Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

ŽMOGAUS DVASIOS SVIRNAS

     Lietuvio minčiai sava ūkininko sodyba, nes taip glaudžiai rišasi su gimtąja žeme. Paėmę tos sodybos trobesius, matysime, kad vienas jų daugiausia sutinkamas liaudies dainose, patarlėse, priežodžiuose, rašytinės kalbos ar šnekos vaizdinguose palyginimuose. Tas trobesys — klėtis, vadinama dar svirnu, kai yra didesnė. Ji kalboje nuneša ir klojimą, ir tvartą, ir pirtį, ir patį gyvenamąjį namą. Lengva suprasti reiškinio priežastį: klėtis ūkyje užėmė labai svarbią vietą. Tai galime matyti iš to, kad kitų pastatų durys gal būdavo prisklendžiamos, o klėties arba svirno — visada gerai užrakinamos, nes ten sodietis laikė sudėjęs savo gėrybes. Čia buvo aruodai, pripilti grūdų, kuriuos jo laukai užaugindavo. Čia stovėjo ir kraičio skrynios, prikrautos gražiausio audeklo rietimų. Čia būdavo laikoma sukabinta rūkyta mėsa ir kitos valgio atsargos. Čia ir miegota: saviškių, svečių, o svarbiausia jaunavedžių. Iš klėties arba svirno galėjai spręsti ūkininko turtingumą, kurio buvo tartum rodiklis viduje prikrauto lobio kiekiu ir rūšimi.

     Klėties ir jos gėrybių vaizdas mums gerai tarnauja kalbant apie žmogaus dvasią, nes ir į šią daug ko galima pridėti, paskui duoti kitiems ir išsiimti pačiam sau. Juk kalbame apie išminties grūdus, kurių brandus žmogus pažeria kitiems; apie daug nusimanantį asmenį sakome, kad jis yra tikras žinių aruodas. Šiuo vaizdu kalbėdamas, galiu sakyti, kad keliavimas laukine gamta praėjusios vasaros atostogų metu gausiai praturtino mano dvasios svirną. Kaip minėta, ėjau galą Apalašų kalnų tako Amerikos rytuose netoli Kanados sienos, kur jis pradeda raitytis į pietų pusę Maine valstybės nuošaliais miškais.

     Į ten manęs laukiančią laukinę gamtą žiūrėjau kaip į gerą mokytoją, o savo keliavimą ja — kaip džiugius ir naudingus kursus. Į tuos kursus buvau nusivežęs užsegtą kuprinę ir atvirą dvasią. Kuprinė buvo užsegta, kad neišbyrėtų joje pasiimti daiktai, reikalingi gyventi po atviru dangumi, o dvasia — atvira, kad priimtų, ką ta mokytoja laikė paruošusi pilti į jos aruodą. Grįžau namo, gamtos pamokytas apie ją pačią, pasaulio eigą, žmogaus gyvenimą, patį save, pagaliau apie Dievą, iš kurio rankų yra išėjusi. Tas dvasioje įsigytas gėrybes aprašyti kitiems nėra taip lengva ir trumpa, nes gali būti pasakomos tik žodžiais, kurie, kaip turbūt visi esame patyrę, dažnai tik labai spragotai ir griozdiškai teišreiškia vidinį išgyvenimą. Trumpai nurodysiu tik vieną kitą dalyką, kurio primityvi gamta mane pamokė.

     Viena, pasimokiau geriau suprasti ankstyvųjų amžių žmogų, mūsų protėvį, į kurį tebeturime suleidę savo šaknis. Žinome, kaip asmuo yra veikiamas, tiesiog sąlygojamas aplinkos, kurioje gyvena. Iš čia vokiečių priežodis apie rašytoją: tik tas jį gerai suprasti gali, kas nueina į jo šalį. Dienomis keliaudamas ir naktimis miegodamas laukinėje girioje, buvau tartum nuėjęs į pirmykščio žmogaus kraštą, jį supusią aplinką. Daug kas iš to, ką ten regėjau, buvo imama vidun ir jo akių, nes miškai, mažai teliečiami žmogaus rankų, lieka tokie patys ištisais šimtmečiais. Jo ausys klausėsi ten daugelio tų pačių garsų, kaip ir manosios. Brisdamas rytais per rasa aplipusią aukštą žolę pasitaikiusiuose krūmynuose, kartais dėl to ar dėl neliaujamai lašnojančio lietaus po kelias dienas likdamas su kiaurai permirkusiu apavu, rinkdamasis laukinius valgomus augalus, jaučiausi kažkaip viena su ankstyvųjų amžių žmogumi, lyg mus būtų skyrę ne šimtai metų, o tik vakarykštė diena. Galėjau įsijausti į to žmogaus gyvenimą, jo rūpesčius ir lūkesčius, džiaugsmus, pergyvenamą baimę, pasitikėjimą, vaizduotę, sapnus. Nereikia aiškinti, kad tuo pačiu tai praturtino mano žvilgsnį į žmogaus prigimtį ir jos galių reiškimąsi aplamai.

     Toliau, gamta mane pamokė, kiek žmogui gali nešti džiaugsmo net kas visai paprasta. Kai joje pasitaikydavo būti ištroškusiam gerti, kokia žavia muzika ausims virsdavo išgirstas nebetolimo upelio šniokštimas! Tokį kalnų upelį priėjus, iš jo pasisemtas puodukas šalto vandens būdavo gardesnis ir gaivesnis už prabangiausią gėrimą. Tai tik pora pavyzdžių. Kai kam toks laimės jutimas iš sąlyčio su paprastais daiktais gali atrodyti siauro ir skurdaus charakterio ženklas. Sakytina, jog yra atvirkščiai. Skurdus yra ne tas, kuris maža teturi, bet kam daug reikia. Henrikas Thoreau, vienas žymiausių draugautojų su gamta, taikliai sako, jog tas turtingiausias, kurio džiaugsmo šaltiniai paprasčiausi. Jo pasakyta, ko mokė jau senovės išminčiai. Iš tikrųjų juo kuklesnis laimingumo šaltinis, juo gilesnė ir tikresnė jaučiama laimė.

     Ši pamoka apie džiaugsmą apėmė ir grožį, nes jie artimai giminiuojasi. Mokytojos gamtos vadovaujamas, ne vieną kartą patyriau, kokie gražūs gali būti maži dalykai. Čia irgi kai kam gali atrodyti, kad žmonės, kuriems gražu ir kas maža, yra be skonio. Iš tikrųjų be skonio arba, geriau pasakius, apžlibę yra tie, kurie tariasi nusimaną apie grožį, bet nemato grožybių, supančių juos kone kiekviename žingsnyje. Mes mažų dalykų ir juose esamo grožio dažnai nepastebime dėl skubos, rūpesčių, nenusėdėjimo, godumo pralobti, persisotinimo, ambicijos, įtampos, pagaliau ir dėl meilės stokos. Iškeliavus į primityvią gamtą, beveik visi šie mūsų žvilgsnį žlibinantys trukdymai atkrinta, todėl jis darosi toks imlus ir tam, kas maža, ten Kūrėjo įdėtam grožiui. Reikia sakyti, kad tai, kas maža, dėl šios žavos darosi didžia.

     Mums mažų dalykų didis grožis stipriai atsiskleistų, jei kurį nors rytą būtų pasakyta, kad tai bus paskutinė mūsų gyvenimo diena žemėje, kitos nebesulauksime. Kokia įstabiai graži būtų tą paskutinę dieną kiekviena jos akimirka, kiekvienas daiktelis: ir girdimas paukščio čiulbesys, ir vėjo šnarinamas medžio lapas, ir rytą rasos prausiamas gėlės žiedas, ir žeme ropojantis vabalas, ir pradėjęs aukštyn stiebtis želmuo, ir bręstantis vaisius, ir savo tinklą audžiantis voras, ir žmogaus balso stygų virpesys kalbant ar dainuojant. .. Tikriausiai sakytume: Viešpatie, koks gražus Tavo sukurtas pasaulis, kiekviena jo detalė! Didžios dvasios žmonės taip į gyvenimą ir pasaulį buvo išmokę žvelgti. Apie šv. Pranciškų Asyžietį tai įspūdingai liudija jo Saulės giesmė, kur sužavėtas dėkoja Kūrėjui už kiekvieno daikto žavą. Grožio gelmės ir mažiausiame kūrinyje turėjo visada būti atsiskleidusios mūsų Atpirkėjo žvilgsniui, kai vaikščiojo žemėje. Mane Apalašų takas stipriai paskatino mokytis šiuo būdu išgyventi mus supantį, bet dažnai slypintį ir mažiausių dalykų grožį, kuris, kaip sakyta, daro juos didžius.

GAMTA — MOKYTOJA IR MAGIKĖ

     Dievo laukinė gamta daug ką į mano dvasios aruodą įdėjo, ko ten dar nebuvo. Porą dalykų jau nurodžiau. Čia ji pasielgė kaip gera mokytoja. Bet tuo jos veikimas nesiribojo: dar ir keitė, ką savo vidaus svirne jau turėjau. Tad ji su manimi elgėsi ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip kokia magikė. Žinome pasakų, kur miške susitikta fėja malkakirčio ar panašaus neturtingo žmogaus trobelę paverčia gražiais rūmais, kaip paprasti akmenys jos padaromi perlais ir deimantais, menki variokai — didžiaverčiais auksiniais pinigais. Tokį daikto suspindėjimą nauja verte kai kada patiriame savo galvojime. Žmogui kartais staigiai gyvai sušvinta, ką iš tikrųjų reiškia ta ar kita sąvoka, jo paties seniai žinota ir vartota; jos tikroji esmė, ypač ryšys su asmeniniu gyvenimu, kuri iki tol kažkaip slypėjo dvasios žvilgsniui. Žvelgta į tą sąvoką sakytum sekliai, o dabar tartum atsiskleidžia jos gelmės ir stipriai paveikia visą asmens būtį, palikdamos ten neišdildomus pėdsakus. Kartais įžvelgiama ne staigiai, o įžvilgis gimsta dvasioje palaipsniui.

     Pavyzdys gali būti mūsų rašytojas Kudirka: kaip giliai ir asmeniškai jam atsiskleidė, ką iš tikrųjų reiškia tėvynės meilė, kai paėmė į rankas pirmąjį Aušros numerį; buvo to jam sušvitusio įžvilgio paveiktas visam gyvenimui. Panašiai šv. Ignacui Lojolai, busimajam jėzuitų ordino steigėjui, sveikstančiam po Pamplonos mūšio, kuriame buvo sužeistas, palaipsniui atsiskleidė, ką iš tikrųjų reiškia tarnauti Kristui — sąvoka, jo žinota ir gal net kartais kalbant linksniuota, bet iki tol tik tartum iš paviršiaus tematyta. Anuo fėjų pasakos vaizdu galima sakyti, kad kas jų dvasioje buvo lyg kokie paprasti akmenys, pavirto didžiavertėmis brangenybėmis.

     Taip pasielgė Apalašų kalnuose ir giriose susidraugauta laukinė gamta su tuo, ką jau turėjau savo dvasios svirne. Kaip kokia geraširdė miškinė fėja, savo teikiamu įžvilgiu pavertė kai kuriuos to svirno aruode turėtų sąvokų, sakytum, paprastus javus brangiaverčiais aukso grūdais. Šalia kitų giliau įžvelgtų sąvokų, kurių neaprašinėsiu, ypatingai man ten praskleidė savo veidą meilė.

     Vėliau apie tai galvojant, ryškėjo ir priežastis. Šv. Raštas sako, kad meilė yra Dievo esmė: Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Kadangi meilė yra pati Viešpaties būtis, savaime suprantama, jog ten, kur artimiau pajuntamas Dievas, ten ir ji atskleidžia save dvasiai. O Dievas ypatingai stipriai leidžia save pajusti gamtoje, kur tikinčio žmogaus žvilgsnis mato tiek Kūrėjo įspaustų pėdsakų. Todėl mano mintys visu Apalašų taku taip dažnai sukosi apie meilę, ir prieš akis stovėjo tie žmonės, iš kurių jos esu patyręs.

     Įvairiopai leidosi man meilė būti giliau įžvelgta ir išgyventa, kai ėjau Apalašų taku. Kad būčiau trumpas, nurodysiu tik vieną: darėsi ryšku, kaip meilė savo ypatybėmis piešte piešia Dievo bruožus. Nepaprasta jėga yra meilė, kaip žino kiekvienas, kam teko jos giliai patirti. Bet ji drauge tokia švelni, toliausiai nuo jos prievarta, bet koks grubus šiurkštumas. Gal ne taip yra ir Dieve? Nepaprasta galybė jame sujungta su tokiu švelnumu, atodaira, respektu kito laisvei. Toliau, meilei būdinga stipri trauka; tai visi žino. Lygiai toks pat ir Viešpats: ypač tyresnės širdies žmones jis sužavėjęs vilioja, traukia kaip koks magnetas. Meilė ir visokiais būdais kūrybinga. Pavyzdžiui, kiek ji, asmens išgyvenama, atpalaiduoja jame energijos, prisega poezijos sparnus; kur anksčiau žmogus vos pasivilko, dabar, jos paliestas, tartum skrieja, kojomis nesiekdamas žemės. Gal ne kūrybingas ir Dievas? Kūriniai liudija, kokia jis trykšta energija, kiek iš jo mums pasižėrę gausos, įvairybės, kaip niekada neišsenka jo gelmės, iš kurių liejasi gyvata? Vėl žinome, kokia meilė saldi, kai suriša dvi širdis. Tai mums liudija ir apie Dievą tie žmonės, kuriems buvo leista pajusti jo artumą: kokia neišsakoma laimė iš jo sklido ir liejosi į širdį!

Kun. Anicetas Tamošaitis. S.J., su savo mokytoja — Apalašų kalnų tako laukine gamta.

     Pagaliau tai dar pridėtina, kad pati meilė neregima, be fizinio pavidalo, be dalių, todėl jai nieko nereiškia nei nuotolis, nei sienų užtvaros. Pačią širdies gilumą ji įstengia pasiekti ir ten gyventi. Bet, nors ir kiek daug jos įeitų į vieną sielą, dėl to nesumažėja kitoje. Paimki vėją: jo paties mes negalime matyti, bet jo buvimas aiškus iš padarinių: kad linksta medžių šakos, šnara lapai, sukasi malūno sparnai ir turbinos, per dangų plaukia debesys, gaivus dvelkimas glosto mūsų veidą... Taip ir su meile: ji slėpininga, neįžvelgiama, bet kad tos nematomos galios esama, žinome iš veikimo mumyse, iš to, ką daro. Čia vėl mums piešte nupiešti Dievo bruožai. Jis irgi neregimas, bet apie jo buvimą mums skelbia kūriniai. Dievo, kuris yra dvasia, nesaisto jokie toliai, jokios fizinės sienos, jis vaikščioja po žmogaus vidų, kalba jo širdžiai. Kadangi yra be dalių, nors kaip glaudžiai būtų susijęs su vienu, dėl to visai nesumažėja jo kitam.

SUSITIKTI ŽMONĖS

     Iš žmonių, su kuriais mane Apalašų takas suvedė, ilgiausiai liks atmintyje trys šeimos.

     Vieną lietingą dieną pasiklydau, pamečiau taką. Matau — netoliese pora namų. Einu paklausti. Pabeldus, išėjo į priemenę visa šeima: motina, tėvas ir sūnus su dukra, abu kokios šešiolikos metų jaunuoliai. Parodžiau jiems žemėlapį. Užtikrino mane, kad ten pažymėtas kelias netrukus įves į Apalašų taką. Noriu padėkojęs keliauti toliau, bet jie neleidžia: prašo nusiimti kuprinę, eiti į vidų ir pailsėti. Ant stalo padėjo ko užkąsti ir atsigerti. Besikalbant ėmė teirautis, kokios esu tautybės. Kai atsakiau, kad lietuvis, šeimos tėvas staiga užklausė, gal kartais nuo Panevėžio (jis sakė Pone-wiež). Iš kur čia, galvoju sau, nuošalių Maine miškų žmonės žino, kad Lietuvoje esama Panevėžio? Paaiškinau, kad Panevėžys buvo mano apskrities miestas, ir klausiau, iš kur apie jį girdėjęs. Pasirodė, kad jo tėvukas, atvykęs į Ameriką, sakėsi kilęs iš Ponewiez Lietuvoje. Visai nesitikėtoje vietoje susitikau lietuvių kilmės žmonių, kurių tuojau prasikišo būdas savo nuoširdumu, svetingumu. Prieš atsisveikinant, brolis ir sesuo nuvedė aprodyti klėties, kurią abu buvo savo rankomis iš rąstų nagingai pasistatę ir dabar ten eidavo miegoti. Tęsiau kelionę, jausdamasis, lyg būčiau nelauktai pastovėjęs ant gabalo gimtosios žemės.

     Kitoje šeimoje atsidūriau į kelionės galą. Dar nepradėjęs keliauti, kai slėpiau miške maisto atsargas, vienoje vietoje, kur Apalašų takas kerta vieškelį, radau prie medžio prisegtą ranka rašytą skelbimėlį: “Keliautojų gretimame Stratton miestelyje už 6 dolerius laukia vonia, lova ir pusryčiai. Namas prie BP benzino stoties”. Pasirašiusi house mother Joana Winn. Vėliau kaip tik prie to miestelio nutariau baigti Apalašų kelionę, nes artėjo prie galo atostogos. Buvo sekmadienio popietė. Einu gatve. Prie benzino stoties, pamačiusios žmogų su kuprine, išbėga dvi mergytės: viena kokių penkerių metų, antra — trejų su puse. Ima man aiškinti, kad jų mama turinti labai gerą, didelį kambarį nakvoti. Pasakiau, jog abejoju, ar aš nakvoti galėsiu: man svarbu rasti kas nuvežtų iki didesnio miesto, iš kurio autobusu vykčiau prie savo prieš mėnesį palikto motociklo. Jos tuojau dui pašaukti motinos. Supratau, kad čia ir bus toji Joana Winn, kurios skelbimą mačiau miške. Atėjo jaunutė, labai simpatinga moteris. Sakė rytoj rytą turinti vykti į Bangor miestą ir mane galėsianti paimti į autobusų stotį. Užvedė į nakvynės vietą — puikią lentinę daržinę su lubomis, ant kurių kelios lovos, stalas, daug erdvės. Iš ten durys į antrąjį jos namų aukštą su vonia, dušu ir kitais patogumais. Apačioje — ūkio padargai, prikrauta šieno, kampe — ožka, vištoms sueiti aptvaras, užpakalyje — daržas.

     Dėstantis daiktus, užlipo į viršų abi mergytės. Smalsuolėms turėjau aprodyti visa, ką savo kuprinėje nešuosi. Aišku, kad aprodyti nepakako, turėjo viską ir pačios išbandyti. Netrukus vienas po kito nakvoti dar atėjo keturi kiti keliautojai su kuprinėmis. Man naktis buvo savotiškai šventiška, nes Apalašų take paskutinė, tartum vainikuojanti visą nueitą kelią. Auštant rytui, pratrūko gaidžiai giedoti — čia pat daržinės apačioje. Džiugu buvo šio seniai begirdėto garso klausytis. Vėliau, ruošiantis keltis, atėjo į mano lovą draugiškas namų katinas. Pusryčių mums į stalą patiekė valgio, už kurį šviežesnio nebegalėjai geisti: kiaušinių, padėtų čia pat esančių vištų, iš daržo dar prieš penkias minutes skintų žalumynų, ką tik rytą keptos duonos, neseniai kopto medaus. Jautėmės visi kaip broliai, jaunoji šeimininkė mums buvo lyg sesuo. Galvojau, kad jau už visą tą kaimo idiliją, kuri ten mane džiugiai supo, buvo verta mokėti 6 dolerius, nebekalbant apie pusryčius, nakvynę ir maudynę. Net modernioje, infliacijos ir kitų bangų mėtomoje jūroje galima dar rasti sveiko senovinio gyvenimo salų.

     Trečioji šeima buvo jau aprašyto ugniagesio, kuris prie būstinės Millinocket miestelyje sutiko, man keliaujant su kuprine, saugoti motociklą. Kai nuėjau atsiimti, jis ne tik kratėsi sutarto atlyginimo už vargą, bet pasikvietė į savo šeimos ratelį, kur mane su tokia meile traktavo, lyg būčiau buvęs jos narys.

     Grįžau iš Apalašų kalnų tako su labai pralobusiu vidaus pasauliu.

•    Kolumbo Vyčiai, stipri katalikų organizacija JAV-se, savo vyriausiu vadovu ketvirtam terminui išsirinko Virgilijų C. Dechant.

•    Šv. Rašto draugijų sąjunga skelbia, kad baptistų pasiųsti į Sovietų Sąjungą 25.000 Šv. Rašto egzempliorių ir 5.000 Šv. Rašto konkordancijų (žodynų apie Šv. R. turinį) buvo išdalinti įvairiose vietose veikiančioms tikinčiųjų bendruomenėms.

•    Lenkijoje vienuolė uršulietė Zofija Zdybicka paskirta religijos filosofijos dėstytoja Liublino katalikų universitete.

•    Prancūzijoje plečiasi krikščionių sąjūdis prieš kalinių kankinimą. Sąjūdis turi daugiau kaip 7000 narių, bendradarbiauja su Amnesty organizacija, kovoja ir prieš kankinimus Sovietų Sąjungoje.

•    Romoje yra 5 popiežiški universitetai ir 12 mokslo institutų bei teologijos fakultetų. Tautinių ir įvairiom vienuolijom priklausančių kolegijų yra per šimtą.

•    Viso pasaulio kardinolų pasitarimą popiežius Jonas Paulius II buvo sušaukęs lapkričio 5-8 dienomis. Tokie kardinolų pasitarimai yra reti.