Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kai lapkričio vėjas apnuogina medžių šakas ir sklaido pakelėse sudžiūvusius lapus, kai mėlyną dangų apgaubia pilki debesys ir vis rečiau leidžia prasiskverbti saulės spinduliui, visa gamta lyg surimtėja, susimąsto... Susimąsto ir žmogus. Nėra pavasario pumpurų nė vasaros žiedų. Medžių šakose riogso paukščių lizdai, vėjo pešiojami, be jokios gyvybės. Liūdna žmogui. Pro jo ausis švilpia vėjas laidotuvių maršo akordais ir neša mintis į kapines, kur tiek daug žmonių nukeliavo, kur kada nors keliaus ir jis. Taip, tikrai keliaus — nori ar nenori. Ar pilnas būtų žmogaus gyvenimas be rudens?

     Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni. Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistų laimingesnis. Ar galėtume džiaugtis pavasariu, jei nebūtų rudens? Ar triumfuotų prisikėlimas, jeigu iš gyvenimo būtų išvyta mirtis? Gimusi gyvybė baigiasi mirtimi, bet iš mirties gimsta nemirštanti gyvybė. Ateities nematančiam trumparegiui ruduo labai liūdnas, bet kas laukia pavasario, tas ir pilkuose stagaruose jau mato pumpurus ir žiedus. Kam šis gyvenimas yra tikslas, tam mirtis — didžiausia katastrofa, bet jei kuris čia tik keliauja — tas gimsta mirtyje.

     Rimta rudens nuotaika priverčia ne vieną susimąstyti. Nukritę medžių lapai daugeliui nukloja kelią į kapus, kur guli nuo gyvenimo medžio nukritę lapai — mūsų mirusieji. Žvarbus rudens vėjas plačiai atidaro kapinių vartus, ir susirenka ten gyvieji tarp mirusiųjų. Apsiniaukęs lapkričio dangus priverčia uždegti žvakutes, kad šviesiau atrodytų mūsų mylimųjų kapai. O tiems, kurių tik relikvijos čia guli, dar daugiau šviesos suteikia žvakutės mūsų širdyse. Tos žvakutės, kurios dega Amžinąja Šviesa. Tai yra tos Šviesos atspindžiai — iš jos išeina ir į ją grįžta.

     Ne, lapkritys neliūdnas, gal tik iš paviršiaus jis atrodo toks. Ruduo nėra džiaugsmo priešas, jis padeda pagrindą ne paviršutiniškam, bet pastoviam džiaugsmui. Tad išmokus klausytis, ką nukritę lapai kalba, žmogaus gyvenimui duodama prasmė. Rudens filosofija atsako į sunkiausius gyvenimo klausimus.

VIDA KABAILIENĖ   A. Grigaičio nuotrauka