("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

 EGLĖ PAULIKIENĖ

     Jau nuo pat mažens žodis "draugas” mums turi tam tikros reikšmės, kuri keičiasi ir tampa gilesnė, mums augant ir bręstant. Mažas vaikas, pažaidęs valandėlę su naujai susipažintu kaimynu, dažnai pasiskelbia visiems, kad čia jo "naujas draugas”, jeigu per tą laiką jiems neteko susipešti. Tačiau rytoj gali būti visai kita istorija. Vaikų tarpe dažnai girdime tokius ar panašius pasakymus: "Nebebūsiu tavo draugas, jeigu man to neduosi”. Yra ir tokių, kurie vis stengiasi savo "draugams” įtikti, kad tik anie tą draugystę pripažintų. Tačiau tarp suaugusiųjų reikalai jau visai kitokie. Nebe taip lengvai pavadina vienas kitą draugu; nebe taip laisvai tas žodis vartojamas, nes jo prasmė jau gerokai pasikeitusi.

     Šiame rašinyje mėginsiu išdėstyti, kaip suprantu čia nagrinėjamą temą, ir paaiškinti, kodėl geras draugas iš tikrųjų retai pasitaiko.

     Visų pirma pažiūrėkime, kaip draugo sąvoką aiškina Dabartinės lietuvių kalbos žodynas-. "Draugas — asmuo, su kuriuo palaikomi artimi santykiai”. Galime toliau tęsti mintį, kad geras draugas — tai mums labai artimas asmuo, kurį tam tikra prasme mylime. Taigi meilė — pagrindinis artimos draugystės bruožas. Tačiau, norint, kad toji meilė egzistuotų, yra keli reikalavimai:

     1.    Reikia žmogų pažinti;

     2.    Reikia jį priimti tokį, koks jis yra;

     3.    Reikia jį suprasti;

     4.    Reikia drauge su juo siekti tų pačių esminių vertybių.

     Tik įvykdžius šiuos reikalavimus, gali atsirasti stipri, reikšminga draugystė, pagrįsta meile.

     Pažvelgus į šiuos keturis punktus, gali atrodyti, kad labai mažai reikalaujama. Tad kaip galima sakyti, kad geras draugas retai pasitaiko? Paanalizuokime šiuos reikalavimus smulkiau ir pamatysime, kad juos įvykdyti tikrai nelengva.

     1. Reikia žmogų pažinti. Pažinimas yra būtinas, nes negali mylėti to, kurio nepažįsti. Tai paprasta gyvenimo taisyklė. Vienintelis būdas tą pažinimą pasiekti — tai bendravimas, komunikacija. Tačiau daugelis žmonių nemoka su kitais bendrauti. Čia ir atsiranda didelė kliūtis subrendusiai draugystei. Kai kurie žmonės bijo atvirai kalbėti ir save atskleisti, o kiti nemoka klausyti. Pažvelkime į pirmuosius. Kodėl žmogus gali bijoti savo vidų kitam atverti? Bijo todėl, kad nenori rizikuoti būti atmestam. Nors gal ir nepatenkintas savimi ir trokšta draugystės su kitu, bet vis tiek jam saugiau likti savo susikurtame kalėjime, negu žengti pirmyn į nežinią. John Powell, S.J., savo knygoje "Why Am I Afraid To Tell You Who I Am?” pasakoja apie pasikalbėjimą psichologo su pacientu. Kai psichologas paklausė tą pacientą, kodėl jam taip sunku nors truputį atsiverti, atsakymas buvo toks: "Aš bijau save atskleisti todėl, kad Tamsta, mane pažinęs, gal jau daugiau nemėgsi, o tai viskas, ką aš turiu”. Šitas paprastas atsakymas gal geriau padės suprasti tą baimę ir abejingumą, kuris daugelį mūsų varžo. Todėl ir visuomenėje yra priimti tam tikri ritualai, kuriais galime paviršutiniškai bendrauti su kitais, išlaikydami mandagumo taisykles, nieko nepasakydami ir taip pat kito prie savęs neprisileisdami. Dažnai pasikalbėjimas būna maždaug toks:

     —    Labą dieną, kaip laikaisi?

     —    O, visai gerai. Kaip tau einasi? Seniai nesimatėm.

     —    Iš tikrųjų! Reikės kada nors susitikti. .. Tai kol kas...

     —    Laikykimės...

     Retas žmogus tokiu atveju, užklaustas, "kaip laikosi”, pradės pasakoti, kaip jis iš tikrųjų laikosi, nes toks užklausimas yra ritualas; nieko iš jo negalima tikėtis. Galima paminėti keturis bendravimo laipsnius. Čia minėtas pavyzdys tinka paskutiniam — ketvirtajam, paviršutiniškiausiam iš visų. Pažvelkime į kitus tris.

     Trečias laipsnis. Jis tik truputį gilesnis už ketvirtąjį. Čia vyksta naujienų atraportavimas. Perduodamos įvairios žinios, pvz. koks šiandien oras, kokia kaimynė susilaukė mergytės ir pan., bet vis tiek dar nieko nepasakoma apie save. Kai kurių žmonių pastangos užmegzti su kitais ryšius čia ir baigiasi.

     Antras laipsnis. Čia pasakojama apie savo idėjas ir nutarimus, planus. Save šiek tiek parodoma, bet vis žiūrima, kokia bus kito reakcija. Jeigu tik atrodo, kad nesutinka su tavo nuomone, mėgini išvengti ginčo. Tokiu atveju tikrai stengiamasi išlįsti iš savo kevalo, bet dar neužtenka drąsos. Atviras nuoširdus bendravimas čia negalimas, nes tau dar labai svarbu, ką kitas apie tave galvos.

     Pirmas laipsnis. Tai aukščiausias bendravimo laipsnis. Tu pasakoji, kas esi, ką galvoji, vertini, gerbi, myli, ko bijai, nekenti, tikiesi, sieki. .. Žodžiu — esi visiškai atviras ir nieko neslepi. Absoliutus atvirumas čia yra būtinas, todėl kad draugystė būna tik tiek stipri, kiek tų individų tarpusavio bendravimas yra atviras. Kartais yra pagunda, kai kito elgesys erzina ir nervina, sukąsti dantis ir nieko nesakyti "dėl šventos ramybės”. Kas taip daro, labai klysta. Toks elgesys tik skaldo, o ne artina. Gal tuo momentu ginčo išvengiama, tačiau tai, kas žmogų erzina, vis tiek iškils anksčiau ar vėliau į paviršių. Tik vėliau gali būti žymiai sunkiau tą reikalą išspręsti. Tik visiškas atvirumas yra nuoširdus santykiavimo pagrindas tarp draugų ar šeimos narių.

     Dabar pasvarstykime kitą bendravimo problemą — nemokėjimą klausyti. Vienas yra dalykas girdėti — tai natūrali fizinė reakcija; bet visai kas kita klausyti. Klausyti tai reiškia, kad kito žmogaus žodžiai užsiregistruoja mūsų prote, kad mes juos suprantame ir atkreipiame į juos dėmesį. Dažniausiai žmonės neklauso, nes jiems labai svarbu patiems išsireikšti. Šveicarų psichiatras dr. Paul Tournier rašo: "Paklausyk visų žmonių pasikalbėjimų, tarp tautų ir tarp porų. Daugiausia jie yra tik kurčiųjų dialogai”. Pasikalbėjimai tarp žmonių, kurie nemoka klausyti, labai keistai skamba. Kiekvienas veda monologą panašia, bet ne būtinai ta pačia tema, retkarčiais sustodamas, kad ir kitas galėtų su savo monologu įsiterpti. Pavyzdžių yra daug, tik apsidairykime. Tačiau priežastis vis ta pati — nemokėjimas klausyti.

     Tad pažinimo reikalą galime taip susumuoti: žmogų pažinsi bendravimu. Kliūtys susidaro dėl to, kad daugelis žmonių nemoka atvirai su kitais bendrauti: vieni nenori atvirai kalbėti, kiti nemoka klausyti.

     2.    Reikia jį priimti tokį, koks jis yra.Tai savaime suprantama. Jeigu mėgini žmogų pakeisti arba nori jam perduoti savo vertybes, tai negali jo tikrai mylėti. Tokiu atveju galima sakyti, kad tą žmogų mylėtum, jeigu jis būtų toks, o ne kitoks. Gal atrodo, kad jis nevertina, kas gyvenime "svarbu”. Gal jam neužtenka ambicijos. Zinai, kad jis galėtų daugiau nuveikti, galėtų turėti daugiau prestižo. Na, ir tu jį sutvarkysi, įkvėpsi jam noro smarkiau dirbti. Tokiu atveju negali būti meilės, tad nebus nė tikros draugystės. Meilė nereikalauja sąlygų, ji yra besąlyginė.

     3.    Reikia jį suprasti. Jeigu žmogaus nesupranti, negalėsi jam padėti ir nesijausi artimas. Supratimas ateina savaime, jeigu pirmieji du punktai yra įvykdyti. Vadinas, jeigu žmogų tikrai pažįsti ir jį tokį priimi, koks jis yra, tada jį supranti.

     4. Reikia drauge su juo siekti tų pačių esminių vertybių. Tai labai svarbu, nes be to nėra jokio pagrindo draugystei. Juk būtų visai neįmanoma, kad idealistas ar asketas jaustųsi artimas egoistui. Tikra draugystė stipriai sujungia abu asmenis. Tam tikslui turi būti vienodi idealai, vienodi siekimai. Šitas reikalavimas aiškiai sumažina skaičių žmonių, kurie tam tikrais sumetimais galėtų būti artimi draugai.

     Dabar grįžkime prie pagrindinio draugystės bruožo — meilės. Jeigu visi suminėti reikalavimai bus įvykdyti, tai dar nereiškia, kad savaime tie du asmenys bus artimi draugai. Gali žmogų gerai pažinti, jį priimti, suprasti, siekti vienodų vertybių, bet vis tiek nesijausi jo draugu. Ko gi čia gali trūkti? Meilės! Meilė yra laisvai duodama, jos negali išreikalauti, nesvarbu, ar tai būtų meilė tarp draugų, tarp vyro ir žmonos, tarp šeimos narių. Žmogus, kuris myli, duoda iš savęs. O tai nėra lengva. Žmogus yra toks sutvėrimas, kurį labai traukia visokie palengvinimai. Pavyzdžiui, yra daug lengviau savo vaikams nupirkti žaislų, negu su jais užsiimti kokį popietį. Vyrui yra lengviau savo žmonai gimtadienio proga nupirkti kokią dovanėlę, negu anksčiau atsikelti, aprengti ir pavalgydinti vaikus, kad žmona galėtų ilgiau pamiegoti. Tačiau kaip dažnai žmogus pasirenka lengvesnį kelią, nors sunkesnis būtų daug daugiau įvertintas.

     Ideali dirva subrendusiai ir artimai draugystei yra vedybinis gyvenimas. Vyras ir žmona turi ne tik vienas kitą mylėti romantiška meile, bet ir turi būti geri draugai. Kitaip — jiems nepasiseks kartu nugalėti gyvenimo audras. Žiūrint tik į skyrybų statistikas, iškart paaiškėja, kaip retai atsiranda du tikrai geri draugai vedybiniame gyvenime. JAV-ėse 38% visų vedybų baigiasi skyrybomis. Tai reiškia, kad 1978 m. daugiau kaip du milijonai suaugusiųjų nepajėgė būti gerais draugais.

     Būti geru draugu nėra lengva, todėl geras draugas tikrai yra retas paukštis.