Spausdinti

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

     231. Politinė bendruomenė-valstybė, jos kilmė ir tikslas. Žmonės, šeimos ir įvairios grupės, iš kurių yra sudaryta pilietinė bendruomenė, žino savo nepakankamumą deramam žmogiškam gyvenimui. Todėl jie sukuria įvairias politines bendruomenes. Politinė bendruomenė yra skirta tai bendrajai gerovei. Iš šios paskirties kyla ir jos teisės. (Bažn. dab. pasaul., nr. 74; I, psl. 255).

     232.    Ar individai turi paisyti bendro visuomenės labo? Tarpusavė individų priklausomybė vis didėja ir mūsų laikais ji saisto ne tik kurios nors vienos valstybės piliečius, o apima visą pasaulį. Dėl to šiandien bendroji gerovė, leidžianti tiek grupėms, tiek individams lengviau pasiekti tobulybę, darosi vis universalesnė, teisėmis ir pareigomis siejanti asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikalus ir teisėtus siekimus, net ir į visos žmonijos gerovę. Iš bendro dėsnio, kad kas neatlieka savo pareigų, savaime atsisako atitinkamų teisių, išplaukia išvada, kad individai, neatlieką savo pareigų bendruomenei ir ja nesidomį, netenka teisės ko nors iš bendruomenės reikalauti. (Bažn. dab. pasaul., nr. 26; I, psl. 194).

     233.    Ar bendruomenei savo tikslams siekti reikia autoriteto? Politinę bendruomenę sudaro daugybė įvairių žmonių, kurie teisėtai gali laikytis skirtingų nuomonių. Kad bendruomenė neirtų, kiekvienam elgiantis savo nuožiūra, reikia vyriausybės, kuri kreiptų visų piliečių pastangas į bendrą gerovę, tai atlikdama ne mechaniškai ar despotiškai, bet kaip moralinė galia, paremta laisvės, pareigos ir atsakomybės pajautimu.

     Tad aišku, kad politinė bendruomenė ir valdančiųjų galia yra pagrįsta žmogaus prigimtimi ir ta prasme priklauso Dievo nustatytai tvarkai, nors valdymosi būdas ir valdančiųjų išrinkimas yra paliktas laisvai piliečių valiai. (Bažn. dab. pasaul., nr. 74; I, psl. 255).

     234.    Kokia prasme valstybės valdžia yra iš Dievo? Valstybės arba vadinamoji pasaulinė valdžia yra iš Dievo ta prasme, kad Dievas yra žmogaus prigimties autorius. Iš žmogaus prigimties kyla įvairios bendruomenės ir valstybė, o iš valstybės prigimties arba sąvokos kyla ją tvarkančių asmenų autoritetas — valdžia.

     235.    Kaip valdžia turi elgtis, kad galėtų reikalauti piliečių lojalumo ir klusnumo? Bendruomenėje ir valstybei atstovaujančiose institucijose politinė galia visuomet turi būti įstatyta į dorinės santvarkos rėmus. Laikantis teisėtai nustatytos juridinės tvarkos, politinė galia turi būti naudojama dinamiškai suprastai bendrajai gerovei kurti. Tuomet piliečius sąžinė įpareigoja klausyti (plg-Rom 13,5). (Bažn. dab. pasaul., nr. 74; I, psl. 256).

     236.    Kaip turi elgtis piliečiai, jeigu pasaulinė valdžia peržengia savo kompetenciją? Jeigu kur nors valdantieji, peržengdami savo kompetenciją, žmones prislegia, piliečiai teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūna jiems leista ginti savo bei kitų piliečių teises nuo to valdančiųjų sauvaliavimo, laikantis prigimties įstatymų ir Evangelijos nubrėžtų ribų.

     Konkretūs būdai, kuriais politinė bendruomenė tvarkosi ir apriboja valdžios nau-dojimą, gali būti įvairūs. Jie priklauso nuo skirtingo tautų pobūdžio bei nuo jų pažangumo. Bet visuomet jie turi padėti formuoti išauklėtą, taikingą ir kiekvienam gera linkintį žmogų, o taip pat tarnauti visos žmonių šeimos gerovei. (Bažn. dab. pasauk, nr. 74; psl. 256).

     237.    Bažnyčios reikšmė greta politinės civilinės bendruomenės. Bažnyčia, pagrįsta Atpirkėjo meile, padeda įsigalėti teisingumui ir meilei atskirose tautose ir tarp tautų. Skelbdama Evangelijos tiesą ir apšviesdama visas žmogaus veiklos sritis savo mokslu ir krikščionišku pavyzdžiu, ji taip pat gerbia ir ugdo politinę piliečių laisvę bei atsakomybę. (Bažn. dab. pasauk, nr. 76; psl. 259).

     238.    Ar Bažnyčia yra priklausoma nuo civilinės valdžios? Bažnyčia, savo uždaviniu ir kompetencija jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene ir nesurišta su jokia politine sistema, yra žmogaus asmens transcendentiškumo rodytoja ir saugotoja. Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos. (Bažn. dab. pasauk, nr. 76; I, psl. 259).

     239.    Kokios yra Bažnyčios teisės santykiuose su civiline valdžia? Bažnyčia visuomet ir visur turi teisę visiškai laisvai skelbti tikėjimą, aiškinti savo visuomeninį mokslą, nekliudomai vykdyti žmonių tarpe savo uždavinį ir spręsti apie dorą net politinės srities dalykuose, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas. Tai darant, jai valia vartoti tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gerovę, atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą. (Bažn. dab. pasauk, nr. 76; I, psl. 260).

     240. Kaip piliečiai turėtų ugdyti savo patriotizmą? Piliečiai didžiadvasiškai ir ištikimai teugdo savyje tėvynės meilę, tačiau ne siaurą, o tokią, kad visuomet drauge būtų siekiama gerovės visų žmonių šeimai.

Visi krikščionys tejaučia savo ypatingą pašaukimą bendruomenėje, kuris reikalauja savo pavyzdžiu rodyti, kaip sąžiningai vykdyti pareigas ir tarnauti bendros gerovės kėlimui. Visiems piliečiams privalu rūpintis pilietiniu ir politiniu auklėjimu, kuris visiems yra nepaprastai reikalingas, kad visi piliečiai galėtų dalyvauti politinės bendruomenės gyvenime. (Bažn. dab. pasauk, nr. 75; I, psl. 258).

     241. Kaip katalikai privalo dalyvauti valstybės gyvenime? Mylėdami tėvynę ir ištikimai atlikdami savo pilietines pareigas, katalikai tesijaučia įpareigoti siekti tikrojo bendruomenės labo. Savo svaria nuomone tepaveikia, kad valdžios galia būtų teisingai naudojama, o įstatymai atitiktų dorovinius dėsnius ir tarnautų visuomenės gerovei. Katalikai politikai, suprantama, kartu deramai susipažinę su tikėjimu bei krikščioniškuoju mokslu, teneatsisako eiti viešųjų pareigų, nes, gerai jas atlikdami, jie gali padėti bendrajai gerovei ir tiesti kelią Evangelijai.

     242. Kaip piliečiai privalo naudotis balsavimo teise? Balsavimo teise ir pareiga suprantant galimybę laisvai pasirinkti nuomonę, grupę ar asmenį, visi piliečiai turi atsiminti, jog jie turi teisę ir drauge pareigą naudotis savo balsavimo galia bendrajai gerovei. Tuos, kurie tarnauja žmonėms prisimindami valstybės uždedamą pareigų naštą ir atsidėję dirba jos gerovei, Bažnyčia laiko vertais pagyrimo ir pagarbos. (Bažn. dab. pasauk, nr. 75; I, psl. 257).

     243.    Ko reikalaujama is politinių partijų? Visos politinės partijos kartu turi siekti geros teisės sistemos, kuria būtų tinkamai nustatyta valdančiųjų pareigos bei valdžios instancijos ir drauge sėkmingai, niekam nepakenkiant, saugomos žmonių teisės. O politinės partijos privalo siekti to, ko, jų įsitikinimu, reikalauja bendra gerovė; niekuomet nevalia savo naudos statyti aukščiau už bendrąjį gėrį. (Bažn. dab. pasauk, nr. 75; I, psl. 257-258).

     244.    Ar katalikams leidžiama turėti skirtingas nuomones pasauliniuose klausimuose? Laikinųjų dalykų tvarkymo klausimais krikščionys tepripažįsta teisėtas, nors ir skirtingas, nuomones ir tegerbia piliečius, kurie savo nuomones nuoširdžiai gina, net ir susibūrę į grupes. (Bažn. dab. pasauk, nr. 75; I, psl. 258).

     245.    Kaip katalikai galėtų prisidėti prie gerų santykių palaikymo politinėse grupėse?

     Katalikai tesistengia bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, siekdami skleisti visa, kas tiesa, kas teisinga, kas Šventa ir verta meilės (Pil4,8). Tesusitinka su jais protingo ir mandagaus pokalbio ir tesvarsto, kaip turėtų būti pagerintos visuomeninės ir valstybinės institucijos, kad atitiktų Evangelijos dvasią. (Pasaul. apašt., nr. 14; II, psl. 151).

     246. Ar dera kiekvienam piliečiui įsigyti pilietinį ir politinį išsilavinimą? Privalu stropiai rūpintis pilietiniu ir politiniu auklėjimu, kuris šiandien žmonėms, ypač jaunimui, yra nepaprastai reikalingas, kad visi piliečiai galėtų dalyvauti politinės bendruomenės gyvenime. Kurie yra ar gali būti tinkami, tesiruošia sunkiam, bet kartu garbingam pašaukimui. (Bažn. dab. pasaul., nr. 76; I, psl. 258).

     247. Tarptautinė politinė bendruomenė. Ar visi žmonės iš esmės yra lygūs? Visi žmonės turi protaujančią sielą ir visi sukurti kaip Dievo paveikslas; visų yra ta pati prigimtis ir kilmė; visų, Kristaus atpirktų, tas pats dieviškas pašaukimas ir tikslas. Todėl turi būti pripažinta visų pagrindinė lygybė.

     Aišku, ne visų žmonių fizinės jėgos yra lygios. Protinis bei dorinis pajėgumas taip pat įvairuoja. Tačiau bet kokia pagrindinių asmens teisių nelygybė socialinėje ar kultūrinėje srityje, grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba ar religija, turi būti nugalėta ir pašalinta, nes tai prieštarauja Dievo planui. (Bažn. dab. pasaul., nr. 29; I, psl. 197).

     248. Kaip šiandien galima veikti pasaulyje visų žmonių labui? Tarpusavei žmonių priklausomybei vis didėjant, ir bendroji gerovė darosi vis universalesnė, teisėmis ir pareigomis siejanti asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė turi atsiževlgti į kitų grupių reikalus ir teisėtus siekimus, net ir į visos žmonijos gerovę. Visiems turi rūpėti, kad būtų atviras kelias į viską, kas reikalinga tikrai žmogiškam gyvenimui, kaip antai: maistas, apdaras, butas, teisė laisvai pasirinkti gyvenimo kelią. (Bažn. dab. pasaul., nr. 26; I, psl. 194).

     249. Kuo Bažnyčia gali prisidėti prie visų žmonių žemiškos gerovės? Bažnyčia nieko karščiau netrokšta, kaip tarnauti visų labui. Tiesa, kad Bažnyčiai Kristus paskyrė religinės srities tikslą, tačiau kaip tik iš to religinio uždavinio kyla veikla, šviesa, jėga, kurios gali padėti kurti ir stiprinti žmonių bendruomenę pagal Dievo įstatymus. O kur reikia, Bažnyčia pati gali, net privalo organizuoti veiklą, skirtą tarnauti visiems, ypač beturčiams, gailestingumo, švietimo ir kitokiais darbais. (Bažn. dab. pasaul., nr. 42; I, psl. 211-212).

     250.    Ar reikia tautoms ir valstybėms siekti bendradarbiavimo? Laikui bėgant, didėja glaudūs tarpusavio priklausomybės ryšiai tarp visų žemės gyventojų ir tautų. Kad tinkamiau ir sėkmingiau būtų siekiama bendros gerovės, tautų bendruomenei reikia taip susiorganizuoti, kad atliktų visai žmonijai ir atskiroms tautoms skirtus uždavinius. (Bažn. dab. pasaul., nr. 84; I, psl. 269).

     251.    Kaip Bažnyčia gali prisidėti prie valstybių ir tautų bendravimo ugdymo? Bažnyčia, skelbdama Evangeliją ir skleisdama dieviškos malonės turtus, padeda visame pasaulyje stiprinti taiką ir dėti tvirtus pagrindus broliškam žmonių ir tautų bendradarbiavimui. Bažnyčia ragina visus krikščionis stengtis ugdyti norą veikti kartu su tarptautine bendruomene ir ta kryptimi auklėti jaunimą. (Bažn. dab. pasaul., nr. 81; I, psl. 274-275).

PENKTASIS DIEVO ĮSAKYMAS: NEŽUDYK!

     252.    Kas žmogui duoda gyvybę? Gyvybės davėjas yra tas pats, kas ir žmogaus autorius — Dievas. Be gyvybės negali būti nė žmogaus. Žmogaus gyvybės autoriai nėra tėvai, per jų prigimtį veikia Dievas. Jeigu tėvai būtų gyvybės davėjai, tai jie galėtų sugrąžinti gyvybę ir savo mirusiam kūdikiui.

     253.    Ar leidžiama savižudybė? Žmogus pats sau nedavė nei prigimties, nei gyvybės. Užtat jis neturi teisės nei žaloti, nei sunaikinti savo prigimties ar gyvybės.

     254.    Ar galima žudyti: kitą žmogų, gimusį ar negimusį kūdikį? Žmogus nėra nei savo, nei kito gyvybės savininkas, jis neturi teisės žudyti nei suaugusio žmogaus, nei kūdikio, taip pat ir negimusio kūdikio (daryti abortą).

     255.    Ar leistina eutanazija? (Šio graikiško žodžio reikšmė — graži mirtis). Dabartinėje žmonių kalboje šis žodis vartojamas dvejopa prasme: 1. neteikti žmogui pagalbos, norint, kad jis greičiau numirtų; 2. vaistais ar kitokiu būdu padėti, kad žmogus greičiau numirtų. Abu atvejai yra smerktini. Žmogus nei pats sau, nei kitam negali tai daryti.

     256.    Ar gyvybei esant pavojuje privalome vartoti ekstraordinarines priemones, kad galėtume pratęsti gyvybę? Gyvybę gelbėti ir pratęsti ordinarinėmis priemonėmis yra ir to paties asmens, ir kitų pareiga, bet vartoti ekstraordinarines priemones prieš žmogaus valią nėra pareigos nei jam pačiam, nei kitiems.

     257.    Ar valstybė gali žmogų bausti mirties bausme? Šiuo klausimu ne visi krikščionys yra vienos nuomonės. Vieni (pvz. valdiečiai, kvakeriai) šios galios valstybės valdžiai nepripažįsta. Kiti (pvz. kalvinai, o taip pat ir katalikai) mano, kad gali būti tokių atvejų, kai valstybės valdžia gali didelį nusikaltėlį bausti mirties bausme. Tačiau katalikai nepritaria nuomonei, kad valstybės įstatymuose turi likti ir mirties bausmė, o linki, kad tokių įstatymų ir tokių bausmių niekur nereikėtų. (252-257 klausimų II Vatikano susirinkimo nutarimuose nėra. Čia jie įterpti dalyko pilnumui. Jie yra atsakyti nuolatiniu Bažnyčios mokymu).

ŠEŠTASIS IR DEVINTASIS DIEVO ĮSAKYMAS:

NEPALEISTUVAUK, NEGEISK ARTIMO MOTERS. MEILĖS AUKLĖJIMAS

     258.    Kas yra skaistybė? Skaistybė yra susivaldymo dorybė nuo seksualinių malonumų su savim ar su kitais asmenimis.

     259.    Kas privalo laikytis skaistybės? Visiškos skaistybės privalo laikytis nevedusieji.

     260.    Ar jaunimui reikia aiškinti apie skaistybę ir vedusiųjų santykius? Jaunimas jau savos šeimos židinyje turi būti tinkamai supažindinamas su skaistybės dorybės reikalavimais, su vedusiųjų gyvenimo teisėmis bei pareigomis, su moterystės gyvenimo teigiamomis savybėmis ir sunkumais. Jeigu patys gimdytojai nesijaučia pakankamai kompetentingi tuos klausimus paaiškinti savo vaikams, tai privalo pasirūpinti, kad kas nors kitas deramai tai padarytų. Tik skaisčiam gyvenimui išauklėti jaunuoliai bus pasiruošę, atėjus laikui, apsispręsti, ar eiti moterystėn, ar ne. (Bažn. dab. pasaul., nr. 49; I, psl. 224).

     261.    Susižiedavusiųjų tarpusavio santykiai. Susižiedavimas neatleidžia asmenų nuo visiškos skaistybės užlaikymo. Susižiedavimo tikslas yra vienas antrą geriau pažinti, suprasti, pasiruošti sėkmingesniam ir laimingesniam gyvenimui būsimoje moterystėje. (Bažn. dab. pasaul., nr. 49; I, psl. 224).

     262.    Kas yra moterystė? Tai Dievo leista ir jai skirtais įstatymais aprūpinta neatšaukiama vyro ir moters sutartis bendram šeimyniniam gyvenimui. (Bažn. dab. pasaul., nr. 48; I, psl. 220).

     263.    Moterystės tikslai ir savybės. Savo prigimtimi moterystė ir vedusiųjų meilė yra skirta gimdyti ir auklėti vaikams. Moterystės sutartimi vyras ir žmona "yra jau nebe du, o vienas kūnas” (Mt 19,6). Taigi moterystė yra nesuardoma, kol vyras ir žmona yra gyvi. Moterystė taip pat yra skirta vyro, žmonos ir jų vaikų visokeriopai tarpusavei pagalbai žemiškuose reikaluose ir vieni kitiems padėti siekti dvasinio tobulumo, vieni kitus pašvęsti, bendromis jėgomis vis tobuliau garbinti Dievą. (Bažn. dab. pasaul., nr. 48; I, psl. 222).

     264.    Krikščionių moterystė yra sakramentas. Moterystės sutartį Kristus pašventė sakramentine malone, kurios metu atėjęs Kristus pasilieka, kad susituokusieji abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas antrą mylėtų, panašiai kaip jis myli Bažnyčią, už kurią atidavė pats save (Ef 5,25). (Bažn. dab. pasaul., nr. 48; I, psl. 221).

     265.    Susituokusiųjų tarpusavė meilė. Tikra vedybinė meilė yra įjungiama į dieviškąją meilę. Ją valdo ir praturtina Kristaus atperkamoji galia ir išganingoji Bažnyčios veikla, susituokusius artindama prie Dievo, teikdama pagalbos bei stiprybės aukštoms tėvo ir motinos pareigoms atlikti. (Bažn. dab. pasaul., nr. 48; I, psl. 221).

     266.    Šeimos gimdymas ir auklėjimas. Susituokusieji krikščionys teatsimena, kad, spręsdami šeimos gimdymo ir auklėjimo pareigas, negali elgtis savo nuožiūra. Jie visuomet turi vadovautis sąžine, derintina su pačiu Dievo įstatymu, ir klausyti mokančios Bažnyčios, kuri tą įstatymą autoritetingai aiškina. Pasitikėdami Dievo apvaizda, vedusieji krikščionys garbina Kūrėją, kai su didžiadvasišku, žmogišku ir krikščionišku atsakingumu imasi gyvybės perdavimo pareigų. Ypatingu būdu atlieka šį Dievo pavestą uždavinį tos susituokusiųjų poros, kurios išmintingu susitarimu didžiadvasiškai ryžtasi tinkamai išauginti gausesnę šeimą. (Bažn. dab. pasaul., nr. 50; I, psl. 225).

     267.    Ar nevaisinga moterystė yra bevertė? Moterystė nėra įsteigta tik vaikų auginimui. Tad jeigu susituokusieji ir negali turėti vaikų, moterystė vis tiek pasilieka bendras, viskuo besidalijąs gyvenimas ir nepraranda nei vertybės, nei neišardomumo. (Bažn. dab. pasaul., nr. 50; I, psl. 225-226).

     268.    Ar susituokusiųjų gerovei leidžiama gimimų kontrolė, kūdikių žudymas (abortas)? Dėl daugelio ir dvasinių, ir žmogaus prigimties motyvų negalima naudoti gimimams kontroliuoti tų būdų, kuriuos Bažnyčios vyresnybė smerkia.

     Visoks kūdikių žudymas, taigi ir abortai, yra pasibaisėtinas nusikaltimas. Visi težino, kad žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti rišasi ne vien su šiuo pasauliu ir negali būti matuojama tik šio pasaulio mastu. Tai visada yra susiję su žmogaus amžinąja paskirtimi. (Bažn. dab. pasaul., nr. 51; I, psl. 226-227).

     269.    Kaip vertinti antikonceptinių medikamentų vartojimą? II Vatikano susirinkimas paliko šį klausimą išspręsti popiežiui su teologais ir kompetentingais pasauliečiais. Po tų svarstymų popiežius Paulius VI paskelbė encikliką, prasidedančią žodžiais "Humanae vitae”. Tokios yra šio dokumento išvados: žmogus neturi teisės žaloti savo prigimties. Iki šiol dar nėra tokių medikamentų, vartojamų išvengti gimdymams, kurie kaip nors nežalotų žmogaus prigimties (tai yra vadinamosios šalutinės pasekmės). Mokslininkai yra raginami šiuos klausimus toliau tirti.

     27o. Ar civilinė valdžia turi teisę įstatymų keliu spręsti gimimų kontrolę? Dažnai minimas žmonių perteklius pasaulyje nėra išsprendžiamas kurios nors vienos valstybės, o tik tarptautiniu mastu. Jeigu tik civiliniais įstatymais būtų reguliuojamas gimimų skaičius, tai tokie įstatymai vestų tik į pragaištingą, kenksmingą medikamentų vartojimą, abortus ar net gimusių kūdikių žudymą. Šio klausimo sprendimui reikalingas visų valstybių ir Bažnyčios bendradarbiavimas religinėje ir moralinėje srityje. (Bažn. dab. pasaul., nr. 87; I, psl. 272-273).