Spausdinti

 

Kazys Poškus

     "Svajoti lengva ir malonu, — yra nurodęs vienas pedagogas, — bet mąstyti sunku”. Protinis darbas yra bene sunkiausias darbas. Šiame sunkiame darbe tėvai turi vaikams padėti. Tačiau reikia žinoti, ką ir kaip padėti.

     Pirmokas Vytukas niekaip neįkerta uždavinio. Sėdi prie stalo, maigo rašaluotus pirštukus ir sriūbauja. Mama, kuri ėmėsi vaikui padėti, baigia iš kantrybės išeiti.

     —    Klausyk! Tu turi šešis obuolius. Keturis atidavei broliukui. Tai kiek obuolių tau liko?

     Mama mano, kad toks uždavinukas yra pats paprasčiausias.

     —    Nė vieno neliko, — atsako Vytukas.

     Mama net aikteli iš nevilties. Bet ji nesupranta, kad sūnus savotiškai teisus. Berniukas iš tikrųjų neturi nei obuolių, nei broliuko, o abstrakčiai įsivaizduoti, kad juos tariamai turi — nepajėgia.

     Sunkiausiai vaikai mokosi matematikos ir gimtosios kalbos, t.y. dalykų, reikalaujančių daugiausia abstraktaus mąstymo. 80% visų nepažangių mokinių yra nepažangūs kaip tik iš šių dalykų. Mokantis matematikos, sunku vaikams apibendrinti, spręsti uždavinius pagal analoginius pavyzdžius. Dažnai sakome jiems:

     —    Taigi žiūrėk — tokį pat uždavinį sprendėte klasėje. Taip ir daryk!

     —    Visai ne tokį, — atšauna pradinukas.

     — Ten buvo apie medžių sodinimą, o čia vaikai perka pieštukus.

     Mokantis gramatikos, irgi sunku atsiriboti nuo realios žodžių reikšmės, kai nagrinėjama kalbos arba sakinio dalimis. Veiksmažodžiais laikomi žodžiai: rašymas, skaitymas, daiktavardžiais — tylėti, miegoti.

     Sunku mokiniams išskirti esminius dalykus ir atmesti neesminius, sunku apibendrinti. Todėl jie lengviau gali atmintinai išmokti tekstą, negu suvokti, įsiminti ir papasakoti jo prasmę; lengvai pasakoja tekstus su visomis jų detalėmis, o verčiami kalbėti trumpai, iškelia nereikšmingas smulkmenas, praleidžia esmę, nemoka suplanuoti teksto ir sugalvoti atskiroms dalims pavadinimų. Netgi vyresniųjų klasių mokiniai literatūriniuose rašiniuose surašo ne tai, ko reikalauja tema, o viską, ką žino apie kūrinį ar rašytoją. Dar sunkiau kai kurie mokiniai pastebi savybes, suvokiamas ne pojūčiais, o mąstymu (jaunas, geras, linksmas ir kt.).

     Tačiau abstraktaus mąstymo sunkumai nėra neįveikiami. Tėvai turi pratinti vaikus iš pat mažens skirti esmę ir nekreipti dėmesio į smulkmenas, apibendrinti daiktus ir reiškinius. Siekiant šio tikslo, pirmiausia reikia sudaryti atitinkamą situaciją ir duoti vaikams konkretų uždavinį. Pvz., sekant pasakas, reikia pasiūlyti vaikams atsakyti į klausimus, kokie svarbiausi yra pasakos veikėjo bruožai, o vėliau pabandyti įvertinti poelgius, remiantis svarbiausiais argumentais. Jeigu vaikas sugeba rasti bent vieną kitą pagrindinį bruožą ir apibūdina jį savo žodžiais, — jau gerai. O jeigu jis dar ir detales pastebi, — tai dar geriau. Vadinasi, jo abstraktus mąstymas vystosi tinkama linkme.

     Mokykla skiria vaikams ir specialias užduotis esminiams dalykams iškelti ir antraeiliams atmesti. Tokios užduotys reikalauja, pvz., išskirti tekste tai, kas svarbiausia turiniui atskleisti, išdėstyti medžiagą pagal svarbumo laipsnį ir pan. Čia pats darbo procesas ugdo abstraktų mąstymą. Todėl tėvai padėdami neturi pasakinėti vaikams gatavų išvadų. Galima tik patarti, kaip reikia mąstyti, nes sunku mažam keleiviui žengti nuo to, kas realu, prie to, kas abstraktu, o dar sunkiau grįžti atgal.

     Dažnai vaikai mums sako:

     — Tokių uždavinių mums dar neaiškino.

     O iš tikrųjų taisyklę jie žino, tik nemoka jos taikyti, spręsdami uždavinį. Ši taisyklė jo galvoje — negyvas balastas. Jų abstraktus mąstymas yra formalus, įsikaltas, neįsisąmonintas. Čia ir kyla klausimas, — kodėl mokinys nesugeba nutiesti tilto nuo teorijos iki praktikos? Todėl, kad jis nesugeba išskirti iš konkrečios medžiagos tai, kas svarbiausia ir kas reikalinga taisyklei pritaikyti. Tuomet reikia atsakyti į kitą klausimą, — kaip mokyti vaikus jungti teoriją su praktika? Dažnai vyresnieji pasako vaikui bendrais bruožais, kaip reikia daryti, o paskui liepia bandyti. Vaikas bando, klysta, nervinasi, širsta ir dažniausiai meta bandęs ir nieko nepasiekęs. Toks bandymų kelias yra ilgas ir neekonomiškas kelias mokėjimams, o po jų — ir įgūdžiams formuoti.

     Siekiant minėto ryšio, reikia, kad vaikai sąmoningai, tvirtai ir detaliai įsisavintų visas teorijos savybes; antra — reikia išmokyti vaikus konkrečių protinės veiklos būdų, taikant teoriją praktikoje: reikia išmokyti juos sudaryti protinės veiklos operacijų grandinę ir ją nuosekliai vykdyti. Bet koks mąstymo operacijos nenuoseklumas arba reikalingos grandies praleidimas veda į klaidingą mąstymą.

     Vaikų, kaip ir suaugusių, mąstymas nėra vienodas. Vienų prote vyrauja abstraktus verbalinis mąstymas, kitų — vaizdinis, treti turi aukso vidurį — tolygią, harmoningą mąstymo struktūrą. Pastarųjų yra daugiausia. Mokytis sunku tiems, kas turi tą ar kitą vyraujantį mąstymo būdą. Mokiniai su vyraujančiu abstrakčiu mąstymu lengviau gali pasakyti, kaip reikia padaryti, negu tai padaryti, lengviau mokosi algebros, negu geometrijos ir t.t. Mokiniai su vaizdiniu mąstymu sunkiai suvokia fizikos, chemijos, gamtos vidinius procesus, nepastebimus plika akimi, sunkiai apibendrina, nesugeba sklandžiai pereiti nuo vaizdinio pagrindo prie protinės veiklos ir t.t. Tačiau vaizdinis mąstymas dažnai padeda ne tik vaikų, bet ir suaugusių protinei veiklai, apsaugo ją nuo formalizmo ir anemijos.

     Kaip padėti vaikams, turintiems tą ar kitą vyraujančią mąstymo struktūrą? Mokykla čia bejėgė, nes mokytojas, dirbdamas su klase, kurioje yra iki 40 mokinių, vargu ar gali atsižvelgti į kiekvieno jų mąstymo savybes. Todėl didelis vaidmuo čia tenka šeimai, kuri geriau gali pažinti savo vaiko mąstymo struktūrą ir ugdyti tas proto savybes, kurios silpnesnės.

     Mąstymo procese nemažą vaidmenį vaidina stebėjimas. Stebėti nesunku, bet pastebėti tai, kas reikalinga, kas svarbu — sudėtingas procesas. Jo irgi reikia vaikus mokyti, nes mokinys, nesugebantis pastebėti, nesugeba ir sėkmingiau mokytis.

     Stebėti galima mokyti visur — miške, sode, namie, kine ir kt. Visur atsiras pakankamai objektų, kurie yra svarbūs tam tikroje daiktų arba bruožų grupėje. Svarbu išmokyti vaikus stebėti, kad jie iš karto pamatytų ne vieną, o keletą svarbiausių, esminių objektų, nes mokydamiesi jie irgi susiduria tuo pat metu su daugeliu svarbių ir antraeilių, formalių ir turiningų, bendrų ir individualių, abstrakčių ir realių dalykų. Be to, svarbu kiekvieną kartą stebint pamatyti objektuose ką nors nauja, nes tik taip vystysis vaiko pažinimas, tik taip jis žengs nuo netikslaus žinojimo prie tikslesnio, pilnesnio žinojimo. Vaikus reikia mokyti greitai stebėti, nes tai užtikrina žinojimo platumą, gilumą ir visapusiškumą.

     Čia suminėjome tik dalį atvejų, kai šeima turi padėti vaikams mąstyti. Tų atvejų yra be galo daug. Visų jų čia neįmanoma paliesti. Svarbu pabrėžti tai, kad tėvai, kurių daugelis šiandieną turi gana aukštą išsilavinimą, privalo ne tik užtikrinti sąlygas vaikui mokytis, bet ir padėti jam sudėtinguose mąstymo procesuose.