Vincas Maciūnas
Rašydamas apie senus dalykus, imi ir pagalvoji, ar beverta kvaršinti sau galvą tolima ir ne tokia tolima praeitimi, kai štai dabartis yra pilna rūpesčių bei lūkesčių, kai žvelgi ateitin tai su šviesia viltimi, tai su neraminančiu nuogąstavimu. O vis dėlto juk ir himne giedame, kad iš praeities semiamės stiprybės. Žvelgdami atgal, ne tik geriau suprantame ilgametį mūsų tautos istorinį kelią, bet ir randame dalykų, pagrįstai keliančių mūsų pasididžiavimą. Vienas iš jų yra senasis Vilniaus universitetas.
Ne tiek daug tautų turi tokį seną kultūros židinį, kurio istorija siekia jau 400 metų. Militarinė galybė gali laikinai iškelti paskiras tautas, sukurti didžiules imperijas, gąsdinti ir pavergti kitas valstybes, bet tik laikinai. Be gilesnių pėdsakų subyrėjo hunų Atilos ar mongolų Džingischano galybės, palikdamos tik negausius, nors ir klaikius žiaurumo atminimus. Ir mes dabar tik apgailestauti galime, kad istorinės aplinkybės neleido šauniais karo žygiais pasireiškusiems Gediminams, Algirdams, Kęstučiams, Vytautams padėti tvirtus pagrindus mūsų tautinės kultūros ugdymui. Neabejojame, kad tada tautos istorinis kelias būtų nuėjęs palankesne mums linkme, ir svetimos kultūros slopinanti įtaka nebūtų mūsų ilgam užgožusi.
Gerai suprato tai jaunas Vilniaus universiteto studentas Simanas Daukantas, kuris savo pirmame istorijos veikale, rašytame prieš pusantro šimto metų, tvirtino: ". . .noris pačios giminės (dabar pasakytume: tautos) išgaišta, vienok jų raštai palieka, o anuose jų amžina garbė užrašyta, kurios nė kokia galybė šio pasaulio negali išnaikinti.
Dėl to gi linksminas dar šiandien šviesus grekas (graikas), jog yra mokytoju pasaulio, o didžiuojas stiprus rymionis, jog parašė įstatymus visam svietui! Taigi, kad mokslas ir gudrybė giminės (tautos) yra amžina ir visų didžiausia garbė, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negal stengti, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės? Užvis jog kiekvienas gal pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu”.
Ta pati mokslo reikšmės tautai mintis pasigirsta karštuose temperamentingojo K. Pakšto žodžiuose daugiau kaip po šimtmečio: "Mūsų visų šūkis turėtų būti išlaikyti savo tautos šviesą, neleisti užgesinti Lietuvos žiburius. Savas universitetas daugiau kaip vėliava ir himnas simbolizuoja gyvą, kuriančią ir kovojančią tautą” (Vytis, 1947).
Net nuostabu, kaip gerai visa tai suprato įvairūs lietuvių tautos priešai. Štai po 1831 m. sukilimo rusų valdžia tuoj pat uždarė Vilniaus universitetą ir neleido jo atkurti, kol tik carai valdė Lietuvą.
Ne geresnis buvo ir kitas okupantas. 1915 m. užėmę Lietuvą, vokiečiai tuoj paskelbė išsamų įsakymą "Pagrindinės linijos mokykliniams reikalams tvarkyti”. Domėjosi jie betgi tik pradžios mokyklomis. Juk okupacinei valdžiai buvo svarbu, kad Lietuvos ūkininkai būtų šviesesni ir tuo pačiu jų darbas našesnis bei ekonomiškai naudingesnis Vokietijai. Lietuvos gimnazijomis vokiečiai nesirūpino, nors ir nedraudė patiems lietuviams jas steigtis. Tačiau aukštasis mokslas anuo įsakymu buvo įsakmiai neleistas: "Mokyklos ir mokslo kursai, vadinami universitetais, yra uždrausti”. Suprato, kad patriotinės šviesuomenės vadovaujama tauta bus tik mažiau klusni ir atsparesnė okupanto valiai. Taip pat ir antrosios okupacijos metu, kai vokiečiams nepavyko suorganizuoti lietuviškų SS dalinių, 1943.III. 17 buvo brutaliai uždaryti Lietuvos universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, o rytojaus dieną spaudoje buvo paskelbta: "Pašauktųjų registracijos vykdymas Lietuvoje dėl tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos buvo neigiamai paveiktas... Todėl nuo Lietuvių legiono steigimo atsisakoma... Kad būtų apsaugota sveikai galvojanti lietuvių tautos dauguma nuo pragaištingos tam tikrų intelektualinių sluoksnių įtakos ir būtų užtikrintas tolimesnis darbo prievolės vykdymas, Reicho komisaras Rytų kraštui įsakė vykdyti šias priemones: 1. Universitetas su visais skyriais tuojau uždaromas”...
Minint Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį, dera bent trumpai susipažinti su XVI amžium, kada buvo įsteigtas universitetas. Šiaip jau nekokį vardą turi mūsuose tasai amžius. Mat tai Liublino unijos amžius, o su ja mūsų sąmonėje tuoj siejasi senosios Lietuvos valstybinis silpnėjimas ir aukštesniojo luomo sulenkėjimas, skaudžiai atsiliepęs lietuvių tautinės kultūros raidai. Tad mūsų žvilgsnis drauge su Maironiu krypsta į tuos šaunius valstybinės galybės laikus, kai "Vytautas didis garsiai viešpatavo, ties Žalgiriu mušė kryžiuočių pulkus”.
O tačiau ir aname XVI amžiuje turime daug kuo pagrįstai pasididžiuoti. Tiesa, nelabai imponuoja jis savo valstybine galia, yra betgi minėtinas savo reikšmingu kultūriniu iškilimu. Štai aukštą Lietuvos teisinę sąmonę iškalbingai liudija tame amžiuje pasirodžiusios trys Lietuvos statuto laidos. Tai buvo puikus aniems laikams teisės kodifikacijos pavyzdys. Ar ne mūsų dienų kalba skamba pvz. šie Lietuvos pakanclerio Leono Sapiegos žodžiai Statuto III laidos prakalboje: ". . . jeigu doram žmogui nėra nieko malonesnio, kaip, saugiai savo tėvynėje gyvenant, nesibijoti, kad jo gerą vardą kas nors suterš arba jo kūną ir sveikatą sužalos, ar jo nuosavybę pažeis, už tai ne kam kitam, o tik teisynui jis turi būti dėkingas, nes, nuo bet kokio pasikėsinimo saugomas teisės, sau ramiai gyvena”. Statutas galiojo Lietuvoje iki pat 1840 metų, kai buvo rusų valdžios panaikintas.
Minėtina yra ir vadinamoji valakų reforma, išmatavusi ir valakais (tai buvo žemės sklypas apie 20 hektarų) padalinusi valdomąsias žemes, įvedusi modernią anuo metu trilaukę sėjomainos sistemą ir nors į-tvirtinusi baudžiavą, bet labai pakėlusi krašto ekonomiką. Augančiuose miestuose vystėsi prekyba ir amatai.
Valstybinę sąmonę Lietuvos visuomenėje (žinoma, bajoriškoje) ugdė XVI amž. suklestėjusi metraštija. Jau ir tada, kaip dabar, mokėta semtis stiprybės iš praeities. Bajorija gėrėjosi ir patriotiškai didžiavosi metraščių padavimais apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą, apie romantišką Kęstučio ir Birutės susitikimą Palangoje, apie Romos išeivio Palemono atkeliavimą ir įsikūrimą Lietuvoje, apie Algirdo ieties atrėmimą į Maskvos kremlio mūrus pergalės ženklan ir t.t. Lietuvos praeities garbę kėlė ir tuo pačiu lietuvišką patriotizmą stiprino ir M. Stryjkovskio istorija, lenkiškai išspausdinta Karaliaučiuje 1582 m.
Beje, metraščiai buvo rašyti Lietuvos oficialiuose raštuose jau iš seniau įsigalėjusia slavų kanceliarine kalba, kuri buvo paplitusi Rytų Europoje kaip raštų kalba. Kaskart tačiau vis daugiau pasigirsdavo balsų prieš tą kalbą. Mykolas Tiškevičius ar, kaip dabar argumentuotai įrodinėja lenkų istorikas J. Ochmanskis, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kanceliarijos lotyniškųjų dokumentų skyriaus sekretorius Vaclovas Mikolajavičius (sulietuvinkime jį sau Mykolaičiu ar Mikalojūnu), Mykolo Lietuvio (Michalo Lituanus) slapyvardžiu prisidengęs, savo lotyniškame rašte apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius įtikinėjo: 'Rusų kalba svetima mums, lietuviams, t.y. italams, kilusiems iš italų kraujo”. Čia jis turėjo galvoje populiariąją Palemono legendą.
Taip pat ir didžiai mokytas Vilniaus vaitas (dabar pasakytume burmistras) Augustinas Rotundas įvade prie Lietuvos statuto lotyniško vertimo (1566) tvirtino, kad lietuvių kalba tesanti pagadinta lotynų kalba, ir reiškė viltį, kad Lietuvoje įsigalėsianti mūsų protėvių lotyniškoji kalba, kuri Lietuvai daug tinkamesnė kaip rusų kalba, anot jo, "ta negarsi ir barbariška, bendra su amžinu ir nuolatiniu priešu Maskva”. Tos mintys plito Lietuvos visuomenėje, kuri kartas nuo karto pareikalaudavo lotyniškųjų mokyklų.
Lotynų kalbos populiarėjimas Lietuvoje buvo akivaizdus vakarietiškos kultūros stiprėjimo Lietuvoje ženklas. Ryšius su Vakarais mezgė ir dideli būriai Lietuvos jaunimo, vykstančio studijuoti į Europos universitetus. Ilgainiui iškilo nemaža mokslo vyrų. Štai pvz. du žymūs tada įsteigto Karaliaučiaus universiteto profesoriai Stanislovas Rapagelanus ir Abraomas Culvensis buvo lietuviai Rapolionis ir Kulvietis, atvykę iš Didžiosios Lietuvos. Kulvietis prieš tai jau buvo įsteigęs Vilniuje aukštesniąją mokyklą.
Ryšiai su Vakarais, o konkrečiau su Italija, artėjo per Žygimanto Augusto motiną, italų kunigaikštytę Boną. Vokiškoji kultūra sparčiai sruvėjo Lietuvon. Jos veikiamas Žygimantas Augustas Vilniuje įsitaisė didelę 4000 tomų biblioteką. Kai pati spauda buvo dar tik XV amžiuje įsteigta, ir knygos tebebuvo retos ir brangios, tokia stambi biblioteka buvo itin pažymėtina. Vėliau ji didžiąja dalimi atiteko Vilniaus akademijai.
Vilniuje ir kitur steigiantis spaustuvėms, augo Lietuvoje spausdinamų knygų skaičius. Į amžiaus pabaigą pasirodė pirmosios Vilniuje spausdintos lietuviškos knygos, iš kurių žymiausia buvo M. Daukšos postilė.
Pasiekė XVI amžiuje Lietuvą ir Vakarų religinio gyvenimo bangavimai; iš pradžių reformacija, paskiau kontrreformacija. Kad ir čia taip pat būta religinių nesutarimų bei vaidų, betgi nieko nė iš tolo panašaus nebuvo į prancūzų Baltramiejaus naktį, kai 1572 m. Paryžiuje buvo išskersta apie 2000 hugenotų (reformatų), o visoje Prancūzijoje iki 20.000. Svetimi buvo Lietuvai ir ginkluotų religinių konfliktų Vokietijoje žiaurumai. Toks tolerancijos laipsnis palankiai atestuoja ano meto Lietuvos dvasinę kultūrą.
Ryškusis išviršinis Vakarų įtakos ženklas buvo puiki Vilniaus architektūra. Žygimantas Augustas puošė Vilnių renesansiniais pastatais, o vėliau garsėjo Vilniaus barokas. Ir tapo Vilnius tikrai vakarietišku miestu Rytų Europoje.
Nors Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai priklausė didžiuliai stačiatikių slavų gyvenami plotai, nors kanceliarinė slavų kalba jau buvo įėjusi į oficialius Lietuvos raštus, betgi XVI amžiuje Lietuva, prieš tai žvilgčiojusi į Rytus, jau galutinai atsigręžė į Vakarus. Tiesa, tai tam tikru atžvilgiu prisidėjo prie Lietuvos lenkėjimo, nes Lenkija buvo vienas iš reikšmingųjų vakarietiškos kultūros laidininkų Lietuvon, ypač per Katalikų Bažnyčią. Nereikia betgi pamiršti ir kito dalyko. Lemiamas XVI amžiaus posūkis į Vakarus labai užgrūdino lietuvių atsparumą rytietiškos rusų kultūros įtakai. Kas susiklosto šimtmečiais, to taip lengvai nenuslopinsi net ir brutaliomis priemonėmis. Ir kai Lietuva pateko carų valdžion, beatodairinė rusifikacijos politika Lietuvoje buvo visai nesėkminga. Giliai buvo įstrigusi tautos sąmonėn mintis, jau XVI amžiuje ano Vilniaus burmistro pareikšta, kad rusų kalba — tai amžino ir nuolatinio Lietuvos priešo Maskvos kalba.
Kad ir prabėgom apžvelgę XVI amžių, matome ryškų kultūrinių interesų augimą Lietuvoje. Buvo jau pribrendęs reikalas turėti vakarietišką aukštąją mokyklą Vilniuje. To ir visuomenė pageidavo. 1569 m. Lietuvon atkviesti jėzuitai netruko įsteigti Vilniuje kolegiją, kuri po dešimtmečio buvo pakelta į akademiją. Taip 1579 m. ir prasidėjo Vilniaus universiteto istorija.
Beje, su universiteto steigimu siejami ir 1578 metai. Antai jau pernai, taigi 1978 m., Varšuvoje buvo iškilmingai paminėta Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis. Katra gi data yra tikroji? Privilegiją Vilniaus kolegijai pakelti į akademiją karalius Steponas Batoras pasirašė Lvove 1578.VII.8. Betgi Lietuva, nors susirišusi unija su lenkais ir turinti bendrą valdovą, stropiai saugojo savo valstybinį savarankiškumą. Joks oficialus karaliaus aktas negaliojo Lietuvoje be Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos antspaudo, kurį turėjo Lietuvos kancleris ir pakancleris. Prie ano 1578 pi. karaliaus dokumento Lietuvos antspaudas nebuvo dėl kai kurių priežasčių pridėtas, todėl anas dokumentas Lietuvoje negaliojo. Naują privilegiją Steponas Batoras pasirašė Vilniuje 1579.IV.1. Po derybų ir net tam tikro spaudimo Lietuvos pakancleris Eustachijus Valavičius (vėliau pakeltas kancleriu) pridėjo Lietuvos antspaudą, ir karaliaus dokumentas buvo įteisintas.
Senasis Vilniaus universitetas gyvavo maždaug pustrečio šimto metų, pirmuosius du šimtu metų kaip jėzuitų akademija; oficialusis vardas: Academia et Universitas Vilnensis. Akademija tuoj tapo intelektualiniu Lietuvos centru. Ji turėjo daug žymių profesorių, jų tarpe nemaža svetimtaučių. Dėstomoji kalba, kaip ir kitur Europoje, buvo lotynų. Iš savųjų profesorių mums itin reikšmingi (XVII amžiuje) lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas ir Albertas Vijūkas Kojelavičius, lotyniškai išleidęs du tomus Lietuvos istorijos. Studentų akademijoje būdavo kasmet apie 800. Akademijoje buvo du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Vėliau (1641 m.) jėzuitai išsirūpino iš karaliaus leidimą dar teisės ir medicinos fakultetams. Pastarasis betgi nebuvo įsteigtas, nes bajorijai medicina buvo prastas ir netinkamas amatas.
Ilgainiui akademijos lygis ėmė smukti. Čia ypač atsiliepė bendras kultūrinis nuopuolis Lietuvoje, panašiai kaip ir Lenkijoje, kuris siejosi su bajoriškųjų laisvių išpaikintos visuomenės demoralizacija ir vis didėjančiu valstybės pakrikimu. Seimelių rietenos, kvailai atkaklus bylinėjimasis teisme su kaimynu dėl kokio žemės sklypelio, kruvinos peštynės dėl įžeistos bajoriškos fanaberijos, triukšmingos medžioklės ir girtos puotos — visa tai sudarė bajoriškojo gyvenimo esmę. Tasai gyvenimo idealas XVIII amž. saksų dinastijos gadynėje buvo reiškiamas populiariąja lenkų patarle: Jak za króla Sasa, jedz, pij i popuszczaj pasa(laisvai išvertus lietuviškai: Prie Saksų karaliaus, pilvui, gerklei duok valios). Aišku, kultūriniai interesai tokioje visuomenėje gaišo. Tad ir Vilniaus akademija, pakankamai negaudama gaivinančio akstino iš kultūriškai inertinės visuomenės, suskurdo. Gausiems Vakarų Europos XVII ir XVIII amž. mokslo laimėjimams buvo sunku prasiskverbti į Vilniaus akademijos mūrus.
Jungtinė Žečpospolita buvo jau merdintis ligonis. Politinė anarchija, ekonominis valstybės nuskurdimas, militarinis bejėgiškumas, kultūrinis nuopuolis, sveiko patriotizmo stoka visuomenėje — visa tai lėmė neišvengiamą pražūt}. Ir dar ironiškai ramintasi: Polska nierządem stoi (Lenkija laikosi netvarka). Rusų kariuomenė nevaržomai šeimininkavo krašte. Godūs kaimynai seniai tykojo grobį. Ir štai 1772 m. įvyko pirmasis beirstančios respublikos pasidalinimas.
Gresiąs mirtinas pavojus atvėrė ne vienam patriotui akis. Vis labiau buvo keliamos skubių reformų mintys. Suprasta, kad reikia stiprinti valstybę politiškai, kelti nualintą kraštą ekonomiškai ir gaivinti visuomenę morališkai, keliant jos kultūrinį lygį. Susirūpinta ir švietimo reforma. Betgi mokyklos nepriklausė nuo valdžios, kuri ir lėšų joms nebūtų turėjusi. Kaip tik tuo laiku popiežius visame pasaulyje uždarė jėzuitų ordiną (1773 m.). Tais pačiais metais, Lietuvos pakancleriui Jokimui Chreptavičiui pasiūlius, Lietuvos-Lenkijos seimas įsteigė Tautinės edukacijos komisiją (tai buvo pirmoji švietimo ministerija Europoje). Gavusi panaikinto ordino turtus, Komisija galėjo tvarkyti ir prižiūrėti mokyklas. Naujosios mokyklos uždavinys buvo parengti ne gyvenimui svetimą "lotynininką”, o gerą pilietį, pažįstantį savo kraštą ir jautrų opiesiems jo reikalams. Tad daug dėmesio kreipta mokykloje į krašto geografiją, istoriją ir teisę. Sustiprinti taip pat ir realieji mokslai, kurie buvo gana apleisti jėzuitų mokykloje. Į mokyklas įvedama gimtoji kalba; deja, tai buvo lenkų kalba.
1781 m. Edukacinė komisija reformavo Vilniaus akademiją, dabar pavadintą Vyriausiąja Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos mokykla (Schola Princepts Magni Ducatus Lituaniae), o po to, kai rusai netrukus užėmė Lietuvą, — Vyriausiąja Vilniaus mokykla (Schola Princeps Vilnensis). Nauja pažangi mokslo dvasia padvelkė susenusion Vilniaus akademijon, betgi ji negalėjo taip greitai atsigauti po ilgamečio nuopolio. Trukdė ir neramūs valstybės žuvimo laikai, nes ginklams žvangant, mūzos tyli.
XIX amž. gyvenimas aprimo, ir sąlygos universitetui pagerėjo. 1801 m. sostan sėdo liberaliai išauklėtas jaunas caras Aleksandras I, palankus švietimo reikalams. 1802 m. buvo įsteigta švietimo ministerija ir visa Rusijos imperija padalinta į 6 mokslo apygardas, kuriose mokyklų priežiūra buvo pavesta vietos universitetams. Vilniaus mokslo apygardai buvo priskirtos 8 gubernijos, seniau priklausiusios Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai. Caro patvirtintas Vilniaus Imperatoriškojo universiteto (toks buvo naujasis vardas) statutas leido jam gana savarankiškai ir nevaržomam plėtotis bei sparčiai tobulėti. Netrukus Vilniaus universitetas pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Jis aiškiai viršijo kitus Rusijos universitetus, prilygdamas geriems Europos universitetams. Jo garsas plačiai pasklido. Rusų poetas A. Poležajevas viename savo 1825 m. eilėraštyje gretino Vilnių, kaip tikrąjį studentų miestą, su Goettingenu ir Oxfordu. Vilnius palaikė glaudžius ryšius su Europos universitetais, siuntė savo žmones į Vakarus pasitobulinti. Taikliu Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojo L. Janowskio pasakymu, "nebuvo Europoje minties, srovės, kuri stipriau ar silpniau nebūtų atsiliepusi Vilniuje”. Štai pvz. Vilniaus universitete buvo dėstomos fiziokratinė ir vėliau Adomo Smitho doktrinos, taigi paskutinysis tada ekonomikos mokslo žodis. Ig. Danilavičius viename savo rašinyje išdėstė modernios tada istorinės teisės mokyklos pagrindines mintis. Nuo Danilavičiaus, anot A. Janulaičio, ir prasidedąs mokslinis Lietuvos istorijos tyrinėjimas. Nestigo Vilniui ir daugiau puikių profesorių, tiek vietinių, tiek ir užsieniečių. Čia profesoriavo žymiausias XIX amžiaus pirmosios pusės lenkų istorikas Jokimas Lelevelis, kurio paskaitos sutraukdavo šimtus klausytojų. Didelis klasikinės filologijos žinovas ir geras profesorius buvo vokietis Ernestas Groddeckas. Štai jo buvęs studentas Ad. Mickevičius net ir po ilgos pertraukos nuo studijų metų sugebėjo sėkmingai dėstyti lotynų kalbą ir literatūrą Lozanos (Lausanne) universitete Šveicarijoje. Garsėjo biologas ir chemikas Andrius Sniadeckis, kurio veikalas apie organinių kūnų teoriją buvo tuoj pat išverstas į vokiečių ir prancūzų kalbas. Vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai aukštai iškėlė Vilniaus medicinos fakulteto vardą visoje Rusijoje ir užsienyje. Čia suminėjome tik keletą vardų iliustracijai. (b.d.)