Spausdinti

Adelė Abromaitienė

ESU VAGIS

Neapvogiau nei banko, nei kaimyno
 ir pinigų kišenėj neturiu,
bet sąžinė man priekaištauja.

esi vagis!
Giliai susimąstau. . . prisipažįstu. . .
Vagiu ir iš tiesu vagiu
už deimantą brangesnį laiką,
ribotą laiką,
skirtą man vienai.
Ir skirta atsakyt už jį
tik man vienai.
. .

Atleisk man, Viešpatie,
jei užsimiršusi
taip šelmiškai,
lyg pienės pūką,
pavėjui papučiu
už deimantą brangesni laiką.

NIEKAS NEKLAUS

Niekas manęs neklaus,
 ar nori, ar nenori.
Užges gyvenimo liepsna,
ir žemėj mindžiotą kampelį
reikės užleisti vaikščioti kitam.

Ir nieks manęs neklaus,
ar nori, ar nenori.
Pridengs velėna kūną,
o vėjas užpustys
įmintą žemėje
net ir mažiausią pėdą.

Ir nieks manęs neklaus,
ar nori, ar nenori.
Valdovas žemės ir dangaus
atvers gyvenimo man knygą,
sielos gelmė bus atskleista,
ar nori, ar nenori.

PASAULIO PASAULIS

Kada sukaus tik apie savo ašį,
Pasaulis man atrodė toks platus.
Žavėjo vandenynai ir kalnai,
galaktikoj žvaigždynai
ir keliai nežinomų planetų.

Bet kai aš pirmąkart
nušluosčiau ašarą našlaičiui,
jo skruostą paliečiau ranka,
o skausmą savo širdimi

tai nežinau, kur dingo
tas platus pasaulis
 ir platūs horizontai. . .

Lyg silpnas kūdikis, tik pajutau,
kad atveriu akis
man dar nežinomam
ir nuostabiam pasauliui.

MANO KELIONĖ

Madingas sijonas veliasi po kojų,
o rankos pilnos ryšulių.
Dar priedo skrybėlė ir skėtis

jau ir paeiti vos galiu.

Per juodą žemę aš keliauju,
į juodą žemę tik žvelgiu,
 kad neparvirsčiau, neužkliūčiau,
kad nepamesčiau ryšulių. . .

O taip norėtųsi ne kartą
mažiau turėt, negu vienuoliai turi.
Laisvai, lyg vėjas,
skrist per juodą žemę
ir į žvaigždžių takus
su ilgesiu žiūrėti. . .