaus meilė Marijai, ataidi kruvinas dešimtmetis Europoje, kai kaskart labiau siautėjo komunistų priespauda, daug dėmesio skiriama darbininkijai — kalbama apie automobilių fabriko darbininkus, ginklų fabriko tarnautojus, mašinraščio sekretorę, kurios paraudusiose akyse kabo juodos raidės, prabyla apie intelektualą ir apie meile nusivylusią mergaitę. Tokie kasdieniški dalykai perteikiami gilesniu įprasminimu, įžvelgiant pilkoje kasdienybėje dievišką paslaptį.

    Grupė eilėraščių atsirado, esant Romoje, bažnytiniame suvažiavime. Rinkinys prasideda poezija apie Mariją ir baigiasi temomis apie žmogų istorijoje. Kuriant eilėraščius, jam reikėjo rašyti taip, kad neužkliūtų cenzoriams.

    Niekada šie eilėraščiai nebuvo išleisti atskiru rinkiniu lenkų kalba, tik "Motinos” ontologijoje buvo įjungta jo kūrybos dalis apie Mariją. Žinoma, poezijos vertimas yra sunkus. Ir šiame rinkinyje vienas eilėraštis — "Atsišaukimas į žmogų” duodamas originalia lenkų kalba, bet taip pat išverstas ir į anglų kalbą, kad būtų galima matyti skirtumą.

    Siekiančiam šių popiežiaus eilėraščių prasmę suvokti ir mintį suprasti, reikia gerai įsiskaityti, bet kai kurie kūriniai lengvai pagauna savo lakiu iškalbingumu. Pvz. eilėraštyje, skirtame darbo draugui, prisimenama, kaip dirbančiojo muskulai įauga į minios kūną, kol tik jo kojos žeme vaikščioja. Bet darbo nelaimėje baltas akmuo įsminga į jį, grauždamas jo buitį ir paversdamas jį patį akmeniu. Žmogus suima į save pasaulio vidinę struktūrą, kur yra didesnė neapykanta ir didesnė meilės eksplozija.

    Lyg perspėdamas tuos, kurie duodasi nešami laikinumo bangos, viename eilėraštyje, vardu "Pirma negu aš galėsiu išskirti daugelį profilių”, sarkastiškai aiškina: "Gal geriau eiki su banga, bangos nešamas — nesusižeisi kojų. Bangos apkabintas niekada nė nežinosi, kad jau skęsti”.

    Meile nusivylusiai mergaitei autorius taria: "Gyvsidabriu mes matuojame skausmą, kaip matuojame kūno temperatūrą ir orą; bet ne tuo būdu patiriamos mūsų ribos — jūs manote, kad esate visatos centras. O kad galėtumėte suvokti, jog nesate — centras yra Jis”.

    Ginklų fabriko darbininkas viename eilėraštyje guodžiasi: "Nors tai, ką aš gaminu, yra bloga, bet pasaulio blogis nėra mano gaminys '.

    "Magdalenos” eilėraštyje atgailautoja džiaugiasi, kad dabar ji gali duoti dvasios maistą iš ten, kur anksčiau tebuvo badas. . . Dar ji kartais pergyvena meilės skausmus — jos liežuvis ir gomurys išdžiūsta. Lūpos nedažytos, bet kartais tiesa skamba, kaip melas. "Tą didžiąją pasaulio sausrą jaučia Jis, ne aš”, taria dar iš svyravimų neišsilaisvinusi Magdalena.

    Suvažiavime sutikęs kito kontinento negrą vyskupą, busimasis popiežius eilėraštyje "Negras” sako: "Mielas broli, tai tu ta bekraštė žemė, kurią jaučiu, kur upės staiga išdžiūsta, ir saulė taip kepina kūną, kaip žaizdroje deginama rūda. Bet aš jaučiu tavas mintis, kurios kaip mano; kai jos prasiveržia, balansas tas pats tiesos ir klaidos svarstyklėse. Džiugu sverti mintis tomis pačiomis svarstyklėmis; mintis, kurios skirtingai žiba mano ir tavo akyse, nors iš esmės — jos tos pačios”.

    Taigi, jei taip būtų galima pasakyti, popiežiaus Jono Pauliaus II poezija yra daugiau racionali, negu jausminė. Tai ne tiek lyrinis savosios širdies išsakymas, kiek įžvalgus aplinkos stebėjimas per krikščioniškosios filosofijos prizmę, amžinybės principų persvarstymas dabarties kasdienybėje, siejant tai su konkretaus gyvenimo žmonėmis, daiktais ir įvykiais. Nėra tai poetinio kūrybingumo viršūnė, tačiau tai vienintelis mums žinomas naujųjų laikų popiežiaus poetinės kūrybos unikumas.

     Bene geriausiai popiežiaus Jono Pauliaus II poezijos kryptį ir tikslus nusako eilėraštis, kurio viename posmelyje taip sakoma: "Štai ką aš sakau: didelė žmogaus dalis miršta daiktuose daugiau, negu pasilieka. Ar bandei kada apkabinti tai, kas nemiršta, ar bandei tam rasti profilį ir erdvę?” Arba kitas posmelis iš to lenkiškojo eilėraščio "Invokacija į žmogų, kuris tapo istorijos kūnu”: "Saukiu žmogų, ieškau žmogaus, kuriame žmonijos istorija gali rasti savo kūną... Einu pas Tave ir nesakau pribūk, o paprastai — būk. Būk ten, kur daiktuose nėra jokio įrašo, bet kur žmogus buvo savo siela, širdimi, troškimais, kančia ir valia, kur jį degino jausmai ir aukščiausia gėda. Būk lyg amžinu seismogafu to, kas nematoma, bet kas yra tikra tikrovė”.