MARIJA EIVAITĖ
Kai Dievas sukūrė pasaulį, viskas spindėjo grožiu, sukosi saulės ratai, harmonija vyravo aplinkoj, visur buvo darna, gera ir šviesu ir visi sutvertieji gyviai džiaugėsi pradėtu gyvenimu. Tik vienas Adomas nebuvo laimingas. Jis vaikščiojo nuliūdęs, kažko jam trūko, jo širdis kažko ilgėjosi. Tai pastebėjęs Dievas tarė: "Negera žmogui būti vienam”, ir jis sutvėrė Adomui draugę.
O toji draugė buvo moteris. Ji buvo pirmoji, kuri įprasmino draugystę. Ir nuo ano laiko per ją vystosi visokie draugystės ryšiai.
O kas gi yra toji moteris? Moters negali aptarti, jos sąvokai nustatyti nėra matematinės formulės (nors modernusis pasaulis dažnai aptaria ją skaičiais: 36-24-36), nėra jokio recepto ją vienaip ar kitaip moduliuoti, tačiau ji yra ašis, apie kurią sukasi žmonijos ratas. Todėl ir verta bent šiek tiek pažvelgti į moterį, jos rolę, charakterį, blogybes bei gerybes.
* * *
Nuo pat žmonijos aušros ir pirmųjų civilizacijos žingsnių moteris tapo kontroversine figūra. Manau, jog nebūtų per drąsu teigti, kad nėra kitos temos, kuri būtų tiek puslapių knygos užėmusi, ar tiek žodžių dainose sukūrusi, ar tiek minčių filosofijoje sukėlusi, kaip moters tema. Moteris priklauso kultūrai, kaip oras gyvybei. Atimk iš kultūros moterį, tai kartu atimsi visas kalbas, diskusijas ir net ginčus apie ją. Be moters vyrų gyvenimas būtų nuobodus ir beprasmis. Per amžius jos asmuo buvo ir bus vyrų mylėta, išpeikta, garbinta, neapkęsta, išanalizuota, iškritikuota ir apginta, tačiau nesuprasta. Ji yra universalinė figūra. Istorija ir literatūra mums įrodo, kad kiekviename pasaulio kampe ir kiekvienoj kalboj niekas nesugeba tiek kankinti, stebinti ir užburti visų klasių ir profesijų vyrus, kiek moteris.
* * *
Jei moteris myli, ji atleidžia viską — net nusikaltimą; o jeigu ne, tai nepastebi net jūsų dorybių.
H. Balzac
Apie moterį nėra vienos vyraujančios nuomonės. Aišku tik tai, kad ji yra kraštutinumo buitis. Moteris — tai horizontas, kuriame susitinka dangus ir žemė. Ji yra arba pasaulio išganymas, arba jo pasmerkimas. Ji yra kartu šventoji ir angelas — ragana ir velnias. Ji yra uostas audroje ir audra uoste. Moteris arba karštai myli, arba neapsakomai nekenčia. Ji džiugina vyriškio akis ir širdį, viską padvigubindama, bet ir kartu paketurgubina jo išlaidas ir daugina jo nemigo naktis. Moteris yra lyginama su kvepiančia gėle, puikiu perlu, jūros gelme, ir dangaus žvaigždėmis. Bet kartu ji žiauri kaip uraganas, pikta kaip katė, nuodinga kaip gyvatė ir tamsi kaip naktis. Ji, kaip ir gamta — Motina Žemė, yra pilna priešingybių. Gamta gyvybes kuria ir per katastrofas jas dažnai vėl sunaikina. Taip pat seka ja ir moteris.
* * *
Jaučio saugokis iš priešakio,
mulo iš užpakalio,
o moters — iš visų pusių.
Venecijos patarlė
Moteris yra apkaltinta už visas nelaimes pasaulyje. Dėl pirmosios moters, Ievos, drąsos ir nepaklusnumo nebėra rojaus ir nekalto gyvenimo. Net kiekvienas naujagimis kūdikis sutinka pasaulį su prigimta nuodėme. Mitologinė Pandora, neiškentusi smalsumo, paleido iš dėžės visa pikta, blogybes ir ligas. Jei ir nieko daugiau neatsiminta apie prancūzų karalienę, Marie Antoinette, tai jos negailestingi žodžiai alkstantiems: "Tegul jie valgo tortą” liks neužmirštami.
Moterys — tos "femmes fatales” — slaptai ir atvirai paveikia vyrus. Manau, kad ginčų nebūtų, jei išdrįsčiau parašyti, kad niekas nėra taip vyrų paveikęs, kaip moteris. Jai buvo imperijos įkurdintos, mūšiai pradėti, paminklai statyti, varžybos įvestos, darbai dedikuoti ir gyvybės atiduotos likimui.
* * *
Gražus veidas yra puikiausias reginys, ir mylimosios balso skambėjimas yra saldžiausia harmonija.
La Bruyere
Didžiausia moters galia yra jos grožis. Mitologinės Aphroditės grožis nugalėjo galingiausius Graikijos dievus, o Kleopatros — stipriausius romėnų imperatorius. Orpheus neiškentė apsisukti ir pažvelgti į savo mylimą Eurydicę, nors tai jai reiškė amžiną mirtį. Net ir šiandien po 475 metų Mona Lisos paprastas, bet viliojantis grožis traukia ir žavi žiūrovus iš visų pasaulio kampų. Trojaus Helenos grožis paleido tūkstančius laivų į karą, Goethės sukurtas Werther’is kankinosi ir nusižudė dėl Lotte, ir net narsusis Napoleonas praleido daugel nemigo naktų, rūpindamasis ne apie karo nepasisekimus, bet apie paliktąją Josephiną Prancūzijoje. Pagaliau jaunas Graikijos skulptorius, Pygmalion, nors ir nemėgdamas moterų, sukūrė iš dramblio kaulo tobulą moters statulą. Pamažu jis taip įsimylėjo šią tobulybę, kad dievaitės Aphroditos dėka ji pavirto gyva moterim, vardu Galatea, ir tapo jo žmona.
* * *
Moterų grožis savo žavumu net ir išmintingus vyrus padaro kvailiais.
J. G. Herder
Kai kurios moterys pasinaudoja savo grožiu kerštingai ir apgaulingai. Jų meilė netikra. Filistinietė Delila atėmė apgavikiškai iš Samsono stiprybę, o Mata Hari per pirmąjį pasaulinį karą, viliojančiai meilikaudama, išgavo prancūzų karo vyriausybės apsigynimo ir strategijų paslaptis. Žiauri Salome pareikalavo už savo talentus šventojo Jono Krikštytojo galvos. Bet tokios moterys dažnai ir sugriaudavo savo gyvenimus, kaip literatūriniai personažai: rusų Anna Karenina ir prancūzų Madam Bovary.
* * *
Grožybė yra dieviškumo ypatybė, ir gyventi su grožybe reiškia gyventi su dieviškumu.
O. S. Marden
Kai kurių moterų meilė yra nemirštanti ir nenuilstama. Mitologinė egiptiečių Isis ieškojo raudodama savo vyro sukapotų kūno dalių, ir jas radus, savo meile vėl suteikė joms gyvybę. Literatūrinė Juliet pasirinko mirti, netekus Romeo. Gražiausi pasaulio meilės sonetai buvo poetės Elizabeth Browning parašyti ir vyrui dedikuoti. Taip pat lietuvių pasakos Eglė pasirinko amžiną medžio žaliuojančią formą šalia vyro kapo, esančio jūros gelmėje. O pasaulio švelniausia ir tyriausia moteris yra Šv. Marija. Dėl jos viduramžių didvyrė ir kankinė Joana d’Are pasiaukojo kraštui ir Dievui. Paskui jos herojiškumą pasekė ir daugelis kitų moterų, kaip lietuvių Gražina, Mirga, Marija Platerytė, partizanė Pušelė ir kitos.
* * *
Moterystė yra laimės pažadėjimas ir kantrybės priėmimas.
G. Papini
Sunkiausi gyvenimo uždaviniai tenka moteriai. Ji turi būti graži, sumani, protinga, įdomi, švelni ir dora. Moteris turi mokėti žavėti, duoti patarimus, guosti, kurti šeimos gyvenimą, auklėti vaikus ir stovėti šalia vyro, jei ne jo užpakaly. Moteris turi kentėti be skundų, dirbti be paliovos ir svarbiausia jai nevalia būti geresnei už vyrą. Jos vieta visuomet antroj eilėj. Dar ir šiandien kai kuriose civilizacijose moteris privalo sėdėti gryčioj. Jos gyvenimas yra tarno. Ir jei ji išeina į viešumą, veidas turi būti uždengtas iki akių.
Protingos moterys yra visų gerbiamos, bet jų protas neturi pralenkti moteriškumo. Jei moteris per agresyvi darbe ar profesijoje, ji laikoma vyriška. O graži moteris susilaukia daugel stereotipinių nuomonių: jei ji blondinė, tai kvaila ir išsiblaškiusi. Šios moters vienintelis pliusas yra "vingiuoti” išmatavimai. Ji yra vyro "honey”, "chick”, "baby”, jo žaislas. Pagaliau moteris buvo sukurta vyrui, o ne vyras moteriai. Apie moterį yra manoma, kad ji nemokanti gerai vairuoti ir neturinti mechaniško bei techniško supratimo. Graži moteris tinka tik žurnalo viduriniame puslapy. Mažiau patraukli moteris sėdi namuose su vaikais, o visai negražios moterys eina į vienuolyną arba išlieka senmergės.
* * *
Motinystė yra moters gyvenimo prasmė, jos uždavinys, jos džiaugsmas ir jos išganymas.
A. Daudet
Sunkiausias ir prasmingiausias moters uždavinys yra motinystė. Nepaisant, kiek yra neigiamų ir net žiaurių pasisakymų apie moterį, sunku rasti bent vieną blogą žodį apie motiną. Motina yra aukščiausia švelnumo, meilės, nuoširdumo ir teisingumo esmė. Ji yra puikiausia Dievo dovana žmonijai. Sakoma, kad Dievas, negalėdamas visur pribūti, sukūrė motinas.
Jei moteris sugeba pražudyti pasaulį, tai tik motina gali jį išgelbėti. Jei moteris iššaukia visas blogas ypatybes, tai motina kursto visas tobulybes. Visi minusai moters širdy tampa pliusais motinos širdy. O jei ir būtų kur nors bloga motina, ji tuoj pat susilauktų žiaurios kritikos ir žmonių pašaipos.
* * *
Moterystė — kaip mirtis, tik nedaugelis tėra jos užklumpami pasirengę.
W. Tommaseo
Šiomis dienomis žmogaus savęs, aplinkos ir ateities netikrumas užpuola ypač moterį. Su moralės smukimu, emociniu nepasiruošimu gyvenimui ir visuomenės įtampom moteris dažnai ieško prieglobsčio ir meilės vyrų rankose, bet yra išnaudota ir atsiranda netikėtoj motinystės padėty. Šiais atvejais laikraščiai pilni žinių apie nelaimingas motinas, kurios yra alkoholikės, narkotikų vergės ir net kūdikių mušėjos. Jų kūdikiai užauga dažnai be tėvo, ir gyvenimas vaikui pasidaro sumaišytas, baisus, be meilės ir vienišas. Jo namai tik tamsiose gatvėse ir šaltuose koridoriuose. Jo vieninteliai draugai yra peilis, šautuvas, cigaretė ir adata. Tokiu pat keliu eina ir sekančios generacijos.
* * *
Moterystė yra kultūros pradžia ir viršūnė.
J. W. Goethe
Bet nežiūrint visko, geriausias ir ištikimiausias draugas visame gyvenime vis vien lieka moteris. Per jos meilę vyriškiui užsimezga naujos gyvybės, jas ji išnešioja po savo širdimi, su skausmu pagimdo ir vėl nuo pirmųjų dienų, nuo lopšio iki karsto, lydi jas, atiduodama joms savo energiją, grožį, sveikatą, o jų auklėjimui visas savo dvasines vertybes. Tai moteris — motina.
Moteris pamilsta, dalijasi su savo išrinktuoju, stovi jo garbės sargyboje, karjeros užpakaly, ramina nepasisekimuose, skatina užmojuose ir dalinasi jo skausmais. Tai moteris — žmona.
Moters pasiaukojimas artimui neturi laiko ar piniginės ribos. Ji tiesia visuomet ranką, guodžia, stiprina, gerbia, padvigubina artimo laimę ir sumažina jo kančias. Moteris nebijo iškelti artimo ydų ir padeda jas atitaisyti. Jos petys — ramstis, ranka — jėga, balsas — paguoda, širdis — auka. Ji yra Dantės Beatričė ir Petrarkos Laura. Tai moteris — draugė.
Pridėkim prie to dar pasišvenčiančias dukras, besiaukojančias seseris, artimui gyvenančias vienuoles ar vien gerais darbais užsiimančias pasaulietes, ir tikrai suprasime, kokią puikią draugystę pasauliui atiduoda moteris. Pagaliau ir išganymas žmonijai atėjo per moterį — dieviškąją Motiną.
Ir tą "gerą draugą — retą paukštį” kiekvienas galėtų surasti moters asmenyje, jei tik jo ieškotų, labiau atmerktų savo akis — nereikėtų net Socrato žiburio.
• Austrijoje įkurta Pro Oriente fundacija plėsti ekumeniniam dialogui su Rytų krikščioniškomis Bažnyčiomis. Pro Oriente pastangų dėka buvo surengta per 20 ekumeninių svarstybų, studijų, teologų pasitarimų; apie šio sąjūdžio veiklą išleista keturi knygų tomai.