Vytautas Kasnis

     Atostogos Kanados šiaurėje mums visiems labai patiko, tad nutarėme jas pratęsti. Vieni iš mūsų žvejojo, kiti medžiojo, treti su meškom medų kopinėjo. Ir oras pasitaikė labai gražus, anot radijo pranešimų, dešimtmečius pralenkęs. O tie vakarojimai su linksmomis programomis, pranešimais, paskaitomis ir diskusijomis vienas kitą lenkė savo aktualumu, įdomumu. Jeigu sakoma, kad kiekvienas žmogus turi paslėptą talentą, tai dabar Įsitikinome, kad tai tiesa. Penki vyrai sudarė tokį puikų orkestrą su šukų, pjūklo, kirvio, dviejų puodų instrumentais ir dviem dainininkais, kad nors imk ir į juostelę įrašyk. Pjūklas verkė smuiko garsais, pakabintas kirvis cimbolais, puodai būgnus pavadavo, o šukos ir beržo lapai mėgdžiojo paukščių balsus ar armonikos garsus. Moterys vaidino, dainavo, deklamavo. Jos kiekvieną rytą atlikdavo mankštos pratimus, o mums, vyrams, buvo uždrausta pasimokyti jų rytmečio gimnastikos. Ir kai jos vieną vakarą pasirodė su išraiškos šokio programa, mes dar kartą įsitikinome, kad amžius talentus brandina. Mums atrodė, kad ir televizijoje būtų galima pasirodyti su tokia įdomia programa.

     Po įdomios vyrų ir moterų pasirodymo programos, po juokais skrodžiančio vakaro laukinės tylos, susikaupėme nakties rimčiai. Jonaitienė tęsė pokalbį apie idealų vyrą. Į klausimą, ar idealus vyras turi būti tikintis, visos moterys atsakė — taip, trys įvairavo atsakydamos. Jos taip pat iš principo pasisakė už religingumą, bet nenorėjo sutikti, kad į tai būtų galima atsakyti vienu žodžiu. Visų trijų atsakymuose šis reikalas buvo grindžiamas sąžine ir sąmone, kurios laipsniavimo niekas negali nustatyti. Žmogaus dvasinės būsenos negalima nustatyti išoriniais veiksmais. Kiekvienas individualiai religingumą supranta ir išreiškia. Vienas melsdamasis mušasi į krūtinę ir judina lūpas, kitas, primerkęs akis, paskęsta susikaupime.

     Kasputienė, kalbėdama apie idealų vyrą ir religiją, po trumpos įžangos apie vyrų tikėjimą ir pamaldumą, papasakojo apie savo tėvą, kurį, kaip visuomenininką ir mokslininką, pažinojo visi. Jis priklausė kairiųjų partijai, kurios narių dauguma, pagal anų laikų jų filosofiją, buvo netikintys, nepraktikuojantys, o kai kurie net kovojo prieš religiją. Motina, studijuodama Petrapilyje, taip pat priklausė rateliui, kur apie tikėjimą ir religiją niekas nekalbėjo. Ji į bažnyčią eidavusi, kaip pati sakė, tik norėdama susitikti pažįstamų. Juodu susituokė bažnyčioje, laikydamiesi senų tradicijų. Susilaukę vaikų, taip pat juos krikštijo bažnyčioje. Motina religijos ir tikėjimo keliu pasuko vėliau, susipažinusi su lietuviais kunigais. Ji, juos gerbdama dėl jų lietuviškos veiklos, su jais bendraudama, darėsi religingesnė, nors žengdama du žingsnius pirmyn, vieną žengdavo atgal, ir vis apsidairydama. Tokia jau tada buvo siaura pažiūra, kad, priklausant tai ar kitai organizacijai, pagal nusistovėjusias tradicijas, tu turėjai toliau stovėti nuo bažnyčios. O tėvas sakydavo, kad jis yra netikintis ir, nesidairydamas į bažnyčių bokštus, nematė nė jų durų. Taip mūsų šeima bažnyčios nelankė, nors su kunigais draugavo. Tėvas net darė žygių, kad religija nebūtų privaloma mokyklose, ir kovojo, kad vaikai nelankytų tikybos pamokų.

     Mūsų šeimoje vaikų tikybos mokytoja buvo močiutė. Mes ją labai mylėjome ir dėl to, jos mokomi bei jos klausydami, pamilo-me ir Dievą, nes jei močiutė buvo tokia gera, tai jos mylimas Dievulis turėjo būti dar geresnis. Tėvelis ją vadindavo davatkėle. Mums tas davatkėlės vardas buvo labai brangus. Ir net dabar, kai mano vyras kartais mane pavadina davatkėle, man tai primena gražiausius jaunystės metus.

     Močiutė mus įspėdavo, kad niekam nesakytume, jog mes kartu meldžiamės ir kad ji mus moko katekizmo. Abudu tėvai buvo užsiėmę viesuomeniniais ir darbo reikalais, ir mes vakarus praleisdavome su seneliais. Mums tas slaptumas labai patiko, o senelė sakydavo, kad tėvams padarysime daug džiaugsmo, kai jie sužinos, kad mes mokame poterius ir katekizmo tiesas.

     Mama nujautė, kad senelė mus moko melstis, bet į tai nekreipė dėmesio. Labiausiai bijojoje, kad tėvelis nesužinotų, nes močiutė sakė, jog jis gerojo Dievulio nepažįsta, ir mes turime prašyti savo globėjų angeliukų, kad jam padėtų.

     Vieną vakarą mūsų namuose buvo gana didelis susirinkimas, Mes, vaikai, laiku nuvaryti gulti, slapta klausėmės, ką jie kalbėjo, nes, kilus dideliems ginčams, kai kurie labai piktai ir garsiai šaukė. Mes bijojome, kad susipykę jie nepradėtų mušti tėvelio. Kiek aprimus ginčų garsams, mes vėl subėgome į savo miegamuosius. Aš atsiklaupiau prie lovos ir, laikydama angeliuko paveikslėlį, pradėjau garsiai melstis, prašydama Dievulį, kad jis atsiųstų į namus angelėlį ir padėtų tėveliui. Aš pasižadėjau rytoj slapta nueiti į bažnyčią ir pasimelsti prie Dievo motinėlės. Verkiau pasikukčiodama ir kuo daugiau verkiau, tuo balsiau meldžiausi. Po kiek laiko atsisukusi pamačiau stovinčius tarpduryje tėvelį ir mamytę, susikabinusius rankomis. Atėjo ir močiutė, lempa nešina. Mama verkė. Drėgnos akys buvo ir tėvelio. Aš, pribėgusi prie tėvelio, jį pabučiavau ir atsiprašiau. Jis ilgai mane laikė savo glėbyje, paskui nunešė į lovą ir pabučiavęs, man į ausytę pasakė, kad tas angelėlis yra labai geras — jis mus visus saugo.

     Tėvams išėjus, aš ilgai neužmigau. Paskiau naktį pabudus pamačiau tėvelį, kuris, mus apklostęs, stovėjo prie lango. Švietė mėnulis, ir aš mačiau, kaip jis persižegnojo dideliu kryžiaus ženklu, paskui, peržegnojęs mus miegančius, išėjo.

     Pusryčius ir pietus mes visados valgydavome kartu. Tėvelis visados labai skubėdavo ir pirma pakildavo nuo stalo. Jis su mumis mažai kalbėdavo, ir džiaugsmingo vaikiško ryšio mes nejautėme. Dvelkė šaltumas. Mama visados buvo mielesnė, o seneliai — mūsų didžioji meilė. Tą rytą, po mano išverktos nakties, atėjusi valgyti pusryčių, radau tėvelį prie stalo besėdintį. Jis mus, vaikus, pasitiko išskėstomis rankomis ir, visus apkabinęs, susodino ant kelių. Taip grįžo į mūsų namus meilė, nauja šilima, džiaugsmas.

     Vieną dieną bevalgant pietus, senelė paprašė, kad sukalbėtume maldą. Po to ji pasakė, kad mane ir brolį paruošė pirmajai šv. Komunijai. Abu tėvai nustebo, bet mama labai apsidžiaugė. Tėvelis prašė palaukti, nes jis dabar užsiėmęs seimo rinkimais.

     Po kurio laiko tėvas pranešė, kad jis susitarė su tėviškės klebonu, tai mes važiuosime ten priimti šv. Komuniją. Netrukus tėvas turėjo važiuoti seimo rinkimo reikalais. Atsisveikindamas su manimi, ant kelių laikydamas, paprašė, kad pasimelsčiau į savo angelėlį. Aš prižadėjau.

     Vieną popietį, žaisdama su vaikais, prisiminiau, kad reikia pasimelsti už tėvelį. Skubiai atbėgau į namus ir su triukšmu pasakiau seneliams, kad reikia pasimelsti. Suradau angeliuko paveikslėlį, ir mes visi trys suklaupę meldėmės. Grįžusi namo mama mus rado besimeldžiančius. Atsiklaupė ir ji šalia mūsų.

     Po savaitės tėvelis grįžo iš kelionės. Jo ranka buvo parišta. Jis pasakojo mums, kad važiuojant į vieną kaimą, kur jis turėjo kalbėti, pasibaidė arkliai, išsuko iš kelio ir sudaužė ratus į akmenų krūvą. Tėvelis kūliavirsčiomis iškrito iš ratų ir pasinėrė į šieno kupetą, buvusią prie akmenų. Laimė, kad nevirto stačia galva į tuos didelius akmenis. Mama pradėjo klausinėti, kada tai įvyko. Pasirodo, kaip tik tuo laiku, kai aš, palikusi bežaidžiančius vaikus, išskubėjau namo pasimelsti. Mama dabar sujungė tuos du įvykius. Buvo sekmadienis, antra valanda po pietų.

     Pavasariop mes vykome į tėvelio tėviškę. Kai netoli sodybos privažiavome kryžkelę, kur prasidėjo mūsų laukai, tėvas liepė sustabdyti arklius, ir mes visi nuėjome prie kryžiaus. Čia mums suklaupus, tėtis prašė pabučiuoti tėviškės žemę. Paskui, mums pririnkus gėlių ir papuošus kryžių, visiems susėdus, tėtis pasakojo apie tėvynės ir Dievo meilę.

     Kitą dieną visi važiavome į bažnyčią, ir mudu su broliuku priėmėme šv. Komuniją. Kai suaugome, tai mama mums pasakojo, kad po tos nakties, kai tėtis mane rado besimeldžiančią, ir po to įvykio, kai jis, virsdamas iš ratų tik laimingai lengvai susižeidė, pasidarė labai religingas, dažnai skaitydavo Šv. Raštą ir, anot jos, pasidarė visai kitoks ir kaip tėvas, ir kaip vyras. Pasikeitė kaip diena ir naktis. Lyg iš tamsos atėjęs į naują šviesų gyvenimą, jis buvo idealus žmogus.

     Tą jo pasikeitimą juto ir studentai. Dabar jo žodžiuose dažnai skambėdavo Švento Rašto ištraukos. Jis eidavo į bažnyčią vienas, dažniausiai vakarais, ir labai karštai melsdavosi. Taip pat dažnai lankydavo tėviškę ir jos bažnčią.