JONAS MIŠKINIS

     Senovėje Mažoji Lietuva garsėjo savo kūrybiškumu ir lietuviškumu. Ji tikėjo savo tautiškumu ir dėl to tikėjimo ryžtingai kovojo, kentėjo, vilko sunkios vergijos nedalią. Išgyveno skaudžius pažeminimus, bet vis su rusenančia laisvės viltimi. O šias gilias pretenzijas į laisvės rytojų tvirtai rėmė garbinga praeitimi ir didinga senove. Prūsijos valstybė buvo beveik visiškai lietuviška. Čia atsirado pirmoji lietuviška spauda, lietuviški raštai. Čia iškilo pirmieji lietuvių tautos darbininkai, lietuviškos spaudos mylėtojai, pirmųjų lietuviškų raštų rašytojai, mokslininkai, daktarai, kunigai. Jų skleidžiama mokslo šviesa skverbėsi į kitų Didžiosios Lietuvos vaikų širdis ir sužadino ryžtą naujam gyvenimui.

     Pradėta gyventi pilnutiniu tautišku gyvenimu. Ne tik bažnyčiose dominavo lietuviška kalba, bet buvo imta kurti tikybinė, mokslinė ir pasaulinė literatūra. Krašte buvo lietuviškai auklėjama ir mokoma.

KARALIAUČIAUS UNIVERSITETAS

     Lietuvio dr. St. Rapagelionio, kuris nemokėjo nė vieno žodžio vokiškai, buvo įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Tai ano meto lietuvių židinys.

     Šio lietuvio dr. St. Rapagelionio paskaitas lankydavo ne tik daugelis studentų, bet ir pats kunigaikštis Albrechtas. Prof. Rapagelionis globojo universitete lietuvius studentus ir buvo jiems tautinis pavyzdys. Be to, Rapagelionis buvo pirmasis lietuvių tautoje pradėjęs lietuviškai rašyti.

     Profesoriui Rapagelioniui mirus, kunigaikštis Albrechtas įsakė jį palaidoti karalių giminės kapuose ir ant jo antkapio iškaldinti tokį įrašą: "Čia guli didis vyras, Lietuvių Tautai garbė”.

MAŽVYDO KATEKIZMAS

     Mažoji Lietuva davė lietuvių tautai didelę kultūrinę vertybę — pirmąją spausdintą lietuviškai knygą, Martyno Mažvydo evengelišką katekizmą.

     Kuriuo tikslu ta knyga Lietuvoj atsirado? Į šį klausimą gražiausiai ir tiksliausiai atsako pačios knygos prakalba, kurioj kreipiamasi į Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją: "Garsioji Lietuva, didžių vadų laiminga auklėtoja”.

     Šitaip kalbėti ir išsireikšti gali tik didžios dvasios lietuvis, kuris visa širdimi nujaučia didžią vertybę ne tik savo tautos, bet ir valstybės. Čia jauste jaučiamas nepaprastas troškimas tą lietuviškumą iškelti ir pabrėžti. Tai buvo pirmųjų lietuviškų spausdintų žodžių keliama tėvynės meilės vertė, lietuviškosios kalbos meilė ir šviesos bei mokslo troškimas. Ar nebūtų prasminga ir nūdien kartoti Mažvydo pirmosios knygos žodžius: "Trokštame, kad ir mūsų dienose visur, kur tik gyvena lietuviai, bažnyčiose, šeimose, vyrautų vienų viena mūsų gimtoji lietuviškoji kalba; kad vien tik lietuviškoje kalboje Dievo žodis būtų apsakinėtas”.

     Manau, kad kiekvienas lietuvis nujaus paminėtų žodžių didelę tautiškąją dvasią.

     Taip, Mažvydas pirmasis padėjo tvirtus pagrindus mūsų lietuviškam spausdintam žodžiui. Jo raštai lietuviški ne tik forma, bet ir turiniu.

ŽYMIEJI LIETUVIAI

     Be to, Mažoji Lietuva davė ištisą eilę žymių lietuvių mokslo vyrų, rašytojų, poetų, pvz. Donelaiti, Rėzą, Bretkūną, Vaišnorą, Kuršaitį, Vydūną ir kitus. Jie didžiojo poeto Kristijono Donelaičio nuopelnu, pradėjo ir pasaulinės literatūros pirmąjį lapą, labai vertingą ir neužmirštamą. Donelaitis — tai šviesi žvaigždė Lietuvos padangėje. Jis ne tik didis poetas, bet ir kilnus lietuvis ir lietuvių užtarėjas, lietuviškumo ugdytojas, saugotojas ir mylėtojas. Jis skaudžiai plakė vokiečius ir jų daromas nedorybes.

     Taip pat Mažoji Lietuva davė pradžią lietuviškajai periodinei spaudai. Išleido pirmąjį lietuvišką laikraštį.

RIBA

     Mažosios Lietuvos žemės visada skyrėsi nuo priešininko žemių. Riba buvo itin ženkli. O tą ribą suteikė kraštui gimtoji kalba, papročiai ir dainos. Šios ribos greitai įveikti, pašalinti priešininkas nebepajėgė. Ją sunaikinti nepadėjo nei kolonizacija, nei karai, marai ir pikta bei sunki priespauda. Žodžiu, nepaliaujamai varomas nutautinimo darbas neįstengė visko išgriauti.

     Nors vokiečiai nesigailėjo kraštutiniausių priemonių nutautinimui pasiekti, o vis dėlto siekiamas tikslas jiems pavyko ne taip greit.

     Vokiečiai, norėdami savo valdymą sustiprinti, pradžioje darė neva nuolaidų Mažosios Lietuvos gyventojams. Lietuvių kalba buvo įvesta ne tik bažnyčiose, bet ir visose viešose įstaigose. Raštai, skirti lietuviams, buvo rašomi lietuvių kalba.

SUNKMEČIAI IR PRIESPAUDA

     Didieji Mažosios Lietuvos lietuvybei sunkmečiai prasidėjo 1701 metais, kai Fridrikas I užsidėjo Prūsų karaliaus vainiką. Tada prasidėjo čionykščių lietuvių tikroji golgota. Kolonizacija smarkiai plito. Kraštas susilaukė didelių nelaimių ir karų, po kurių sekė ligos, ypač maras, nunešęs į kapus per 100.000 lietuvių.

     Nepaisant tų nelaimių ir paspartintos kolonizacijos, lietuviai neišnyko, savo būdo nenustojo, o priešinosi, pabrėždami savo gyvybingumą ir lietuviškosios dvasios atsparumą, drąsiai žengė lietuviškuoju keliu.

     Valdant Mažąją Lietuvą Prūsų karaliams, jos lietuviškumas tarpais atsigaudavo ir stiprėdavo. Tačiau buvo laikotarpių, kad vėl imdavo lietuviškumą smarkiai persekioti ir naikinti. Lietuvių kalba iš mokyklų, bažnyčių ir viešojo gyvenimo buvo šalinama visu griežtumu, kuris prasidėjo po 1872 metų, kai Vokietija, nugalėjusi prancūzus, gavusi kontribucijų, ėmė vokiečių reichą kurti, kai atsirado Bismarko centralistinė Vokietijos konsolidacijos politika. Lietuvių peticijos kaizeriui dėl lietuvių kalbos šalinimo iš viešojo gyvenimo paliko be pasekmių.

     Bismrako pradėta Mažojoje Lietuvoje lietuvių teisių naikinimo politika buvo vykdoma iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau priešui nepavyko visiškai išplėšti lietuvių kalbos. Negalėjo jis visų perkrikštyti, kai pavardės gražiai lietuviškai skambėjo.

• JAV-se pusė visų nusikaltimų gatvėse ir apie 35% nusikaltimų prieš nuosavybę yra padaroma narkotikų vartotojų, kuriems reikia per metus apie 25.000 dolerių pirktis tiems chemikalams. Kasmet Niujorke gimsta apie 1000 kūdikių su palinkimu i heroiną, nes motinos tą narkotiką vartoja. Dienraštis “Sun-Times” skelbia, kad JAV-se yra apie 400.000 narkotikų vergų, Prancūzijoje apie 100.000, V. Vokietijoje apie 40.000.