Spausdinti

JONAS MIŠKNIS

     Kur pinigas muštas, ten jis ir turi vertę — sako lietuviška patarlė. Vadinasi, tuo posakiu lyg ir norima išreikšti, kad žmogus tik toje aplinkoje būna įvertinamas, kur gimė, augo, subrendo ir gyveno. Kitaip sakant, atskiras žmogus geriausia gali išplėsti savo gabumus tik savo tautoje bei valstybėje. Šiuo atveju yra kaip su augalu, kuris auga, keroja ir tarpsta tik jam tinkamoje dirvoje ir įprastomis oro sąlygomis. Nesugadinta žmogaus prigimtis yra slaptingais ir neatmezgamais saitais surišta su tauta ir jos kūnu.

     Lietuviškumas žmoguje reiškiasi ne vien kalba, bet ir prigimtimi, papročiais. Lietuviškumas — tai ne mūsų ir ne mūsų tėvų, pagaliau net nė senelių sukurtas dalykas. Žinome, kad lietuviškumą ugdė prieškarinė karta, kurie varė aušrininkų, varpininkų, tėvynsargių darbą ir ėjo jų pramintu keliu. Prieš juos taip pat kalbėjo lietuviškai ir skaidrino lietuvišką sąmonę tokie dvasios milžinai kaip Daukantas, Valančius ir kiti. Bet ir čia negalima tvirtinti, kad jie būtų pačius pirmuosius dirvonus plėšę. Juk 19-jo amžiaus pradžioje ir pirmoje pusėje lietuvišką mintį puoselėjo eilė lietuvių vyrų, kuriuos daug kas vadina romantikais. Mat jie žavėte žavėjosi kiekvienu lietuvišku pasireiškimu. Bet juk 18-me šimtmetyje lietuviškai rašė didelis poetas Donelaitis ir kiti. Be to, lietuviškumo žiburių nestigo mūsų tautoje ir ankstyvesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, anais priespaudos laikais mūsų tautoje nemažai buvo bajorų. Nors ne visa bajorija ėjo Vytauto Didžiojo pramintu keliu, tačiau apsčiai buvo bajorų, kurie lietuvių kultūroje yra išvarę plačią ir gilią vagą. Kad ir 16-jo amž. bajorų kilmės kun. Mikalojus Daukša, gimęs 1527 metais. Jis ilgus metus klebonavo Krakiuose, o vėliau Varnių parapijoje, Žemaitijoje. Kunigo M. Daukšos darbas itin buvo šakotas. Jis ryžtingai grūmėsi su apylinkių dvarininkais dėl gobšumo, rūpinosi žmonių sielų išganymu, o atliekamą laiką pašvęsdavo lietuvybės išlaikymo reikalams. Jis buvo aktyvus, rūpestingas ir uolus kunigas ir, be to, pirmasis žinomas Lietuvos rašytojas. Nors jo raštai yra tikybinio turinio, bet jie lietuvybės atžvilgiu turi labai didelės reikšmės. Iš jo raštų labiausiai vertinama garsioji "Postilė”; tai lietuviški pamokslai, kuriuos jis rašė net 14 metų. Bet ką gi tas kanauninkas kunigas M. Daukša kalba savo veikalo įžangoje? Nagi ligi sielos gelmių jis susižavėjęs lietuvišku žodžiu ir peikte peikia tuos, kurie savo gražiąją lietuvišką kalbą mėgina pakeisti svetima.

     Kas kun. M. Daukšą paragino lietuviškai rašyti? Jojo vyskupas kunigaikštis Giedraitis, kuris patsai su žmonėmis kalbėdavosi lietuviškai.

     Taigi 16-jo amžiaus Lietuvos didikai mokėjo lietuviškai kalbėti. Jie savo kalbą buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių. Vadinasi, lietuviškumas yra nuo amžių; jis išdygęs iš paties gyvenamo krašto, pagaliau ir iš prosenelių žemės Lietuvoje.

     Kur lietuvis begyventų — Europoje, Kanadoje, Amerikoje, Australijoje ar kituose užjūrio kraštuose, vis tiek jis yra lietuvių tautos dalelė. Tauta yra neaprėžta erdvės. Juk žmogaus tautinis brendimas nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurias sudaro tauta. Žmogus gimsta iš tautos. Tauta savo narius ne tik gimdo, bet drauge sudaro ir būtinas sąlygas jiems būti ir veikti. Su ta mintimi ir pasiryžimu ėjo ir kun. M. Daukša. Žodžiu, jis buvo įsisąmoninęs, kad tauta yra pirmykštis šaltinis, iš kurio žmogus semiasi savo darbams gyvybės ir stiprybės. Jis tuo keliu ėjo ir žmonėms kalbėjo, kad tautos nariai kyla iš sveikų tautos jėgų. Tik čia jie yra gyvi, tik čia jie įsišakniję, kaip medis savo krašto žemėje.

     Ne veltui sakoma, kad žmogus tik po mirties pradeda savo tikrą gyvenimą žmonijoje. Pamažu plinta jo mintys ir kūrybos raštai, dažniau pradedama apie jį rašyti, juo didžiuotis, jį garbinti.

     Tai daugelio rašytojų, poetų, visuomenės veikėjų likimas. Jiems gyviems esant, patiems dažnai neteko matyti savo kūrybos minčių, savo darbo dygimo kitų žmonių smegenyse. Gyvi būdami jie nieku nuo kitų nesiskiria. Tačiau mirę lyg staiga užauga ir bematant perauga savo amžininkus ir ima tarsi švyturiai šviesti tolimoms kartoms savo išmintimi, savo gabumias ir jausmais. Tada jiems statomi paminklai ir jie laikomi aukštoje pagarboje. Net ir ilgi amžiai negali jų atminimo tautoje išdildinti.