("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

1. ŽMOGAUS PRIGIMTIS REIKALAUJA,

KAD JIS NEBŪTU VIENAS

     Dievas tarė: "Padarykime žmogų į mūsų pačių išvaizdą ir panašumą” (Pradžios 1,26).

     Šitoje Dievo ištarmėje svarbiausi žodžiai teologui yra išvaizda ir panašumas. Išvedęs analogiją tarp Dievo ir žmogaus, teologas gali autoritetingai tvirtinti, kad žmogus skiriasi nuo visų kitų gyvų sutvėrimų. Be savo fizinės prigimties, jis turi ir dvasinę prigimtį. Ta dvasinė prigimtis (mes ją vadiname siela) nusako žmogaus antgamtinę paskirtį. Išėjęs iš Dievo, jis vėl grįš pas Dievą, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojas.

     Sociologija tyrinėja žmogaus žemiškąjį gyvenimą. Ji skelbia, kad žmogus yra sociali būtybė. Prie tokios išvados buvo lengva prieiti, tyrinėjant žmogaus gyvenimo būdą istorijos raidoje.

     Kodėl žmogus pasidarė sociali būtybė? Sociologai turi labai praktišką atsakymą. Nuolat kovodamas už savo gyvybę ir egzistenciją, žmogus pastebėjo, kad jam lengviau išlikti gyvam ir savo reikmenis patenkinti, gyvenant grupėje, negu vienam. Atseit, kova už būvį privertė žmogų pasidaryti socialiu.

     Niekas negalėtų sakyti, kad šitokia teorija būtų klaidinga. Ji tik nepakankamai gili. Pirmasis žmogus gyveno rojuje. Jam nereikėjo kovoti už savo būvį. Visa jo aplinkos flora ir fauna buvo jam labai draugiška. Tačiau Adomas, Biblija sako, nebuvo laimingas. Jis kažko ieškojo ir ilgėjosi.

     Dievas Adomo vienatvę ir vienišumą suprato. Jis tarė: "Negera būti žmogui vienam” ir sutvėrė jam draugę, panašią į jį patį.

     Taigi atrodo, kad ir sociologui būtų racionalu ieškoti pačios pirmapradės žmogaus socialumo priežasties Pradžios knygoje, net tame pačiame sakinyje. "Padarykime žmogų į mūsų pačių išvaizdą ir panašumą”. Tik čia sociologas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Dievas savo ištarmėje vartoja daugiskaitą.

     Daugiskaita Dievas kalba už visus Šv. Trejybės asmenis: Save, savo Sūnų ir Šv. Dvasią. Žemiškus terminus vartojant, galėtume Šv. Trejybę pavadinti Dievo asmens šeima. Dievas taip pat būtų vienišas, jeigu Jis neturėtų tobulos draugystės savo dievybės trijuose asmenyse.

     Todėl ir apie Dievą galima sakyti, kad Jis savo prigimtyje yra sociali būtybė. Kadangi žmogus yra sukurtas panašus į Dievą, tai reiškia, kad jis atsinešė į pasaulį socialios būtybės pradą savo prigimtyje. Socialumas sudaro žmogaus dvasinės prigimties integralinę dalį.

     Kai žmogus atsiriboja nuo žmonių ir užsidaro savyje, yra ženklas, kad jis psichiškai ir emociškai yra nesveikas. Geriausias pavyzdys yra prieš porą metų miręs bilionierius Howard Hughes. Jam nereikėjo kovoti už savo būvį. Materiališkai jis buvo visiškai aprūpintas. O tačiau, užsidaręs savyje, pasišalinęs nuo žmonių ir normalaus gyvenimo, jis išgyveno visišką savo asmenybės suirimą.

     Ar tai nerodo, kad socialumo jausmo metmenys yra įausti žmogaus dvasinėje prigimtyje, o ne įgyti evoliucinėje žmogaus gyvenimo raidoje?

2. SĖBRAS NĖRA DRAUGAS

     Amerikiečiai teisingai sako, kad žmogus nėra sala. Jam reikia kito žmogaus. Atrodo, kad neturėtų būti jokia problema rasti draugą, nes kiekvienas jo ieško. Iš dalies taip ir yra. Juk dažnai sakome, kad tas ar anas turi daug draugų.

     Gyvenime draugo sąvoka pasidarė labai išplėsta. Draugu vadiname beveik kiekvieną šiek tiek artimesnį žmogų. Ir tų draugysčių pasidaro devynios galybės.

     Vaikystės draugai. Mokyklos draugai. Kaimynystės draugai. Darbovietės draugai.

     Sporto draugai. Korporacijų ir draugijų draugai. Organizacijų draugai. Partijų draugai. Stikliuko draugai. Kortų draugai. Balių draugai. Ir taip be galo.

     Šitokios draugystės, kilusios iš žmogaus kasdienos reikalų ir santykių, nėra gilios. Kaip jų atsiradimas nėra labai vertingas, taip pasibaigimas nėra pragaištingas. Tokie ir nėra draugai tikra to žodžio prasme. Juos būtų galima vadinti sėbrais. Ypač kad sėbro sąvoka ir mena kažką netikro, įtartino, nepatikimo, neaiškaus.

     Senovės graikų didmiesčio prekyvietėje tikriausiai buvo apstu žmonių. Tačiau Diogenas dienos šviesoje net su žiburiu tarp žmonių ieškojo žmogaus. Atrodo, kad tarp daugybės draugų šiandien nebūtų lengviau, kaip Diogenui, rasti draugą.

3. TIKROS DRAUGYSTĖS YPATYBĖS

     Tikra draugystė yra pagrįsta dvasiniu bendravimu tarp dviejų ar daugiau asmenų. Tie asmens gali neturėti jokių bendrų interesų. Jie gali būti skirtingų charakterių, skirtingos socialinės padėties, net skirtingo išsilavinimo.

     Teko skaityti apie vieną amerikietę. Jos pačios kilmė ir vyro aukštos pareigos iškėlė ją į socialines viršūnes. Draugų ir draugių jai tikrai netrūko. O ji, sakosi, turėjusi tik vieną draugę, be kurios nebūtų galėjusi gyventi. Ir ta buvo negrė, ilgai tarnavusi jos tėvų šeimoje.

     Kas galėjo rišti išsilavinusią moterį su vyresnio amžiaus negre, kurios vienintelė mokykla buvo tiktai kasdien skaitoma Biblija? Ogi meilė be jokių savanaudiškumo priemaišų. Ji galėdavusi išpasakoti giliausias savo širdies paslaptis be jokios baimės būti pasmerkta ar mažiau mylima. Nebuvę atsitikimo, kad išliejusi savo širdies skausmą (o kiek tų širdies skausmų turi tos aukštos klasės damos!), nebūtų išėjusi su lengvesne širdimi. Ji žinojo be mažiausios abejonės, kad paslaptis bus išlaikyta ir patarimai geri.

     Nežiūrint amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, net rasinių skirtumų, sena negrė turėjo visus tikro draugo privalumus. Ji nesavanaudiškai mylėjo. Buvo ištikima. Saugojo paslaptį. Davė patarimus, padiktuotus grynos sąžinės.

     Kristus išsitaria apie draugystę trumpai, bet pasako daug. Kuo ilgiau Jėzaus mokiniai buvo drauge su juo, tuo labiau darėsi jiems aišku, kad Jėzus buvo daugiau, negu geras ir išmintingas žmogus. Todėl jie vadino Jį ne tik mokytoju, bet ir viešpačiu.

     Žmogus, vadindamas kitą viešpačiu, ar Dievą, ar tik žemišką valdovą, tuo pačiu pastato save į tarno vietą. Tai turėdamas mintyje, Kristus ir sako savo mokiniams: "Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15,15). Atseit, nuo draugų nelaikomos jokios paslaptys. Jiems leidžiama viską žinoti.

     "Kaip mane Tėvas mylėjo, taip aš jus mylėjau”, toliau sako Kristus. Tikrus draugus visada riša meilė. Pagal Kristaus standartą, ta meilė turėtų būti ribota tik mirtimi. "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Čia, aišku, jis turi minty tik savąją meilę, kuri nuvedė jį ant kryžiaus. Iš savo mokinių tokios meilės jis nesitiki. Tačiau meilė yra pagrindinis dvasinės draugystės elementas. Todėl Jėzus tiesiog įsako savo mokiniams vienas kitą mylėti. "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu” (Jn 15,12).

4. GERIAU PRIEŠAS, KAIP NEIŠTIKIMAS DRAUGAS

     Amerikiečių patarlė sako: "Kas turi blogą draugą, tam nereikia priešo”. Teisingai, bet gana švelniai išsireikšta. Iš tikrųjų žmogui daug geriau turėti priešą, kaip neištikimą draugą. Pažindamas priešą, žmogus gali apsisaugoti. Nuo neištikimo draugo nėra apsaugos, kaip nuo namų vagies. Jis žino viską.

     Nenuostabu, kad draugo išdavimą žmonės laiko pačiu žemiausiu nusikaltimu. Visų išdavikų priešaky stovi Judas. Jis išdavė mirčiai visai nekaltą ir tik už menką sumą pinigų. Lyg to būtų maža, pabučiavimą — tą pačią gražiausią draugystės išraišką — Judas panaudojo, kaip išdavimo ženklą.

     Draugo išdavimą gaubia tragizmas ir nuožmus širdies skausmas. Tomus prirašius, jo geriau neišsakytum ir skausmo gilumo neišmatuotum, kaip tais trimis į istoriją į ėjusiais žodžiais: "Ir tu, Brute?...”

     Kad išdavimas baigtųsi išduotojo fizine mirtimi, yra retenybė. Bet vadinamas "character assassination”, t.y. gero vardo sunaikinimas, pasidarė tiesiog epidemija. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Imkime tik paskutiniuosius mūsų mirusius prezidentus: Eisenhower, Kennedy ir Johnson.

     Kodėl tos prezidentų "draugės” (pažinties metu buvusios visiškai patikimos ir gero vardo moterys) laukė po 10-15 metų po jų mirties parašyti savo "atsiminimus” apie vadinamas "meilės aferas”, įvykusias prieš 20 ar net 30 metų? Turbūt dėl dviejų sumetimų.

     Tokius "atsiminimus” rašant, reikia pasidėti visus skrupulus į šalį. Jeigu autorė ir norėtų būti ištikima tiesai ir santūri, tai leidėjas išreikalauja, kad istorija būtų sensacinga. O to siekiant, reikia kiekvieną susitikimą perkelti į miegamąjį. Kad ir nekalčiausią pasikalbėjimą reikia paversti flirtu, vedančiu į lovą. Jokie faktai čia nereikalingi. Tokių "prisiminimų” sandėlis yra vaizduotė. Vienintelė vaizduotės kontroliuotoja būtų autorės sąžinė, bet ją yra nupirkęs leidėjas... Ir ne už trisdešimt grašių.

     Sako, kad šuo nedrįsta įkąstajam pažiūrėti į akis. Matyt, ir tos prezidentų "draugės” nors už riebų honorarą pardavė žmogaus sąžinę, bet dar turėjo šuniškas akis. Nedrįso įkąsti tiems vyrams, kol jie buvo gyvi, kad nereikėtų pažvelgti į akis. Ar dar baisiau — į "lie detector” aparatą...

     Antrąją taip labai pavėluotai "atsiminimų” rašymo priežastį taip pat galima atspėti. Prieš 20 ar 30 metų visuomenė dar nebuvo taip žemai moraliai puolusi, kad tokias knygas skaitytų ir jų autorius toleruotų. Jei kas ir būtų atsitikę, respektas autoritetui vertė tylėti. Per paskutiniuosius du dešimtmečius masių skonis pasikeitė. Atrodo, nieko neliko, kas dar būtų laikoma gerbtina ir šventa. Masės jaučia kažkokį velnišką džiaugsmą, kai kadaise buvusį garbingą žmogų mato sumurdintą purve. Kai gyvųjų tarpe neranda aukų nešvariai sensacijai, spauda traukia mirusius iš kapų. Dar patogiau: jie negali gintis. Prie griaučių lengviau limpa purvas, kaip prie gyvo kūno...

     Deja, ne vien didieji yra nuodėmingi. Bent kelis kartus per metus "dear Abby” ir "Ann Landers” skiltyse pasirodo tokie skundai: "mano vyras turėjo aferą su savo geriausio draugo žmona”, arba "mano geriausia draugė, kuriai mes visaip padėjome po jos vyro mirties, paviliojo mano vyrą” ir t.t. Skundai paprastai baigiami įspėjimu, kad kiti būtų atsargūs su savo geriausiu draugu ar drauge.

     Mintis, kad yra pavojinga turėti intymų draugą ar draugę, peršasi ir be tokių įspėjimų. Ypatingai pavojinga žmonėms, kurie yra pasiekę bent šiokio tokio garso ar pakeliui į jį. Ar būsi valstybės galva, ar popiežius, gali tikėtis, kad atsiras kas sufantazuotų sensaciją, jeigu tik gera suma pinigų bus už ją pasiūlyta.

     Aukštuosiuose mūsų visuomenės sluoksniuose šiais laikais draugo vietą užėmė psichiatras. Saugiau. Atidengęs savo vidaus paslaptis, gali tikėtis, kad jos neišeis į viešumą. Kas pasakyta psichiatro kabinete, lieka profesinė paslaptis.

     Lengviausiai draugais pasidaro vaikai. Mat, jie neturi baimės pasirodyti, kokie iš tikrųjų yra. Jie dar neišmoko užsidėti kaukės. Tai padaryti gyvenimas išmoko daug vėliau. Todėl draugystės, užsimezgusios jaunystėje, dažnai išlieka visam gyvenimui. Pasitaiko, kad apie kokį asmenį yra blogos nuomonės visi, kas tik su juo susiduria, O atsiranda vienas, kuris jį gina: "Jis tik toks atrodo, bet turi aukso širdį. Aš pažįstu jį nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. ..”

     Vėlesniame amžiuje įsigyti draugą jau daug sunkiau. Niekas nenori kitam pasirodyti savo dvasiniame nuogume. Ypač jei tas vidujinis nuogumas, kaip ir senstantis kūnas, jau yra netekęs savo grožio... Grėsmė nusivilti yra didelė.

5. NEIEŠKOJĘS — NERASI

     Nors reikia sutikti su šio konkurso temos mintimi, kad geras draugas yra retenybė, bet vis tiek verta jo ieškoti. Retenybė visados yra brangi ir vertinga. Tas pat ir su draugu.

     O be to, gal mums tik atrodo, kad išgyvename ypatingą gėrų draugų krizę. Ar ne visados taip buvo? Škotų teisėjas Henry Home, gyvenęs prieš 200 metų, komentuodamas Kristaus pasakymą: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”, štai ką sako: "Būtų ne tiek jau sunku mirti už draugą, kaip rasti tokį draugą, už kurį mirti būtų verta. .

     Kaip draugą rasti? Emerson sako, kad "vienintelis būdas turėti draugą yra būti geru draugu”. Kitaip sakant, taisyklė bet kokiam gėriui pasiekti yra ta pati — pradėk nuo savęs. Būk geras draugas kitam.

     Pirmoji ir pagrindinė darugystės taisyklė: išlaikyk paslaptį, nors ir kaip maža ar didelė ji būtų. Kas man atrodo tik juokinga smulkmena, tau ar kitam galbūt yra labai didelis dalykas. Ir atvirkščiai.

     Nekeisk draugų, kaip rūbus pagal sezoną ar madą. Būk ištikimas visados.

     Turėk laiko ir noro išklausyti draugo skundus. Dažniausiai jokios ypatingos pagalbos ir nereikia. Širdis palengvėja vien tik išsikalbėjus. Mūsų kaimas psichologijų nestudijavo ir psichiatrų neturėjo, o seniai žinojo, kad "skausmas pasidalintas perpus sumažėja”.

     Jausk pareigą draugą apginti. Šita taisyklė įsidėmėtina mums, lietuviams. Tiesiog yra stebėtina, kaip žmonės mėgsta apkalbėti kitus už akių. "Draugai” ne tik negina, bet dar apkalbas "pataiso” tik jiems žinomomis šeimos smulkmenomis.

     Turėk drąsos pasakyti, draugui į akis tiesą. Jeigu jis daro bloga, turi pareigą sudrausti. Jeigu to nedarysi, kad draugystė neiširtų, nori ar ne, esi pavojuje pasidaryti savanaudis pataikūnas. Pataikūnų niekados netrūko karalių ir valdovų rūmuose.

     Anglijos karališkų rūmų dvariškis Sir Walter Raleigh, gyvenęs 17 šimtmetyje, turėjo progos prisižiūrėti, daro pataikavimas. Jis sako: "Pataikūnai yra patys blogiausi išdavikai. Jie sustiprins tavo silpnybes, padrąsins tave bet kokiame blogyje, niekur neperspės, bet taip nutušuos ir nudažys visas tavo ydas ir silpnybes, kad tu, jiems norint, niekados neatskirsi gėrio nuo blogio ar ydos nuo dorybės”.

     Ar dar reikia įrodymų, kad kas čia pasakyta, yra teisinga dabar, kaip buvo prieš du šimtus metų? Jeigu Shah Mohammed Reza Pahlevi nebūtų apsistatęs pataikūnais, jis dar būtų Irano soste. Tikri draugai būtų nurodę monarchui jo daromas klaidai. Pataikūnai sakė tai, ką valdovas norėjo girdėti, kad neprarastų jo malonės.

     "Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau” (Jn 15,14) kalbėjo Kristus savo mokiniams. Ne tik monarchai, bet kiekvienas valdžią ir galią turintis asmuo turi didelę pagundą reikalauti iš savo padėjėjų visiško lojalumo. Tai veda į didelį pavojų. Jei prezidentas Richard Nixon būtų turėjęs apie save draugus, o ne ištikimus padėjėjus, jam nebūtų reikėję palikti Baltųjų Rūmų.

     Žmogus kartais gali nematyti savo ydų, apie kurias kiti kalba ir jas pajuokia. Draugystė suteikia ypatingą privilegiją nurodyti jo ydas. Naudokis ta privilegija ir pasakyk draugui apie jo ydas, jeigu yra vilties, kad jis mėgintų pasitaisyti. Bet yra ydų, kaip pvz. alkoholizmas, kur draugo perspėjimas neturi svorio.

     Nė vienam žmogui nėra malonu girdėti iš draugo apie savo ydas. Bet kiekviena tikra draugystė tokį kritišką bandymą turi išlaikyti. Jeigu dėl to draugystė nutrūksta, reiškia nebuvo jai gerų pagrindų.

     Iš to, kas pasakyta, matyti, kad norint būti geru draugu, turi atsisakyti savanaudiškumo. Ta yda taip artima kiekvienam, lyg būtų antroji prigimtis. Ją nugalėjus, atsiveria laisvas kelias į dvasinį tobulėjimą, kuris veda į Dievą.

     O kas turi Dievą už draugą, tas turi viską.