Spausdinti

VIDA KABAILIENĖ

     Čikagoje, Jaunimo centre, turėjau progos skubiai surengti savo darbų parodą, kurioje daugumas išstatytų darbų yra kiniečių-japonų technikos. Man, meno mokytojai, teko pagyventi 1976 m. Japonijoje, kur mano vyras buvo Japonų Mokslo akademijos svečias. Tokyo mieste tuo metu labai įdomias paskaitas skaitė dr. E. Reed, iš Sofijos universiteto. Ji kalbėjo ir rodė skaidres, aiškino apie kiniečių-japonų gamtovaizdžio savybes ir skirtumus. Be to senoviškos tapybos mokiausi Roooongi centre su japonėmis ir kaliomis vokiečių kilmės "vakarietėmis”- kaip mus vadino japonai.

     Ta tapyba vadinama "Sumi - E”. E reiškia paveikslą, o Sumi — rašalą. Kiniečiai pradėjo rašalą gaminti gilioje senovėje. Rašalas gaminamas iš degintų pušies ir kinietiško medžio anglių, pridedant įvairių klijų. Masė yra suspaudžiama į kietus pailgus gabalus. Teptukai yra bambuko kotais, o teptuko plaukai gali būti padaryti iš sabalo, triušio, ožkos ar kitokių gyvulių plaukų.

     Pagal rytiečių tradicijas, tapybai reikia susikaupti ir ramiai susimąstyti. Paprastai paklojamas specialus audinys, ant kurio dedamas ryžių popierius. Dešinėje pusėje padedamas dviejų skyrių porceliano indas vandeniui, teptukai, lėkštutės, "sumi” ir "suzu-ri”. Suzuri yra ketvirtainis iš specialaus akmens išskaptuotas indas, į kurį įpilamas vanduo ir trinamas kietas rašalas. Paprastai yra vartojamas ryžių popierius, bet būdavo galima gauti pirkti ir ištempto ant rėmelių šilko ar vadinamo "auksinio lapo” popieriaus. Šie pastarieji buvo brangūs, tad mes paprastai naudodavome ryžių popierių.

     Ant ryžių popieriaus yra įdomu, bet sunku dirbti. Tas popierius yra nepaprastai gležnas, lengvai plyšta ir skleidžia vandenį, panašiai kaip sugeriamasis popierius. Ant jo tapant, beveik negalima daryti klaidų, nes jo nei nuplauti, nei ištrinti negalima. Yra mokomasi tradicinių brūkšnių (pagal Tao tradiciją). Brūkšniai ir mostai yra įvairūs, vienoki bambukui, kitokie kinietiškai orchidėjai, o dar kitokie (su sausu ir išskleistu teptuku) pušies spygliams ir žvėriuko kailiui.

     Labai svarbu išvystyti staigius ritmiškus judesius, bandant sugauti objekto esmę. Senoviškoje kiniečių ar japonų tapyboje paveikslas paprastai yra neperkrautas, aplink objektą paliekama daug erdvės (skirtinga nuo europiečių tapybos). Net perspektyva senuose pergamentuose (scrolls) yra kitokia — žiūrėdamas, sakysime, į gamtovaizdį, gali justi, kad įeini į paveikslą.

     Japonai daug skolinosi iš kiniečių, korėjiečių ir indų. Kaligrafišką kinų raštą japonai parsivežė iš Kinijos 200-400 m. Pirmiau Japonijoje rašytos istorijos nebuvo, nes japonai savo rašto neturėjo.

     Su juodu rašalu kartais būdavo vartojamos ir spalvos, kurios taip pat tepamos pagal tradiciją, pvz. raudona spalva vartojama tam tikriems medžiams, bet niekad lotoso gėlei.

     Labai įdomu apžiūrinėti senus vertikalius ar horizontalius pergamentus. Juose randama ne tik paveikslas, bet dažnai ir poema ar žiupsnelis filosofijos. Kartais juose būna ne tik menininko antspaudas, bet ir antspaudai tų žmonių, kurie tą kūrinį yra turėję, o taip pat ir pastabos tų, kurie jais gėrėjosi. Senovės kiniečių, japonų ir korėjiečių menas yra labai plati sritis. Gaila, kad trūksta laiko ir kruopštumo ją rimtai pastudijuoti.