Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis” (Mk 12, 30). Galbūt šie žodžiai, taip griežtai ir aiškiai įsakantys, yra taip toli nuo tavo gyvenimo tikrovės, kad tau ateina mintis, jog jie yra taikomi asmenims su ypatingu pašaukimu, pavyzdžiui, vyrams ir moterims, visiškai pasiaukojusiems Dievui. Tačiau taip nėra. Šie žodžiai yra parašyti pradžioje Senojo Testamento įstatymų, kuriuos Dievas davė visai žydų tautai. Tuos žodžius Jėzus pakartojo rašto žinovui, gerai žinančiam įstatymus, kai jis paklausė, koks yra pirmasis ir didžiausias įsakymas. Taigi tie žodžiai yra taikomi visiems žmonėms, todėl ir tau. Jėzus nekalba apie širdį ta prasme, kuria mes paprastai vartojame. Jis vartoja ją bibline prasme, kuri išreiškia didžiausią žmogaus tikrovę. Mylėti Dievą visa širdimi reiškia nukreipti visą savo būtybę į Dievą su meile ir entuziazmu. Žodžių mylėti Dievą visa širdimi užtektų, bet kad būtų aiškiau, Evangelija priduria visa siela — reiškia visu gyvenimu; visu protu — reiškia visomis mintimis ir supratimu; pagaliau visomis jėgomis —reiškia visa energija. Šiuose žodžiuose ne tiek turima omeny išskaičiuoti įvairias žmogaus galias, kiek pabrėžti vienintelį svarbų dalyką — mylėti Dievą visa širdimi ir visa savo būtybe.

     Mylėti Dievą Šventraštyje niekur nelaikoma grynu jausmu ar abstrakčia tikrove. Veikiau reiškia klausyti Viešpaties ir įgyvendinti jo žodžius, tarnaujant Dievui ir artimui. Jėzus, atsakydamas rašto žinovui, priduria, kad antrasis įsakymas yra artimo meilė. Tuodu įsakymai apima ir visus kitus įsakymus. Dievo meilė neišima žmogaus iš pasaulio, neuždaro jo asmeniniame pamaldume. Priešingai, Dievo meilė yra nuolatinis šaltinis ir akstinas, kuris skatina mylėti visus be išimties. Tuo būdu yra vienintelis užtikrinimas sukurti tokią žmonių bendruomenę, kurioje žmogus būtų tikrai gerbiamas. Iš tikrųjų Dievas, būdamas Tėvas visų žmonių, kurie yra tarpusavy broliai ir seserys, yra lygybės tarp žmonių ir jų vertingumo pagrindas. Atmetus tą pagrindą, žmonės pasidaro rasistai. Žmogaus asmenybė vienu ar kitu būdu mindžiojama. Atsiranda neapykanta, pasidalinimas į aukštesnius ir žemesnius, turtingus ir vargšus, baltus ir juodus, vyrus ir moteris, laisvus ir vergus, buržujus ir proletarus ir t.t.

     Visa "širdimi, visu protu, visomis jėgomis — atrodo, kad tai išimtina Dievo teisė. Bet, jei myli Dievą, mylėsi ir savo tėvus, nes Dievas to nori. Jei myli Dievą, mylėsi ir draugus, bendradarbius, nes tai broliai, dirbantys šalia tavęs. Jei myli Dievą, mylėsi ir savo profesiją, savo darbą, nes tas kelias buvo tau paruoštas jo mylinčios Apvaizdos. Jei myli Dievą, mylėsi ir sportą, ir laisvalaikį, atostogas, nes žinai, kad Dievas to nori. kad tu rūpintumeis savo sveikata.

     Tiktai taip mylint, tavo širdis nebus padalinta ir tavo meilė nesvyruos. Jei Dievą myli visa širdimi, tai jis turi būti tavo gyvenimo idealas.

     Ar taip yra? Ar Dievas yra tavo gyvenimo centras? Ar Dievas yra tavo egzistencijos priežastis? Ar Dievas yra tavo būtybės gelmėse? Ar Dievas yra tavo paguoda? Ar Dievas yra tavo intymiausių su juo pasikalbėjimų draugas? Kurie myli Dievą, tie liudija jį savo gyvenimu, ir tai yra lengva atpažinti iš jų gyvenimo būdo.

     Šveicarijos universiteto studentė Heidi išgyveno tokį įvykį. Automobiliu išvažinėjo visą Europą ir nuvyko į krikščionių suvažiavimą Asyžiuje. Iš savo šeimoje praleisto gyvenimo prisiminė tik nesusipratimus, ginčus ir barnius. Kartą praradusi kantrybę, primušė savo motiną ir išbėgo iš namų. Kai kada švelnus vidinis balsas jai šnibždėdavo ir ragindavo melstis, bet greitai tą balsą nuslopindavo maišto dvasia ir ateistinės idėjos, kurias buvo pasisavinusi su visišku Dievo atmetimu. Heidi aistringai "džiaugėsi gyvenimu”, išnaudodama draugus. Nė narkotikai jai nepadėjo užpildyti gyvenimo tuštumos. Jai buvo dabar keista sutikti žmones, visai kitokius. Ji pati save klausė, kodėl jų veidai atrodė tokie darnūs ir gražūs, iš kur jiems tas ramybės jausmas, kuris ją verte pervėrė.

     Atrado jų paslaptį — jie mylėjo Dievą ir pasirinko jį savo gyvenimo idealu. Heidi jautė Dievo gailestingumą, ateinantį ją pasitikti. Ji jautė jo ištiestą ranką. Taip, ir jai buvo galima mylėti Dievą. Pasiryžo dėl jo aukoti viską. Viskas nuo dabar jos gyvenime pasikeitė. Pirmiausia atstatė nutrauktus ryšius su savo šeima. Ji suprato, ko Dievo meilė iš jos reikalauja. Po 19 metų parašė saviesiems susitaikymo laišką.

     O kaip su draugais? Suprato, kad reikia juos visus mylėti nauja ir tyra širdimi dėl Dievo. Dabar jai praktiškai pradėjo galioti žodžiai: "Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis”.

Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas

   Du Pietų Amerikos vyskupai: kard. Raul Silva Henriquez (Santiago, Čile) ir arkiv. Miguel Obando Bravo (Managua, Nicaragua) yra tarp 8 laimėjusių 1979 m. vadinamąją Bruno Kreisky premiją už žmogaus teisių gynimą.

•    JAV-se yra 641 katalikų ligoninė. Jose 1978 m. gydėsi 5,5 mil. pacientų.

•    JAV mediciniškų misijų taryba siunčia gydytojus ir vaistus i 8.000 pasaulio misijų 85-se kraštuose. Medikamentų 1978 buvo pasiųsta už 10 mil. dolerių.