Spausdinti

SESUO GREGORY SHEEHY, S.C.L.

     Šių dienų klaidingas meilės supratimas griauna bei naikina ir vedybas, ir pašaukimus į dvasinį luomą. Ta pati liga, kuri kenkia vedusiųjų santykiams, kenkia ir žmonėms, apsisprendusiems už dvasinį luomą. Kunigai sutepa savo kunigiškąją konsekraciją, apsispręsdami už vedybas (vedybas, kurių jie kartą, norėdami pasiaukoti, buvo atsisakę). Vienuolės apleidžia vienuolynus, tariamai norėdamos tapti geresnėmis krikščionėmis, vis tiek pasilikdamos prie tų pačių darbų, kuriuos atliko gyvendamos vienuolyne — mokytojaujant arba dirbant ligoninėse, nes reikia užsidirbti pragyvenimą.

     Yra žmonių, kurie įstoja į seminarijas ar novicijatus su mintimi (kaip ir jų vedusieji bendralaikiai) kad kartą įsimylėję asmenį ar Kristų, jie pasiliks tokioje padėtyje visą laiką. Gyvenimas šiems jauniems žmonėms žūt būt turi būti prasminga ir džiaugsminga patirtis!

     Įstoję į vienuolynus, šie jauni žmonės patiria įvairių sunkumų. Jie išgyvena ir namų pasiilgimo jausmą; reikia taip pat prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo; reikia glaudaus bendradarbiavimo su naujais draugais. Perspėjimai apie ypatingas draugystes jiems nuskamba keistai, nes iki šiol, gyvendami pasaulyje, jie buvo įpratę girdėti vien gerus dalykus apie draugystes. Ilgainiui, patyrę ir simpatijas, ir antipatijas kartu su jais gyvenantiems žmonėms, jie susimąsto: ar tik neapgaudinėja savęs, manydami, kad nori save aukoti Dievui ir Bažnyčiai?

     Juk buvo laikas, kai jie tikėjosi mylėti Kristų taip uoliai, kaip šventieji, ir tartum išlieti dvasinį balzamą ant visų: tėvų, brolių, seserų, draugų. Dabar nemaloniai nustemba pamatę, kaip giliai jų mintys ir dėmesys yra paskendę žmonėse, su kuriais jie gyvena naujoje aplinkoje. Jų reakcija į tai yra aštri. Arba jie atiduoda savo širdį "vien tik Dievui”, išgyvendami visišką žmogišką izoliaciją — perdėtą pasiryžimą neprisirišti prie nieko, arba prieina išvados, kad šis gyvenimo būdas neįmanomas, tad atsisako daryti vienuolinius įžadus, pasirinkdami mažiau reiklų gyvenimo būdą, mažiau juos pykinantį, erzinantį.

     Įsimylėti Kristų, visiškai save jam pavesti, kai esi jaunas, stiprus, laisvas — šis puikus idealas tampa lyg per didelis, o visus mylėti dėl Kristaus — nepasiekiamas tikslas. Jeigu tik Kristus apsireikštų tokiems jauniems žmonėms, kaip jis apsireiškė šv. Margaritai Marijai ar šv. Pauliui, tai šie kasdieniniai vargeliai būtų pakeliami. Bet Kristus yra tolimas, nepaisant jo sakramentinio buvimo su mumis, todėl vienuolinis gyvenimas nėra lengvas, kurio daug kas nesugeba tinkamai priimti. Meilė, kuri remiasi žinojimu, yra puikus dalykas, bet meilė, kuri remiasi tikėjimu, yra visai kas kita.

     Yra nelengva, kai reikia glaudžiai gyventi su skirtingų būdų žmonėmis. Vieni atrodo visiškai nesugyvenami, kiti tokie žavingi, patrauklūs, kad per daug laiko ir minties jiems skiriama. Tai pats sunkiausias vienuolinio gyvenimo aspektas, kuris, nors siauriau, pasireiškia ir vedusiųjų gyvenime. Jie pratę vadovautis mintimi: "Tada jie susituokė ir gyveno laimingi”. Tokie žmonės, įstoję į dvasinį luomą, jaučiasi tikrai nusivylę, kai jų apsisprendimas būti seserimis, broliais ar kunigais neatveria jiems nesibaigiančios laimės rezervuaro. Kadangi nėra lengva apsispręsti palikti namus ir atsisakyti patogaus, įprasto gyvenimo būdo, jie tikisi gausią atpildą už visa tai dvasiniame gyvenime. Čia įžvalgus asmuo būtų numanęs, kad namų palikimas reiškė iškeitimą senų problemų į naujas. Vis dėlto kas gi būtų pagalvojęs, kad senosios kliūtys, kaip pvz. nepakantrumas su kai kuriais žmonėmis, nepasitenkinimas savimi, pagundos prieš skaistybę, savanaudiškumas, atsikirtimai, atsikalbinėjimai arba net ir neteisingumas, įeis į seminaristo ar naujokės gyvenimą? Ir kurgi dingo visos tos aukštos aspiracijos? Ar šitoks pilkas diena iš dienos gyvenimas yra tai, ko Kristus nori iš savo sekėjų? Ar tai steigėjų svajonė savo įsteigtoms kongregacijoms?

NUSIVYLIMAI

     Kaip šiandien yra daug jaunų vedusių žmonių, kurie stengiasi išspręsti savo vedybinio gyvenimo problemas ištuokų teismuose, taip daug yra ir tokių, kurie apleidžia naujokynus, seminarijas, vienuolynus, klebonijas. Visi šie jauni žmonės jaučiasi nusivylę savo pasirinktu gyvenimo keliu, kuriame tikėjosi būti laimingi. Ypač jie jaučia didelį nusivylimą žmonėmis, turėjusiais kartu su jais gyventi ir eiti tuo pačiu keliu. Šie žmonės tikėjosi, kad vedybos arba jų pasirinktas dvasinis luomas užpildys visas jų gyvenimo spragas, padarys juos labiau patenkintus savimi, naudingus, kilniaširdžius, pilnaverčius žmones. Kai šis naujas gyvenimas troškimų vis dėlto neišpildė, tai kaltinama vyras ar žmona, seminarijos rektorius ar vienuolyno vyresnioji, arba tik tie visi "kiti” žmonės. Galima, žinoma, kaltinti ir Bažnyčią už jos įstatymų "siaurumą” ir t.t.

     Bet ne tik jauni žmonės apleidžia dvasinio gyvenimo luomą ir ne tik jaunieji nori išsivaduoti iš vedybinio gyvenimo saitų. Po ilgų kunigstės metų parapijoje, po daugelio metų, praleistų vienuolyne, dirbant mokykloje arba ligoninėje, vidurinio amžiaus žmonės ar net vyresni palieka įstaigas ir diocezijas, nepatenkinti ten esama tvarka. Kai kurie pasitraukia, sakydami, kad dvasinis luomas "tvarkoj”, bet tik ne jiems. Kiti jaučiasi labai nusivylę, apkartę ir sako, kad neturėjo ir nejautė asmeniškos vertės Bažnyčioje. Jiems nebuvo patikėta atsakomybė, jie nesijaučia pilnai išsivysčiusios asmenybės, nes savo gyvenime nepatyrė žmogiškosios meilės.

     Pašaukimai, kuriuose ištveriama iki ga lo, turi panašią pradžią, kaip ir visi tie. kurie baigiasi dispensomis. Ir vienu, ir kitu atveju jaunas asmuo atliepia Kristaus gyvenimui dosniu noru atsiduoti jo veikimui jame ar joje taip, kad jų rankos taptų Kristaus rankomis, tarnaujant šių laikų žmonijai, ir jų protai, širdys bei energija priklausytų Kristui, leidžiant jam daryti su jais, ką tik jis nori. Jų savęs padovanojimas, darant į-žadus, randa atspindį jų kasdieniniuose darbuose ir gyvenime.

     Šilti ryšiai jungia juos su bendradarbiais ir su tais, kuriems jie patarnauja, kuriuos globoja, su kuriais dirba. Jie būna maloniai nustebinti, sutikdami savo gyvenime tiek daug puikių žmonių, kuriuos nėra sunku mylėti. Kartais tenka kovoti, kad per daug neprisirištum prie vieno žmogaus, kad netaptum to žmogaus nuosavybe. Atsitinka ir taip, kad Kristus vienuoliui ar vienuolei tampa toks realus, kad jau joks kitas žmogus nesugebės jų dėmesio labiau patraukti. Daugelis Kristuje ras draugiškumą ir reikiamą pagalbą.

     Tokie žmonės, tiek vienuoliai, tiek pasauliečiai, stengiasi daryti pažangą maldos gyvenime, gerai atlikti savo pareigas visuomenėje, savo profesiniame darbe. Nors jie ir patiria nuovargį bei įtampas, vis tiek jie moka džiaugtis viskuo, kas gera. Jie nėra akli sunkenybėms, kurias patiria savo gyvenime. Nors jie žino, kad dar yra netobuli, bet yra atviri viskam, kas gali būti naudinga ir gera jų gyvenimui.

     Meilė perkeičia jų gyvenimą. Žmonės, kurie yra laimingi savo vedybiniame gyvenime, ir tie, kurie yra laimingi savo dvasiniame gyvenime, vienokiu ar kitokiu būdu patiria, kad mylėti reiškia aukotis. Bet tobula meilė aukoje randa džiaugsmą.

Išvertė D. S.