Spausdinti

G. A.

    Nuo pat Gedimino laikų (apie 1275 -1341) per ištisus šimtmečius Vilnius buvo rytinės Europos centras, turėjęs didelį vaidmenį Lietuvos istorijoje. Dėl jo varžėsi ir dvi slavų valstybės — Lenkija ir Rusija, tikėdamos su Vilnium užimti ir visą Lietuvą.

    1579 metais Vilniuje sušvito didysis mokslo židinys, pats pirmasis universitetas visoje rytų Europoje su tarptautine mokslo lotynų kalba ir lietuviška širdimi. Jis ilgus metus ugdė Lietuvos jaunuomenę ir kėlė viso krašto kultūrinę pažangą.

    Po 1795 metų Lietuvos-Lenkijos padalijimo Lietuvą užgrobė Rusija, kurios generalgubernatorius įsikūrė Vilniuje savo būstinę, per kurią ėjo visos pastangos surusinti ir supravoslavinti Lietuvą. Prieš tai didvyriškai stojo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875).

    Didžiajam Europos karui įsiliepsnojus (1914-1918), subiro daugelis valstybių, kurių tarpe griuvo ir dvi didelės imperijos: Vokietija ir Rusija, kurių karinės jėgos grūmėsi ir Lietuvos žemėse. Karui baigiantis, susidarė proga kurtis naujoms valstybėms, kurių tarpe buvo ir Lietuva, savo nepriklausomybę paskelbusi Vilniuje 1918 m. vasario 16 d.

    1917 m. Rusijoje kilo revoliucija, ir valdžią perėmė komunistų partija. Buvo įkurta Tarybų (Sovietų) Socialistinė Respublika. Jos valdžia tuojau įsteigė Lietuvos-Baltgudijos tarybinę respubliką, kurios komisaru paskyrė Vincą Mickevičių-Kapsuką, kilusį iš turtingo ūkio Būdviečių kaime, Pajavonio valsčiuje. Jis buvo labai aktyvus komunistas, 1917 m. lankėsi Amerikoje kiršinti lietuvišką ateiviją ir sukomunistinti socialistus.

    1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje buvo vysk. Jurgio Matulevičiaus ingresas į katedrą. Bemaž už mėnesio (1919 m. sausio 5 d. vakare) Vilnių užėmė Raudonoji bolševikų armija, kurios vyriausiu vadovu buvo komisaras Mickevičius-Kapsukas ir Švietimo komisaras Vaclovas Biržiška. Tuojau buvo paskelbtas dekretas visokios nuosavybės, žemės ir turtų nacionalizavimas, nes visa tai yra "liaudies” nuosavybė. Paskui kėsinosi perimti švietimą ir iš mokyklų pašalinti tikybos dėstymą. Kadangi V. Biržiška nesiskubino, tai jį pašalino ir jo vieton paskyrė vietinį žydelį Leščinskį.

    Apie tą laikotarpį atsiliepdamas, vysk. Matulevičius savo užrašuose pažymėjo, kad 1919 metais Vilnius pergyveno aštuonias valdžias, kurių kiekviena tikėjusi čia pasilikti "amžinai”.

    Universiteto organizavimas. Iš Liaudies švietimo komisariato buvo atsiųstas potvarkis atkurti caro reakcijos uždarytą Vilniaus universitetą ir jo darbą organizuoti naujais pagrindais, kad jis būtų kuo plačiausiai prieinamas darbo žmonėms. Jis turi sukoncentruoti mokslo jėgas, kurios "prieinamai dėstytų plačiosioms darbininkų minioms buržuazinio mokslo išradimus ir padėtų sukurti bei propaguoti tuos mokslus, kuriuos gamins proletarų kultūra”. (Citata iš Vilniaus universiteto istorijos II t. 150 p.).

    Organizuojant universitetą, buvo susirūpinta mokslinio personalo sutelkimu. Tuo reikalu aktyviai bendradarbiavo prof. J. Vabalas-Gudaitis, agronomas S. Bazarevskis, chirurgas J. Ziemackis. Žinoma, dalis senosios inteligentijos į visas tarybinės (bolševikinės) valdžios priemones reagavo priešiškai, bet buvo žymių veikėjų, kuriuos buvo galima kviesti profesoriais. Lietuvos komunistų partija senųjų inteligentų atžvilgiu laikėsi Lenino suformuluoto principo: reikia juos apsupti draugiška aplinka, komunistinio darbo dvasia ir pasiekti, kad jie eitų gretoje su darbininkų ir valstiečių valdžia.

    Studentais į universitetą tegalėjo būti priimami tik darbininkai arba darbininkų, ne buržuazijos, vaikai. Čia prisiminta, kad, stojant į universitetą, reikia turėti brandos atestatus (gimnazijos baigimo pažymėjimus). Švietimo liaudies komisariatas 1919 m. pradėjo organizuoti "rabfakus” — darbininkų fakultetus, kurie skubiai paruoštų atitinkamus abiturientus...

    Busimasis Vilniaus universiteto rektorius Zigmas Žemaitis prisiminė savo susitikimą su Mickevičium-Kapsuku, kuris priekaištavęs vilniečiams lietuvių inteligentams, kad jie šalinasi nuo darbo ir kartu užtikrino, kad jų baimė esanti visai nepagrįsta, nes Tarybų valdžia sudarysianti visas sąlygas lietuvių kalbai ir kultūrai plėstis.

    Artėjant prie konkrečių žygių, 1919 m. kovo 10 d. susirinko Liaudies Komisarų Taryba, pačiam Mickevičiui-Kapsukui pirmininkaujant, svarstė Vilniaus universiteto atkūrimo dekreto projektą. Svarstymuose aktyviai dalyvavo Zigmas Aleksa (Angarietis), Julian Leščinskis, Mečislav Kozlovskis, Semion Dimanštein ir kiti revoliucinės vyriausybės nariai. Žinoma, būsimo rektoriaus Žemaičio posėdin nepakvietė.

    Lietuvos ir Baltarusijos liaudies komisarų taryba daugiažodiniame dekrete skelbė sukursianti šalyje kūrybinės minties židinį, kuriame susitelks mokslinės jėgos, sugebančios savo žiniomis padėti platiems darbo žmonių sluoksniams pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais. Ypatingai buvo pabrėžtos agro-nominės studijos, kurios yra svarbios šią valandą, kai visi dvarai, o vėliau ir visa žemė bus nacionalizuota. Mokslas universitete bus nemokamas, dėstomas vietos kalbomis.

    Buvo suplanuoti įvairūs fakultetai, kaip ir visuose universitetuose. Kiek plačiau buvo aptariamas pedagoginis fakultetas, kuris padės partijai ir vyriausybei kurti naują socialistinę mokyklą. Organizacinė komisija išsiuntinėjo jauniems darbininkams kvietimus stoti į universitetą. Neturintiems aukštajai mokyklai reikalingo išsilavinimo, buvo planuojama steigti paruošiamuosius kursus.

    Buvo nusistatyta universitetą atidaryti 1919 metų rudenį, bet nesuspėta, nes balandžio mėn. 21 d. Vilnių užėmė lenkų legionieriai.

BIBLIOGRAFIJA. Vilniaus Universiteto istorija, II t. Vilnius, 1977 m. Leidykla “Mokslas”. Lietuvių Enciklopedija ir Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, kurios padėjo susipažinti su minimų asmenų biografijomis.

Pastaba.Iš visų Lietuvos-Baltarusijos Liaudies Komisarų Tarybos narių biografijų patyriau, kad jie visi “mirė” Maskvoje 1940 metais.