Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1980m. 11 Gruodis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1980 / GRUODIS-DECEMBER / VOLUME XXXI, NO 11

KALĖDŲ NAKTIES VIZIJOS

361

 J. E

GEROJI NAUJIENA - KELIAS Į LAIMINGĄ GYVENIMĄ

364

 Nina Gailiūnienė

II VATIKANO SUSIRINKIMAS . . .

369

 Vysk. V. Brizgys

GYVENIMO MEDIS — PILNAS ŽIEDŲ IR VAISIŲ

375

 Bruno Markaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

380

 Adelė Abromaitienė

JŪSŲ NEKĘS DĖL MANO VARDO

381

 Chiara Lubich

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ PER EUROPĄ (IV)

382

 Birutė A. Vindašienė

IDEALUS VYRAS IR RELIGIJA

387

 Vytautas Kasnis

KALBA

389

 Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

391

 Vytas Butvila

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

393

 Redakcija

1980 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

394

 Redakcija

Mūsų mieluosius skaitytojus, rėmėjus ir bendradarbius telydi kalėdinė ramybė ir džiaugsmas per visus 1981-uosius metus!

Šis numeris iliustruotas D. Tarabildienės darbų nuotraukomis. Visos nuotraukos Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

KALĖDŲ NAKTIES VIZIJOS

J. E.

     Joks dailininkas nepajėgs išreikšti tai, kas glūdi tikinčiojo širdyje, kai Kalėdų varpai suskamba tylų žiemos vidunaktį. Dievas guli ant drėgnų šiaudų. Blizga gyvulių akys prieblandoje. Neramus vėjas blaško raudoną lempos liepsną Juozapo rankoje, kai prieš mūsų akis atsiskleidžia nuostabūs vaizdai. Iš tamsos mūsų vaizduotėje išnyra praeitis, žydų tautos ir pagonijos amžiai, dar negimusios ateities kartos, kurių mįslingus veidus supa tamsūs netikrumo šešėliai.

     Mes regime Romą, giliai miegančią po cirko žaidimų, kraujo ir vyno. Atėnuose graikų filosofai ir išminčiai budi prie knygų, ieškodami nežinomojo dievo. Štai Aleksandrijos didingas miestas, supamas faraonų kapų ir sfinksų, savo mirgančiomis šviesomis dieną pavertė į naktį. Tarp balto smėlio dykumų ir miegančių palmių vaikščioja mirusi Babilonijos ir Persijos garbė, dienos miražuose pasirodo mirusiųjų pasaulio užkariautojų šešėliai. Matome paslaptingus Kinų imperijos miestus, saugomus storų mūro sienų, ir puošniąsias Indijos šventyklas, pilnas stabų garbintojų. Ant kalnų viršūnių išdidžiai stiepiasi persų saulės šventovės. Nuo žiauriųjų Meksikos aukurų kyla juodi dūmai, ir milžiniškos stabų rankos laiko apgniaužusios kraujuojančias paaukotų žmonių širdis.

     Vizijų scena pasikeičia. Piemenys skuba į Betliejų pagarbinti gimusio Kūdikio. Tie paprasti, beturčiai gyvulių sargai — tai pirmieji Mesijo svečiai, pirmieji Dievo Sūnaus mokiniai ir Jo karalystės nariai. Ir nors jie nepažinojo pasaulio politikos, nebuvo girdėję naujausių svaičiojimų apie meną, mokslą ir ereziją, jie suprato didžiausią dangaus ir žemės paslaptį, kad Dievas tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

D. Tarabildienė    Kalėdų nuotaikos

     Išgirdę iš giedančių angelų, kad gimė Tas, kurio išsiilgusios laukė pasaulio tautos, jie neša avinėlį Naujagimiui dovanų. Ir taip piemenys atrado savo Ganytoją ir Išganytoją.

Skaityti daugiau:

GEROJI NAUJIENA —KELIAS Į LAIMINGĄ GYVENSIĄ

NINA GAILIŪNIENĖ

     Vieną kalbą popiežius Jonas Paulius II pradėjo įdomiu teiginiu: "Krikščionis žino, kad kiekvienas žmogus yra g:męs būti laimingas”.

     Norint išvardinti, kas žmones skiria, reikia ilgo sąrašo. Rasė, tautybė, kalba, religija, kultūra, civilizacija, lytis, luomas, amžius, išsilavinimas, socialinė ir materialinė padėtis ir t.t.

     O nusakyti, kas juos jungia, gana tik dviejų žodžių: laimės troškimas. Nebuvo, nėra ir nebus žmogaus, kuris nenorėtų būti laimingas. To maža. Žmogus ne tik trokšta būti laimingas. Jis laimės ieško. Ne pasakose, o realybėje.

     Pasibaigtų laimės ieškojimas, jeigu kas rastų miške paparčio žiedą šv. Jono naktį... Pasigautų aitvarą... Ar gerąją laumę gautų į marčias... Deja, šitos pasakos išreiškia tik padėties beviltiškumą. Užtikrina, kad laimės ieškojimas yra be pabaigos.

     Žmogus tai žino. Bet visą gyvenamą praleidžia laimės siekdamas sau ir linkėdamas kitiems. Ar linkime sveikatos, ar gauti darbą, ar išlaikyti egzaminą, ar malonių atostogų, ar sėkmingo darbo, gero ryto, labos nakties, iš esmės linkime laimės, nes kiekvienas gero linkėjimas yra laimės linkėjimas.

     Laimės troškimas yra universalus. Visuotinis. Nepasotinamas šiame gyvenime. Todėl jis skverbiasi net už mirties vartų. Tegul mūsų pagonys protėviai garbino perkūną ir kitas gamtos jėgas iš baimės. Saulę, ugnį ir žemę iš dėkingumo, kad švietė, šildė ir maitino. Bet mirus valdovui ar karžygiui, kartu su jo lavonu degino valgį, gėralus, rūbus, papuošalus, ginklus, mylimą žirgą, kartais net tarnus, kad mirusiojo laimei nieko netrūktų dausose. ..

     Nėra religijos, kuri neskelbtų kokia nors forma pomirtinio gyvenimo. Mat pati žmogaus prigimtis veržiasi amžinai gyventi. Ir svarbiausia — gyventi laimingai.

Skaityti daugiau:

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME (IX)

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

SEPTINTASIS IR DEŠIMTASIS DIEVO ĮSAKYMAS: NEVOK. NEGEISK NĖ VIENO DAIKTO, KURIS YRA KITO ŽMOGAUS. ŽEMIŠKOS GĖRYBĖS IR PRIVATI NUOSAVYBĖ.

     271. Medžiaginių gėrybių naudingumas. Visa, kas yra žemėje, Dievas skyrė visų žmonių ir visų tautų naudai. Kiekvienam aišku, kad be medžiaginių gėrybių būtų neįmanoma ne tik kokia nors pažanga, bet ir žmogaus egzistencija. (Bažn. dab. pasaul., nr. 69; I, psl. 248).

     272.    Ar privati nuosavybė yra teisėta? Privati nuosavybė ir kitos medžiaginių gėrybių naudojimo formos yra natūralus kelias naudotis žemės gėrybėmis. Tai suteikia asmeniui ir šeimai būtiną nepriklausomybę, padeda pasireikšti asmenybei, tai yra tarsi žmogaus laisvės pratęsimas. Formos, kuriomis nuosavybė reiškiasi, gali būti ir yra įvairios. Tačiau jos visos pasilieka vertingas saugumo šaltinis. (Bažn. dab. pasaul, nr. 71; I, psl. 252-253).

     273.    Kokia yra privačios nuosavybės reikšmė visuomenei? Privati nuosavybė skatina iniciatyvą savarankiškam darbui ir geram pareigų atlikimui. Tai savaime turi įtaką visuomenės gyvenimui. Tačiau suprantama, kad žmonės turi būti mokomi ir auklėjami būti ne godžiais egoistais, bet suprasti ir žemiškų gėrybių visuomeninę reikšmę. (Bažn. dab. pasauk, nr. 71; I, psl. 252).

     274. Kaip suderinti privačią ir visuomenės nuosavybę? Privati nuosavybė nėra būtina pareiga, o principas. Žmonės gali savo laisva iniciatyva kurti bendros nuosavybės bendruomenes. Krašto valdžia gali paimti bendron nuosavybėn įvairias gėrybes, jeigu tai neužgauna asmens nuosavybės teisių. Gali būti atvejų, kad privati nuosavybė paimama būtiniems bendriems reikalams, savininkui už tai teisingai atlyginant. Ir teorija, ir gyvenimo praktika parodo, kad visa tai yra suderinama. (Bažn. dab. pasaul., nr. 71; I, psl. 251-252).

     275.    Kas yra kompetentingas žiūrėti, kad privačios nuosavybės vartojimas nekenktų visuomenei? Kiekvieno krašto vyriausybė privalo žiūrėti, kad kas nors privačia nuosavybe nepiktnaudžiautų, kenkdamas bendrai visuomenės gerovei. (Bažn. dab. pasaul., nr. 71; I, psl. 252).

Skaityti daugiau:

GYVENIMO MEDIS—PILNAS ŽIEDŲ IR VAISIŲ

(Jėzuito brolio Petro Kleinoto auksiniam jubiliejui paminėti)

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Mūsų pažintis siekia toloką praeitį. Vienu metu jis buvo mano mokytojas toje srityje, kuri formuoja charakterį, gilina dvasingumą, padeda suprasti pasaulėžiūros vertybių primatą. Šis faktas yra įdomus ypač tuo, kad brolis Petras tuo metu nebuvo nei klierikas, nei kunigas. Jis buvo idealistas, giliai tikintis žmogus, kuriam rūpėjo kristocentrinės idėjos ir uždaviniai.

     Matuoti gyvenimą šimtaprocentiniu mastu yra neteisinga, nerealu. Žmogus nėra ir nebus angelas. Juk ir šventieji turėjo ribotumų ir savotiškų ypatybių, bet visa tai nesumažino jų nuveiktų darbų. Priešingai, laiko perspektyva parodo žmogų bendros sumos visumoje. Į ją norėtume atkreipti pagrindinį dėmesį.

     Brolis Petras labai norėjo tapti kunigu. Jis prisimena, kad tarnaudamas šv. Mišioms, išmokęs prefaciją ir ją giedodavęs, ganydamas karves, avis. Bet tėvui mirus, našlė motina, dviejų hektarų ūkininkė, išleisti jo į kunigus nepajėgusi. Klebono patariamas, atvyko pas jėzuitus į Kauną. Pasakęs, kad norįs Dievui tarnauti, buvo priimtas į brolius. Išbuvo jėzuitu 50 metų ir tarnavo Dievui, kaip medis — pilnas žiedų ir vaisių. Charakteringa, kad Apvaizdos nubrėžtas kelias jį vedė į spaudą ir į darbą su jaunimu. Jam rūpėjo religinė spauda ir gilesnio dvasinio gyvenimo įdiegimas jaunam asmeniui.

Brolis Petras Kleinotas, S.J.

     Ta pati Apvaizda jį padarė savos rūšies knygnešiu. Per penkerius metus įvairiose Lietuvos vietose, tėvui Bružikui vedant misijas, jis platino religinę spaudą. Nuo 1931 iki 1940 metų buvo "Žvaigždės”, "Žvaigždutės” ir "Misijų” administratorius. 1935 m. broliui Petrui kilo mintis sujungti rinktinius Jėzuitų gimnazijos mokinius į "Kristaus karių” būrelį, pašvęsti juos Jėzaus Kristaus širdžiai, įdiegti pasiaukojimo dvasios, savęs sudisciplinavimo, praktiškai juos supažindinti su gilesniu dvasios gyvenimu ir padėti vertinti dabartį bei ateitį nežemišku mastu.

Skaityti daugiau:

D. Tarabildienės darbų nuotraukos

D. Tarabildienė Nakties sargyboje  (Lino raižinys)

D. Tarabildienė Miške  (Spalvotas ofortas)

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Adelė Abromaitienė

ESU VAGIS

Neapvogiau nei banko, nei kaimyno
 ir pinigų kišenėj neturiu,
bet sąžinė man priekaištauja.

esi vagis!
Giliai susimąstau. . . prisipažįstu. . .
Vagiu ir iš tiesu vagiu
už deimantą brangesnį laiką,
ribotą laiką,
skirtą man vienai.
Ir skirta atsakyt už jį
tik man vienai.
. .

Atleisk man, Viešpatie,
jei užsimiršusi
taip šelmiškai,
lyg pienės pūką,
pavėjui papučiu
už deimantą brangesni laiką.

NIEKAS NEKLAUS

Niekas manęs neklaus,
 ar nori, ar nenori.
Užges gyvenimo liepsna,
ir žemėj mindžiotą kampelį
reikės užleisti vaikščioti kitam.

Ir nieks manęs neklaus,
ar nori, ar nenori.
Pridengs velėna kūną,
o vėjas užpustys
įmintą žemėje
net ir mažiausią pėdą.

Ir nieks manęs neklaus,
ar nori, ar nenori.
Valdovas žemės ir dangaus
atvers gyvenimo man knygą,
sielos gelmė bus atskleista,
ar nori, ar nenori.

Skaityti daugiau:

JŪSŲ NEKĘS DĖL MANO VARDO

CHIARA LUBICH

     "Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris” (Lk 21,17-18).

     Gal esi jaunuolis, išpažįstąs savo tikėjimą, ir patyrei, kad dėl to esi pašieptas ir apie tave blogai atsiliepia? Gal esi tikinti moteris, ir aplinkiniai tavęs nesupranta bei rodo pagiežą? Gal esi šeima iš ypatingai subedievėjusios apylinkės ir dėl to, kad krikščioniškai gyveni, neturi tokių teisių, kurias lengvai gauna kitaip galvojantieji? Gal esate Krisaus bendruomenėje, atvirai Jį išpažįstate ir dėl to patiriate iš aplink gyvenančiųjų panieką? Gal išpažinai Kristų visa savo būtybe ir patyrei atvirą persekiojimą?

     Nenusiminkite, neklauskite dėl ko. Tai normalu tiems, kurie seka Kristumi, būti nekenčiamiems. Tai sąmoningo krikščionio likimas šiame pasaulyje. Tikrieji Kristaus sekėjai bus visada nekenčiami. Nereikia turėti iliuzijų. Jėzus pasakė: "Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris”. Jei esi tikras krikščionis, tai tikrai myli Dievą ir artimą. Ir štai visai nesuprantamu būdu, be jokios logikos ir sveikos nuovokos, dažnai už tavo meilę atlyginama neapykanta. Galimas dalykas, kad toks keistas atlyginimas tave išmuša iš pusiausvyros, piktina ir stebina. Bet juk Jėzus iš anksto yra pasakęs: "Nesistebėkite, broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia, nes visi jūsų nekęs dėl mano vardo..Ar tikrai visi? Ne. Nereikia suprasti tokio pasakymo raidiškai. Iš tikrųjų krikščionis sutinka gyvenime daug draugų, daug brolių, kurie dalinasi jo nauju gyvenimo būdu, jo mintimis ir idealais. Čia Jėzus, galimas dalykas, nori pasakyti, kad tos rūšies neapykanta sutinkama visur, kiekvienoje pasaulio dalyje, kur skelbiama evangelija ir rimtai praktikuojama. Būsite nekenčiami. Sutiksite neapykantą. Tai neapykanta, kurią pasaulis išlieja ant tavęs. Neapykanta, kurią išliejo ant Kristaus. Ir ta neapykanta pagaliau yra ne kas kita, kaip pasireiškimas priešiškumo, kuris yra tarp Dievo ir žmogaus.

Skaityti daugiau:

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ PER EUROPĄ

BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ

     Oberammergau Kristaus kančios vaidinimas susideda iš gyvųjų paveikslų, vaidinamų dalių ir viską į vienumą rišančio choro.

     Antroji vaidinimo dalis prasideda choro išėjimu į sceną. Pilkais ilgais ploščiais apsivilkę vyrai ir moterys lėtais dideliais žingsniais ateina į sceną ir susirikiuoja vienon eilėn. Jų viduryje stovi baltais senoviškais rūbais, su lazda rankoje, choro vadovas — deklamatorius. Jis keliais posmeliais padaro įvadą į kiekvieną choro giesmę. Suskamba odė Dievo garbei. Melodija iškilminga, lėta, sąskambis pilnas tipiškai vokiškų akordų.

     Po trumpos giesmės choras lėtais žingsniais labai darniai ir greitai išeina į šonus, o scenoje pasirodo du žydų sinodo nariai, kurie už 30 sidabrinių paperka Judą Iskarijotą, kad išduotų Kristų.

     Tipiškas Judo apibūdinimas. Jis netiki, kad žydai galėtų nukankinti Kristų, nes Jis juk niekam blogo nepadarė. Kas gi norės Jo mirties? Be to, Kristus, padaręs tiek daug stebuklų, tikriausiai galės nuo mirties pats apsiginti. Judas tik norįs įrodyti Kristui, kad geriausia Jam būtų tapti žydų karaliumi. Tad kas čia blogo, jeigu jis, sulaužęs lojalumą Kristui, gavo 30 sidabrinių ir suteiks žydams karalių? Judas tikrai tipiškas žmogus, gyvenąs tik šia diena, "praktiškas”, visai negalvojąs apie aukštesnes idėjas ar Dievo planus.

     Kristaus malda Alyvų darželyje vaizduojama gyvuoju paveikslu viduriniame scenos pastate. Tai trumpas, įspūdingas reginys choro giesmės viduryje, o taip pat ir choro sąstato viduryje, nes kiekvienas gyvasis paveikslas yra iš abiejų pusių apsuptas choristų.

     Choras išeina, ir į sceną žydų kareiviai atveda suimtą Kristų. Pasirodo žydų sinodo nariai, kurie Kristų siunčia į rabinų posėdį išaiškinti, ar Jis tikrai yra karalius. Būdinga, kad visame vaidinime Kristus kalba tik Evangelijoje randamais žodžiais, kurie nepaprastai taiklūs susidariusioms aplinkybėms. Rabinų posėdyje Kristus tyli, kai daugelis Jį puola, o keli stengiasi apginti. Bet čia į klausimą, ar Jis karalius, taiklus Kristaus atsakymas, "Tu tai pasakei”, nulemia Jo bylą į blogąją pusę.

Skaityti daugiau:

Idealus vyras ir religija

Vytautas Kasnis

     Atostogos Kanados šiaurėje mums visiems labai patiko, tad nutarėme jas pratęsti. Vieni iš mūsų žvejojo, kiti medžiojo, treti su meškom medų kopinėjo. Ir oras pasitaikė labai gražus, anot radijo pranešimų, dešimtmečius pralenkęs. O tie vakarojimai su linksmomis programomis, pranešimais, paskaitomis ir diskusijomis vienas kitą lenkė savo aktualumu, įdomumu. Jeigu sakoma, kad kiekvienas žmogus turi paslėptą talentą, tai dabar Įsitikinome, kad tai tiesa. Penki vyrai sudarė tokį puikų orkestrą su šukų, pjūklo, kirvio, dviejų puodų instrumentais ir dviem dainininkais, kad nors imk ir į juostelę įrašyk. Pjūklas verkė smuiko garsais, pakabintas kirvis cimbolais, puodai būgnus pavadavo, o šukos ir beržo lapai mėgdžiojo paukščių balsus ar armonikos garsus. Moterys vaidino, dainavo, deklamavo. Jos kiekvieną rytą atlikdavo mankštos pratimus, o mums, vyrams, buvo uždrausta pasimokyti jų rytmečio gimnastikos. Ir kai jos vieną vakarą pasirodė su išraiškos šokio programa, mes dar kartą įsitikinome, kad amžius talentus brandina. Mums atrodė, kad ir televizijoje būtų galima pasirodyti su tokia įdomia programa.

     Po įdomios vyrų ir moterų pasirodymo programos, po juokais skrodžiančio vakaro laukinės tylos, susikaupėme nakties rimčiai. Jonaitienė tęsė pokalbį apie idealų vyrą. Į klausimą, ar idealus vyras turi būti tikintis, visos moterys atsakė — taip, trys įvairavo atsakydamos. Jos taip pat iš principo pasisakė už religingumą, bet nenorėjo sutikti, kad į tai būtų galima atsakyti vienu žodžiu. Visų trijų atsakymuose šis reikalas buvo grindžiamas sąžine ir sąmone, kurios laipsniavimo niekas negali nustatyti. Žmogaus dvasinės būsenos negalima nustatyti išoriniais veiksmais. Kiekvienas individualiai religingumą supranta ir išreiškia. Vienas melsdamasis mušasi į krūtinę ir judina lūpas, kitas, primerkęs akis, paskęsta susikaupime.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ĮVARDŽIUOTINIŲ BŪDVARDŽIŲ VARTOSENA

     Mūsų laikais, labai patobulėjus susisiekimo ir žmonių tarpusavio bendravimo priemonėms, ir įvairios žmonių kalbos vis labiau ir labiau niveliuojasi bei "tarptautėja”. Ilgainiui išnyksta ir kai kurios charakteringos kalbos formos. Taip yra ir lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, seniau buvo vartojamos net keturios vietininko linksnio formos: vidaus esamasis (inesyvas) — miške; vidaus einamasis (iliatyvas)—miškan; pašalio esamasis (adesyvas) — miškiep; pašalio einamasis (aliatyvas) — miškop. Dabar bendrinėje kalboje vartojama tik vidaus esamasis vietininkas, o visi kiti jau beveik visai išnykę. Taip pat jau išnykusi ar bent baigia išnykti ir dviskaita. O čia, išeivijoje, pradeda išnykti ir moteriškų pavardžių formos. Dabar jau ir Petraitienė, ir Petraitytė virto Petraičiu. Tai pateisinama angliškuose dokumentuose, bet lietuviškoje spaudoje reikėtų šitos pavardžių niveliacijos vengti. Lietuvoje, atrodo, to pavojaus nėra. Ten, skaitant pavardes, vis dar galima atskirti vyrą nuo moters, ištekėjusią moterį nuo netekėjusios mergaitės.

     Spaudoje ir mūsų kasdieninėje vartosenoje pradeda pamažu nykti ir kitas mūsų kalbos turtas — įvardžiuotiniai būdvardžiai. Mat, tarp kitko, vis norima trumpiau pasakyti, trumpiau parašyti, o įvardžiuotiniai būdvardžiai yra ilgesni už paprastuosius. Bet ne visa tai, kas trumpiau, yra būtinai ir geriau bei gražiau. Įvardžiuotinių būdvardžių vartosenos tikrai nereikėtų atsisakyti. Kartais juk be jų ir išsiversti būtų sunkoka. Čia paminėsime keletą atvejų, kur bendrinėje kalboje reikėtų vartoti įvardžiuotinius būdvardžius.

     Įvardžiuotiniai būdvardžiai turi tam tikras specifines reikšmes, skirtingas nuo paprastųjų būdvardžių. Mūsų bendrinėje kalboje galima skirti dvi pagrindines jų reikšmes: pažymimąją ir pabrėžiamąją.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė VYTAS BUTVILA

AR DOMĖTIS LIETUVOS GYVENIMU?

     Vladas Šakalys, žymus Lietuvos laisvės kovotojas, neseniai atvykęs iš Lietuvos, paklaustas, ar mūsų spauda turi rašyti apie Lietuvos kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, pareiškė, kad mums reikia pažinti savo krašto gyvenimą. Lietuvos kultūra kuriama vergijos sąlygomis, bet toje vergijoje stengiamasi ką nors padaryti, sukurti.

     Šiandien Lietuva kenčia nuo komunizmo ir rusicizmo. Jei caras korė žmones pakulinėmis virvėmis, tai tą pat daro ir dabartiniai vadovai, tik gal jų pakulos geresnės rūšies... Tad kas padaroma, pasiekiama lietuvišku tautiniu mastu, pasiekiama ryžto keliu, kartais viską apmokant kalėjimu, gyvybe (pvz. kalbininkas Jonas Kazlauskas).

     Tad kai kurios mūsų spaudos išpuoliai, kad nereikia rašyti apie Lietuvos gyvenimą, yra neprotingi — bijomasi pačių susikurtų ir įsivaizduotų baubų. Mums būtina domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.

PRISIMINTAS KALBININKAS JONAS KAZLAUSKAS

     Lietuvos spaudoje buvo paminėtos vieno žymiausių kalbininkų Jono Kazlausko 50-tosios gimimo metinės, žinoma, visai neužsimenant, kad jis komunistų buvo nužudytas, nes nepakluso rusinimo politikai. Bronys Savukynas "Kultūros baruose” rašo, kad lietuvių kalbotyros istorijoje Jonas Kazlauskas visų pirma bus minimas kaip vienas novatoriškiausių kalbos istorijos tyrinėtojų, kaip autorius pirmosios "Lietuvių kalbos istorinės gramatikos”, kuri davė pradžią iš esmės naujam istorinio lietuvių kalbos tyrinėjimo tarpsniui.

     Jonas Kazlauskas, anot B. Savukyno, yra pasakęs labai racionalių minčių apie bendrinės kalbos koregavimo ir kalbos kultūros darbą. Dabar jos, atrodo, daug kieno jau primirštos, o juk tebėra aktualios ir šiandien; jas turėtų įsidėmėti ir permąstyti ne vienas iš mūsų kalbos taisyojų. Tad pateikiame čia jas citatomis:

     1.    "Kalbos kultūra labai daug priklauso nuo to, kiek jai skiriama dėmesio vidurinėje mokykloje. Ir jeigu vidurinėje mokykloje kalbos dalykams negalima pakankamai skirti laiko ir čia kokios nors nepageidaujamos konstrukcijos įsikalamos į galvą, tai paskui jokiais straipsniais, tegu jie būna ir pikčiausi, jų išgyvendinti neįmanoma. Dabar situacija tokia, kad vidurinėje mokykloje labai daug laiko skiriama kableliams” (Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinys Nr. 5/18/. Kalbos kultūros teorija ir praktika. 1970, p. 53).

Skaityti daugiau:

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Jau galutinai nustatyta, kad mūsų ekskursija į Egiptą, Šventąją Žemę ir Graikiją bus 1981 m. nuo balandžio 24 iki gegužės 11 dienos. Išskrendame iš Čikagos ir Niujorko balandžio 24 d., penktadienį, ir grįžtame gegužės 11 d., pirmadienį. Visos kelionės kaina, įskaitant pirmos klasės viešbučius, maistą, arbatpinigius, bus apie 2300 dol. iš Čikagos, o iš Niujorko, žinoma, bus dar pigiau.

     Egipte būsime 5 dienas, Šv. Žemėje — 7 dienas, Graikijoje — 4 dienas. Egipte aplankysime ne tik įdomius senovės muziejus, garsiąsias piramides ir Sfinksą, bet nuskrisime į Luxor, kur aplankysime Nekropolį — senovės karalių kapus Mirties slėnyje. Taip pat nuvyksime apžiūrėti nepaprastai įspūdingos Karnak šventyklos. Čia bus pakankamai laiko susipažinti su senovės Egipto kultūra, klestėjusią prieš kelis tūkstančius metų.

     Šv. Žemėje aplankysime visas Evangelijose minimas vi etas, kur Kristus gimė, keliavo, mokydamas žmones, kentėjo ir mirė. Aplankysime muziejus, pamatysime tas vietas, kur neseniai prie Mirties jūros buvo atkasti pirmųjų amžių Šv. Rašto rankraščiai, pasimaudysime druska prisotintoje Mirties jūroje.

Skaityti daugiau:

1980 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
 
TRUMPAI IŠ VISUR — visuose numeriuose yra trumpų žinučių iš katalikiškojo pasaulio.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja Juozas    Vaišnys, S.J. Administratorė — Aleksandra Likanderienė. Redakcijos ir administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, I11. 60636. Tel. 737-8400.
 

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso tema — Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą. Kai kurie teisingai pastebėjo, kad šiame pavadinime slypi dvi temos: 1. šeimos vieningumas arba nesuardomumas, 2. šeimos lietuviškumas. Jeigu kas nori, gali rašyti tik kuria nors viena tema, bet galima straipsnyje nagrinėti ir abidvi.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei tetefoną, atsiųstas redakcijai iki 1981 m. kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: 1—150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. Premijų mecenatai: I — J. K. Vembrė, II —JonasVeselka, III — J. V. Vizgirda, IV — Stefanija Rudokienė.

     Premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 4 d., šeštadienį, Jaunimo Centro kavinėje. Meninę programą atliks estradinė dainininkė Linda Ruzgaitė ir jaunieji aktoriai.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Antanas Vaičiulaitis. IR ATLĖKĖ VOLUNGĖ. Eilėraščiai. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1980 m. Viršelis Viktoro Petravičiaus. 96 psl.. kaina 4 dol.

Povilas Gaučys. ISPANŲ NOVELĖ. Ispanų rašytojų novelių antologija, sudaryta Povilo Gaučio. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1980 m. Viršelis Marytės Barzdžiūtės. 485 psl., kaina 10 dol.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Komentarai ir aiškinimai. Apaštalų darbai. Paruošė Kostas Burbulys. Išleista Čikagoje 1980 metais. 187 puslapiai, kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: