Spausdinti

J. Gotautas

SAULĖLEIDŽIUI ARTĖJANT

Naktigonė. Ir jau tamsu,
Pastogėj debesų esu.
Ir kas is to ugniakuro
Ir mažo šviesos rato,
Jeigu per aklą tamsą
Man nieko nesimato?

          Ugniakuro liepsna
          Mums nieko nepadės,
          Jei ten aukštybėje
          Žvaigždelės nespindės.

Svirpleliai jau nutyla.
Nakties rimtis ir tyla
Mane tamsoj suranda.
Susisupu į skrandą
Jaučiu, ne vienišas esu
Žemiau tamsiųjų debesų.

          Ir netikiu,
          Kad mūsų toks likimas,
          Kaip kibirkšties
          Virš laužo užgesimas.

 *  *  *

Man niekas nepasakė
Ir nieks nepasakys,
Nei kas gyvenimas,
Nei kas mirtis.
Dievuli mano, ar seniai
Motulė mane supo,
0štai sraunioji laiko upė
Jau prinešė prie liepto į anapus.
Tik balsas iš dangaus
Man sako, kad žmogaus
Ne amžina buveinė kapas.

*  *  *

Skaitau prabėgusio gyvenimo knygą,
Su rūpesčiu jos puslapius vartau.
Širdis skundu suvirpa,
Tarytum smuiko styga.
Ir aš tą tiesą supratau,
Kad mūs visa buitis

Didžioji paslaptis.