Spausdinti

BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ

     Vėl prieš mus tiesiasi puikus vieškelis, einąs Lago di Garda pakrantėmis. Alpių kalnai atsispindi antroje ežero pusėje, saulė žaidžia bangose, o iš kairės pusės stati uolos siena, dažnai padengta vielų tinklu, kad krintančios uolos ar akmenys neužgautų pravažiuojančių autovežimų.

     Daug mylių keliaujame ežero krantu, kol autobusai įvažiuoja į Riva del Garda miestelį ir sustoja pietų pertraukai. Miestelio aikštę iš trijų pusių supa krautuvės, kavinės bei valgyklos, o iš pietų pusės prieina Lago di Garda ežero šiaurinis smaigalys, kuriame yra prieplauka. Motorlaiviai palaiko susisiekimą su kitais prie ežero esančiais miestais bei miesteliais. Riva del Garda glaudžiasi aukštų kalnų papėdėje.

     Gaila, kad sustojome vos kelioms valandoms. Pasistipriname ir vėl važiuojame tolyn vaizdinga tarpkalnine autostrada. Prie Riva del Garda atsisveikiname su didžiausiu Italijos ežeru Lago di Garda ir keliaujame gilyn į Alpes. Kalnai vis aukštėja, statėja, vis dažniau sužvilga snieguotos viršūnės, o pakalnėse stovinčios pilys primena žilą šio krašto istoriją. Slėniuose susispietę miesteliai ir kaimai atrodo saugūs ir jaukūs. Kiekvieno namo palangės ir balkonai paskendę gėlių žieduose. Čia žmonės myli gamtos grožį. Net ir mums norisi sušukti: "Koks gražus Viešpaties pasaulis!”

     Po pietų įvažiuojame į Merano miestą, kuris yra netoli Italijos-Austrijos sienos. Nakvynės mums rezervuotos Grand Hotel Emma. Viešbutis atitinka daugumos keliautojų skonį: švaru, gražu ir tvarkinga. Viešbutyje ir mieste girdisi vokiečių kalba, ir mes jau susikalbame. Tik vienai bendrakeleivei, nusipirkus pašto ženklų, grąža buvo atiduota dviem saldainiukais, nes nebeturėjo keliolikos lyrų.

     Merano miestą supa aukšti snieguoti kalnai, per jo vidurį teka srauni kalnų upė Passer Fluss, prie kurios yra miesto Kurhauzas, vyksta orkestro koncertai, platu pasivaikščioti, pasigėrėti burbuliuojančia upe ir pasivaišinti kavinėse. Kalnų oras gaivinantis, kiek vėsokas, o mūsų diena niaukiasi ir nori pradėti lyti. Skubame atgal į viešbutį švariomis medžiais apsodintomis gatvėmis. Nuo viešbučio terasos žvelgiame į žalią ir žydintį bulvarą, už jo gražus parkas su fontanėliais. Ne veltui čia atvažiuoja Vakarų Vokietijos kancleriai praleisti savo atostogų.

     Sekantį rytą, apleidžiant Meraną, dangus buvo apsiniaukęs, ir kelyje pradėjo lyti. Per lietų ir rūką nebesimatė snieguotų kalnų viršūnių, miglose skendo pilys, kaimai ir slėnių miesteliai.

     Ūkanotoje dienoje autobusai atvežė mus į Innsbruką, į aukštą kalną. Išlipome gražiame parke prie paminklo, primenančio kovotojus už Austrijos laisvę, ypač Andreas Hofer. Platūs laiptai vedė iki olimpinio ženklo paminklo, kur 1972 m. degė simbolinė ugnis ir vyko žiemos olimpiniai žaidimai, palikę savo prisiminimų pėdsakus. Pažvelgus aukštyn, matėsi slidininkų takas, šonuose 60.000 sėdynių žiūrovams, o žemai gulėjo visas Innsbruko miestas, nusagstytas bažnyčiomis, apsuptas aukštų baltgalvių kalnų virtine.

     Užmerkiu akis ir prisimenu, kai prieš 36 metus kaukdavo priešlėktuvinės sirenos ir iš už kalnų atskrisdavo karo lėktuvai bombarduoti miesto. Žmonės slėpdavosi kalnų urvuose, kurių nesuardydavo nė bombų sprogimai. Buvome saugūs nuo karo šmėklos nors kelioms valandoms.

     Po daugelio metų vėl grįžtu aplankyti Innsbruko. Tik šį kartą čia ramiai teka Inno upė, nedreba tiltai.

     Autobusais mes atsiduriame kitame upės krante, miesto aikštėje, priešais karalių rūmus. Čia linksmai groja puikus dūdų orkestras, žmonių daug, nes pietų laikas.

     Karališkų rūmų balkonas dengtas gryno aukso stogu, kuris žiba bet kokio oro sąlygomis. Balkone įmūryti herbai kalba apie karalių dinastiją, o kiek į kairę stovi balti rūmai, išpuošti paveikslais ir rokoko stiliaus freskais. Sako, tai gražiausi rūmai Europoje. Gali būti, nes jie tikrai patraukia akį ir sukelia pasigrožėjimo jausmą.

     Palydimi ritmingos muzikos, mes žengiame siauromis gatvėmis ieškoti katedros, kurioje yra Austro-Vengrijos karaliaus Maksimilijono II kapas.

     Su bilietais patenkame į katedrą. Jos viduryje stovi karališkas mauzoliejus, aptvertas aukšta geležine tvora. Iš abiejų mauzoliejaus pusių per visą katedrą eilėmis stovi juodos didikų bei karalienių statulos. Gūdi ramybė gaubia viską. Paliekame šią amžino poilsio vietą ir skubame tolyn.

     Mūsų tikslas iki vakaro pasiekti Lucerną Šveicarijoje. Vadovai pasakoja, jog šis kelias parinktas dėl savo gražaus vaizdingumo, bet per lietų ir miglas viskas atrodo gana vienodai. Tik pro debesų properšas pažvelgiame į snieguotas viršūnes ar slėniuose prabėgančius miestelius. Mes aukštai ant vieškelio. Pasirodo, mus veža aukštumomis į Šv. Gustavo kalną 2.800 metrų aukštyje, kur guli amžinas sniegas.

     Po kelių valandų autobusai sustoja. Mes jau Šv. Gustavo kalne. Lauke lyja, ir nesinori lipti laukan, bet reikia iš arčiau pažvelgti į "amžinąjį” sniegą. Vieškelis nukastas, abiejose pusėse suverstas purvinas, sulytas sniegas. Už kelių metrų nuo kelio matyti žmogaus rankos nejudinti sniego ploteliai. Be abejo, įspūdis būtų buvęs daug geresnis, jeigu nebūtų liję. Net ir nuotraukose išėjome susitraukę po lietsargiais, susiglaudę nuo šalčio.

     Toliau kelias glaudėsi prie dar aukštesnių kalnų, ėjo vingių vingiais, per tiltus ir tunelius. Nustojus lyti, pasirodė daugybė kriokliais krintančių kalnų upelių, stebėtino aukščio pušys ir eglės, miškai ir ganyklos.

     Netoli Lichtenšteino sienos nustojo lyti ir pasirodė vaivorykštė. Sustojome prie sienos, o vadovai nuėjo į muitinę. Mes sėdime autobusuose ir stebimės, kodėl niekas netikrina mūsų pasų. Iš Italijos įvažiuodami į Austriją, nematėme nė vieno muitininko, niekas neklausė, kas mes tokie, neštampavo pasų. Čia ir vėl panašiai, tik šį kartą sugrįžę vadovai paaiškino, jog bus galima gauti užsienio pasui Lichtenšteino štampą, sumokant po 1 dol. ir 10 centų. Visi ieškome pinigų. Tegul nors šį kartą užspaudžia štampą. Dar ko gero kas nors ims ir nepatikės, jog Lichtenšteine buvom.

     Netrukus atsirandame Lichtenšteino sostinėje Vaduz. Sustojame tik porai valandų. Miestas stovi plataus slėnio pakraštyje. Jis modernus, labai švarus, gražus. Krautuvėse pilna suvenyrų, krašto vaizdų, kunigaikščių šeimos nuotraukų. Atrodo, jie labai gerbia ir didžiuojasi savo valdovais, kurie gyvena aukštai virš miesto stovinčioje viduramžių statybos pilyje. Šiuo metu Lichtenšteiną valdo kunigaikštis Pranciškus Juozapas II, kunigaikštienė Gina, ir jų vaikai: princas Jonas Adomas, princesė Marija Agle.

     Apleidžiame Vaduz ir nė nepajuntame, kaip įvažiuojame į Šveicariją. Tik atuobuso vadovas Hugo paleidžia radiją ir kviečia pasiklausyti šveicariškų naujienų. Rodos, kalba vokiškai, bet tiek daug primaišytų itališkų, prancūziškų žodžių, o ir vokiškieji ištariami kitaip, kad sunku suprasti.

     "Matote, čia kariškas aerodromas”, rodo vadovas. Mes stebimės, kad aerodromas toks mažas. Tarp pakilimo ir nusileidimo takų ganosi rausvos karvės. Aerodromas tai kariškas, bet gyventojai neatrodo kariškai nusiteikę. Šveicarija per 600 metų buvo neutrali, tačiau po antrojo pasaulinio karo jau įsivedė nuolatinę kariuomenę.

     Diena pragiedrėjo, pasirodė vakarėjanti saulė. Ir čia palangėse žydi gėlės, nuo balkonų krinta žiedų garbanos, pakelėse viešbučiai, pažymėti ir anglų kalba.

     Vakare mes jau Lucernoje. Hotel Astoria stovi viduryje miesto, tad kiek atsikvėpę, einame pasivaikščioti plačiomis modernaus miesto gatvėmis. Krautuvės čia didelės, erdvios, languose gausu įvairių prekių, tiktai kainos labai aukštos. Žmonių rūbai modernūs, skoningi, tik iš užmiesčio atvykusieji nešioja kalniečių batus ir tirolietiškus rūbus.

     Hotel Astoria kambariai labai modernūs, dideli langai, o lovose kieti matracai su pūkų patalais apsiklojimui.

     Sekantį rytą lynoja, kalnų nesimato, ir savaime atpuola kelionė į Piloto kalną. Išvykstame apžiūrėti miesto ir šio to nusipirkti. Čia vyksta didelė prekyba laikrodžių krautuvėse. Gražūs papuošalai traukia akis, bet kainos atstumia pirkėjus, nes Amerikoje galima tą patį pirkti pigiau.

     Nusifotografuojame prie mirštančio liūto paminklo, kurį skulptorius iškalė iš vienos uolos. Tai puikiai atliktas darbas, kuris yra Ledynų Sode (Clacier Garden). Paminklas skirtas prisiminti heroišką šveicarų karių savanorių mirtį prie Tuileries 1792 m.

     Lucernos namai 3-6 aukštų, sustatyti arti vienas kito su siaurais praėjimais į kiemus. Pats miestas išsitiesęs abiejose Reuss upės pusėse. Upė įteka į Keturių Kantonų ežerą. Vakariniame miesto pakraštyje tebestovi 700 metų senumo miesto apsaugos siena su devyniais bokštais, o netoli Ledynų Sodo stovi gotiško stiliaus dvibokštė katedra. Visas miesto centras yra prie pat ežero kranto, kurio pakrantėje plaukioja laivai ir baltos gulbės.

     Po pietų išplaukiame į Keturių Kantonų ežerą. Nepaprastai gražūs kalnų vaizdai supa visą ežerą. Laivų prieplaukos atrodo lyg pasakų nameliai, sudėlioti pakrantėse. Praplaukiame miestus, žavias vilas, tik vidury ežero mus užklupo juodas debesys. Sužaibavo, sugriaudė, ir pradėjo lyti. Pasislėpėme laive po stogu ir nebematėme ramaus ežero nei romantiško saulėleidžio.

     Jau visai sutemus, autobusai mus pavežė pasigėrėti elektra apšviestu miestu.

     Kitą rytą atsisveikiname su Lucerna ir išvykstame Miuncheno link. Privažiuojame Vakarų Vokietijos sieną, bet ir čia niekas pasų netikrina. Mūsų vadovai susitaria su muitininkais ir važiuojame tolyn. Prie kelio rodyklė rodo "Memmingen 27 km”. Ach, tai ten mano tremties vargelis vargtas. Bet vos spėjau atsidusti, ir jau pravažiuota. Pravažiavome ir kiek atokiau nuo kelio stovintį Obergau kaimą. Iš kaimo išsiskiria didelė ir labai graži renesanso piešiniais puošta bazilika su didžiausiais pasaulyje vargonais. Jie turi 3333 vamzdžius ir groja tik per Bernelių Mišias ir per Velykų Prisikėlimą. Tada aš juos ir girdėjau, 1947 m. Velykų metu.

     Apie 2,30 val. po pietų privažiavome aukštai ant kalno stovinčią Neuschwanstein pilį. Per 3 valandas turėjome pavalgyti ir apžiūrėti pilį, kurią pasiekti dar reikėjo apie 20-25 min. kopti į kalną.

     Nuo pat pilies vartų nepaprastai gražus apylinkės vaizdas: žalias, platus slėnys, kurio vidury telkšo ežerėlis, kaimai, o tolumoje Alpių kalnai. Čia pat prie pilies kalno prisiglaudęs liko kaimas, kuriame stovi mūsų ir kitų turistų autobusai ir iš kurio prasideda tikrai status kelias į pilį.

     Pilies koridoriuje žmonės pasidalina į vokiškai ir angliškai kalbančių grupes. Susidaro bendrakeleivių būrelis, ir mus veda angliškai kalbanti vadovė. Ji paaiškino, jog Liudvikas II nespėjo įrengti pilies, nes buvo suimtas, nuvežtas į Immersee ežero salą, kur jį vėliau rado prigėrusį ežere. Taip ir neišaiškinta, ar jis nuskendo, ar buvo nuskandintas, nes jį suėmė jo pusbrolis, karalių apkaltinęs beprotybe.

     Pereiname kelis portretus ir paveikslais papuoštus kambarius ir patenkame į sosto salę. Čia spalvos šviesios, linksmos. Grindyse žavi simboliška mozaika, keliais laipteliais aukščiau — vieta sostui, kuris niekada nebuvo pastatytas. Virš sosto keturių karalių paveikslai, nupiešti ant sienos. Tai karaliai, kurie Liudviko II-jo buvo gerbiami kaip valdovų pavyzdžiai. Pats pirmasis — šv. Kazimieras, "Lenkijos karalius”, paaiškino angliškai vadovė. Visi tuojau šokome jai aiškinti, jog šv. Kazimieras nebuvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, jog jis karalaitis ir tik Lietuvos valdovas. Nustebusi ir kiek apstulbusi vokietaitė sutiko su mumis.

     Karaliaus butas labai gražiai įrengtas. Baldai masyvūs, įmantriai išraižyti, išskaptuoti, užuolaidos specialiai austos, sienas ir lubas puošia romantiški renesanso paveikslai. Didžiulė koncertų salė ir dabar vartojama specialiems koncertams, nes turi ypatingai gerą akustiką. Net ir pilies virtuvės įrengimai buvo tais laikais labai modernūs ir praktiški.

     Ši pilis statyta 1847-1865 m. Karalius Liudvikas II joje tegyveno vos pusę metų. Jis nuskendo 1886 m., būdamas 40 m. amžiaus.

     Iš lauko pilis yra nepaprastai graži, .lieknais aukštais bokštais, kurie savo baltumu spindi dešimtimis kilometrų.

     Ir vėl autobusai rieda keliu j šiaurę. Alpių kalnai mažėja ir pasilieka užpakalyje. Temstant pasiekiame Miuncheną. Vos kiek pavažiavę miestu, sustojame prie viešbučio "Europa”. Ir vėl "Europa”, nė kiek ne geresnė, kaip Desenzane, o reikės nakvoti tris naktis! Lauke lyja, mes pavargę, kambariai mažyčiai, ir kai kam tenka miegoti dviese vienoje lovoje.

     Rytą mus pasitinka lietus, bet sėdam j autobusus ir važiuojam į Oberammergau. Dešimt žmonių jau penktą valandą ryto išvažiavo traukiniu per Augsburgą į Oberammergau, kad gautų tuos dešimt bilietų į vaidinimą. Tai kažkoks keistas planas. Tik Augsburgo traukiniu atvykus į Oberammergau, bus duodama 10 bilietų. Sutarėme, jog jie žiūrės pusę vaidinimo, o po pietų eis kiti dešimt asmenų pamatyti kitą pusę.

     Išvažiavus iš Miuncheno, pragiedrėja, o sustojus Ettal kaime, saulė žeme ritinėjasi. Kaimelio aikštėje kelios suvenyrų krautuvės, užeiga, o kitoje pusėje aikštės mūrai slepia seną benediktinų vienuolyną. Prie vartų krautuvėlė parduoda Ettal suvenyrus ir benediktiną įvairaus dydžio buteliuose.

     Įėję pro vartus, pamatome didelę žole užsėtą aikštę-šventorių, kurio dešinėje rymo baltas bažnyčios pastatas, o aplinkui tęsiasi balti vienuolyno rūmai.

     Bažnyčioje pilna žmonių, dvylika kunigų laiko šv. Mišias, groja vargonai, ir puikiai gieda mišrus choras. Bažnyčios ir pamaldų grožis nustebina visus. Balto marmuro sienos ir altoriai papuošti aukso freskais ir ornamentais. Renesanso tapyba ir baltos skulptūros puošia penkis altorius ir sakyklą. Tai Marijos Į Dangų Paėmimo bažnyčia, kur didžiojo altoriaus paveiksle matome šv. Trejybę, sutinkančią angelų atlydimą Mariją.

     Virš didžiojo altoriaus paveikslas vaizduoja pirmąjį šios bažnyčios statytoją, karalių Liudviką Bavarietį, kuriam 1327 m. nuvykus į Romą karūnos ir sunkiai susirgus, pasirodė sparnuotas vienuolis, paliko jam balto marmuro Dievo Motinos su Kūdikėliu statulėlę ir paprašė pažado pastatyti Marijos garbei bažnyčią.

     Karalius pasiėmė statulėlę, bet savo pažado nesiskubino vykdyti. Tik kartą medžioklės metu jo arklys tris kartus atsiklaupė prieš didžiulę pušį vidury laukinio slėnio ir nenorėjo eiti toliau. Karalius tai priėmė kaip dangaus ženklą ir toje vietoje pastatė žvaigždės formos gotiško stiliaus bažnyčią. Jis pakvietė benediktinus vienuolius ir paskyrė trylika riterių šeimų tai bažnyčiai prižiūrėti bei prie jos gyventi.

     Amžiams bėgant karai sudegino senąją ir bent kelias atstatytas bažnyčias Ettal slėnyje. Tačiau vienuoliai išsaugojo iš dangaus siųstą Marijos statulėlę, kuri dabar stovi auksu papuošta ir karūnuota jau baroko stiliaus, šviesių spalvų, į dangaus kampelį panašioje bažnyčioje. Šone matome prieš Marijos statulėlę ant kelių klūpančio arklio paveikslą.

     Pasirodo, jog iškilmingos pamaldos tą šviesų šeštadienio rytą buvo pradžia 650-ties metų sukaktuvinės šventės nuo bažnyčios pastatymo ir vienuolyno įkūrimo 1330 m.

     Iš Ettal į Oberammergau kelias eina slėniais tarp žalių aukštų kalnų. Mat iš Miuncheno mes grįžome vėl į Alpes. Ši Kristaus kančios vaidinimų vieta yra plačiame slėnyje. Arčiausiai stovintis kalnas staigia uola kyla į dangų. Jo viršūnėje stovi kryžius.

     Pats kaimas gražiai pasipuošęs. Daugelio namų sienas puošia religinių ir pasakų temų paveikslai, ryškūs, aiškūs, ne stilizuoti ar sumoderninti. Visur švaru, daug gėlių, patrauklios medžio skulptūrų, dovanų krautuvės ir jaukūs restoranai-valgyklos.

     Mes atvykstame vidudienyje, vos pasibaigus pirmajai vaidinimo pusei. Aikštėje prie pat teatro susitinkame ir savo anksti kėlusius bendrakeleivius. Jie laimingi, pamatę vaidinimą, kiek su gailesčiu atiduoda bilietus kitai dešimčiai asmenų. Pasklinda žinia, jog juodoje rinkoje galima pirkti bilietų į antrą vaidinimo pusę. Apsukrūs aštuoni bendrakeleiviai nusiperka sau bilietus.

     Didelis teatro pastatas sutalpina publiką, tačiau scena susidaro iš atvirame lauke stovinčių pastatų. Jie mūriniai, dideli, vaizduoja Jeruzalės miesto aikštę ir dvi gatveles. Vidurinis pastatas atsidaro, kaip scena, ir naudojamas gyviems paveikslams bei vaidinimo dalims, kur reikia daugiau koncentracijos. Dešinėje esančios durys ir kolonos vaizduoja žydų sinodo rūmus, o kairėje esančios durys ir kolonos — Piloto rūmus. O masinės žmonių minios scenos vyksta aikštėje, vidury scenos.    (bus daugiau)