Spausdinti

 (Gyvenimo vaizdeliai)

Vytautas Kasnis

     Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje pasakojome apie draugų ruoštą Stefutės ir Juozo Juodikių susitaikymo vakarą, šaunų kaukių balių ir liūdną galą, nes ruoštas planas nepavyko. Dabar pasakosime apie jųdviejų susitikimą, apie Juozo pasisakymą, kaip jis, pasidavęs alkoholio Įtakai, sugriovė šeimos gyvenimą. Stefutė pasisakys apie idealią moterį.

*  *  *

     Pavalgę pas Ruzgaičius pusryčius, pradėjome laukti Stefutės ir Juozo Juodikių. Nors tai turėjo būti džiaugsmingas laukimas ir po to graži šventė, bet kažkoks nerimas užgulė. Mintys klydo apie jųdviejų gražų praeities gyvenimą ir išsiskyrimą. Jaučiau, kad ir žmona nerimavo. Lyg save guosdamas, paklausiau ją, ko ji taip vaikščioja, lyg musmirių privalgiusi, prisiminęs tėvelio pasakymą, kai jis, pamatęs mus, vaikus, surūgusius, pajuokaudavo. O ji ir atrėžė man, lyg atspėdama mano nerimą, kad vyrai kai kada sudrimba, kaip lepšės. Prisidėjo ir Ruzgaitienė vyrus patarkuoti. Mudu gi su Ruzgaičiu gynėmės ir taip juokaudami mėginome išsikrapštyti iš užgulusio slogučio.

     Mūsų laimei staiga tarpduryje pasirodė Stefutė. Su jos atėjimu lyg saulė nudriekė svečių kambarį. Ji visus pabučiavo, o man į ausį pakuždėjo, ar aš prisimenąs, kaip vakar man mirties kaukė pasakojo apie idealią moterį. Aš jai atsakiau, kad lauksiu jos kalbos pabaigos, ir pajuokavau, kad prieš jos atėjimą čia buvo daug musmirių ir lepšių, o dabar baravykai išaugo.

     —    Na, ir atspėjai, — šūktelėjo Ruzgaitienė, žiūrėdama pro langą ir laukdama Juodikio, — priešpiečiams kaip tik paruošiau baravykų.

     Su tais žodžiais ir Juodikio mašina įriedėjo į kiemą. Jam įeinant, įdėmiai stebėjau jo pasveikinimą, laikyseną, kalbas. Betrūko, kad ir jį moterys pavadintų lepšiu. Gerai dar, kad Stefutė su savo kakarine visus išjudino. Aš pajuokavau, kad musmirės išnyko, prisivalgiusios musių, o lepšės ištirpo saulės spinduliuose.

     Susėdus priešpiečių, Ruzgaitienė, paruošusi šampaną, man kumštelėjo, kad ką nors pasakyčiau. O aš žvilgterėjau į žmoną ir akies mirktelėjimu daviau suprasti, kad ji kalbėtų. Taip visi keturi merkėm vienas kitam akimis, kumščiojome alkūnėmis. Atrodė, kad nerimastis visus gaubė. Jau buvau besirengiąs paprašyti išgerti šampaną už Juodikius, kai Stefutė pati panoro išsklaidyti mus gaubusią miglą.

     —    Aš pradėjau tą triukšmą, jei taip galima pavadinti, tai ir baigsiu, — ritindama tarp pirštų šampano stiklą, Stefutė šiais žodžiais nutvieskė spinduliais mūsų draugiją.

     — Aš pati prieš keletą metų parašiau Juozui laišką, — tęsė ji toliau, — prašydama palikti mūsų namus. Aš dabar galiu jį kviesti grįžti atgal. Aš jį mylėjau ir myliu. Dabar gal net labiau, nes jis mudviejų vaikų tėvas, ir jis turėjo stiprią valią nusigręžti nuo blogų įpročių.

     Tai pasakiusi, ji apkabino Juozą ir pabučiavo. Dabar mes visi keturi šūktelėjom, kviesdami išgerti šampaną už naują gyvenimą, meilę, draugystę, ilgus laimingus metus. Po kurio laiko Juozas pakvietė išgerti už draugus.

     —    Blogi tie draugai, kurie tik laime dalinasi, o geriausi tie, kurie ir nelaimėje neišsižada draugo, su juo dalinasi viskuo, — pakėlęs taurę, jis apsuko stalą, prie kiekvieno iš mūsų sustodamas ir sudauždamas burbuliuojančio šampano taurę.

     Dabar, sušilę nuo gražių žodžių, nerimą lauk už durų išvarę, kibome valgyti, lyg norėdami kuo greičiau atsikratyti maisto sudorojimu, nes visi, suprantama, jautėm, kad dabar galėsime atverti savo širdis. Stefutei vadovaujant, greitai visi nukraustėme stalą, sutvarkėme indus ir susėdome prie kavos staliukų, kur laisvai sudribome minkštose kėdėse. Šeimininkei, lyg abejojančiai, nedrąsiai pasiūlius midų, Juozas įsiterpė, kad gėrimas jo daugiau nevilioja, ir prašė visus laisvai jaustis.

     —    Man dar net geriau, kad esu geriančiųjų draugėje ir pats nesusigundau. Tai tik stiprina valią. Dabar aš, būdamas darbe skyriaus vedėju ir turėdamas daug reikalų su įvairių rūšių pardavėjais, beveik kasdien esu kviečiamas priešpiečių ir, jiems geriant vyną ar kokteilį, aš gardžiuojuosi vaisių sultimis.

     Paskui, kiek patylėjęs, tęsė toliau:

     —    Kai, grįžęs iš alkoholikų ligoninės, pirmą kartą darbovietėje patekau draugijon, kur valgydami visi gardžiavosi vynu, aš, žvilgterėjęs į prieš mane esantį vyno stiklą, lyg pamačiau jame blizgančias mėlynas Ste-futės akis. Nuo aplinkos judėjimo keitėsi stikle šviesos, bet tos dvi gražios akys vis spindėjo. Ne! Ne! — šūktelėjau, ir vyno stiklas nuriedėjo žemėn. Draugai sužiuro į mane. Atėjusi padavėja valė nuo žemės stiklus, o aš šukėse vis mačiau Stefutės akis ir, barškant šluojamoms šukėms, lyg girdėjau vaikų balsus, prašančius daugiau nebegerti. Jei reikėjo padėti tašką, išsižadant blogo įpročio, tai tada aš jį padėjau. Kiti gali susibūrimuose išgerti, vienas saikiai, kitas daugiau, ir jie alkoholikais nepasidaro, o kitas negali, nes jis neturi valios susivaldyti. Tokiems ir nevalia gerti. Jie paragauja vieną, nori daugiau. Jie žino, kad negerai daro, kenkia savo sveikatai, kad daug alkoholikų miršta, bet vis atideda kitai dienai, kada nustos gerti. O tos kitos dienos plaukia savaitėmis, mėnesiais, metais.

     Visiems labai atidžiai klausantis, Juozas toliau kalbėjo:

     —    Reikia stebėtis, kaip alkoholis pavergia žmogų. Žiūrėk, atsikeli sekmadienį, nutari eiti į bažnyčią, o vietoj jos užsuki į smuklę. Galvoji — vieną išgersiu, kas čia blogo? Ir taip tas vienas nuveda prie antro, trečio, o ketvirtas atima protą ir sudiev visas ryžtas, geri norai... Išėjus iš ligoninės, man labai daug padėjo kunigas Juozas. Aplankiau jį vienuolyne, o paskui abu nuėjome pasimelsti į koplyčią. Prisiminiau, kaip jaunystėje dažnai melsdavausi ir prašydavau užtarimo šv. Teresėlę ir šv. Judą, kuriuos laikiau savo globėjais. Ir jiems pasižadėjau daugiau nebesisvaiginti, nes turiu palinkimą pasidaryti alkoholiku. Kunigas, mane palaiminęs, priėmė priesaiką ir gražiai kalbėjo apie tuos du šventuosius, kurie pasižymėjo dideliu valingumu, siekiant užsibrėžto tikslo. O ir draugai man daug padėjo, nes be jų pagalbos tikrai nebūčiau atsidūręs alkoholikų ligoninėje.

     —    Draugai padėjo daug, tai tiesa, — įsiterpė Stefutė, — bet buvo ir nematoma ranka, kuri vis stukteldavo tavo draugus, neduodavo jiems ramybės, kad tave geruoju ar bloguoju — prievarta nuvežtų į ligoninę.

     —    Žinau, žinau tą ranką, nes ant jos piršto užmoviau vedybinį žiedą ir daviau priesaiką amžinai meilei, — jis paėmė ir pabučiavo Stefutės ranką.

     O aš prisiminiau gerą mūsų draugą žurnalistą Kalentiną. Juk mes kalti, kad jo neišgelbėjom iš alkoholio jūros. Gėrėme su juo mes patys, jį vaišinome, o ligoninės durų nepravėrėme. Vis kažko laukėme, lūkuriavome. Dažnai tarėmės, kalbėjome, bet nesiryžom.

     Ruzgaitienė, kuri dirbo alkoholikų ligoninėje, įsiterpė, jog nėra jau taip lengva ir paprasta nuvežti sergantį į ligoninę, jį išgydyti. Tai yra sunki liga. Sergančiajam reikalinga visokeriopa pagalba, lygiai taip, kaip sergant bet kokia kita sunkia liga. Jei kas mano, kad tai yra gėdinga liga, labai klysta. Tai nėra nei gėda giminėms, nei artimiausiems — šeimai. Statistikos rodo, kad didžiausias alkoholikų skaičius yra genijai, žymūs menininkai, muzikai, aktoriai, žurnalistai, rašytojai, išradėjai. Jie ieško savo genijaus viršūnių, aukštumų, vis nepatenkinti turimais pasiekimais. Jų vaizduotės lakumui reikia pašalinių pakurstymų. Pradžioje gal padėjo vyno stiklas, bet su metais skaičius didėjo ir ąsočiais išsiliedavo.

     —    Man atrodo, — įsiterpė Stefutė, — kad ir mūsų spauda daug galėtų padėti, jei rašytų apie alkoholikus, jų išgyvenimus, gydymą. Dabar ten tylu.

     —    Gerai, Stefute, tu pažadėjai papasakoti apie idealią moterį ir tikiuos, kad pažado nebeatšauksi. Aš tą pasikalbėjimo dalį įrašysiu į juostelę ir vėliau parašysiu. Sutinki? — paprašiau ją.

     —    Sutinku, jei visos mes kalbėsime apie idealią moterį: kokia ji yra, kokia turi būti; apie kaukėtą moterį ir apie moterį be kaukės. Tegul ir vyrai pasisako tuo klausimu. Paskiau kalbėsime apie idealų vyrą. Tai bus jums, vyrai, pylos, ausys links! — juokavo Stefutė. — Bet tik tos juostos "Margučiui” neatiduok, nebent jie mūsų balsus pakeistų.

P.S. Kitame numeryje bus apie šį pasikalbėjimą. V. K.