VYSK. VINCENTAS BRIZGYS
SEPTINTASIS IR DEŠIMTASIS DIEVO ĮSAKYMAS: NEVOK. NEGEISK NĖ VIENO DAIKTO, KURIS YRA KITO ŽMOGAUS. ŽEMIŠKOS GĖRYBĖS IR PRIVATI NUOSAVYBĖ.
271. Medžiaginių gėrybių naudingumas. Visa, kas yra žemėje, Dievas skyrė visų žmonių ir visų tautų naudai. Kiekvienam aišku, kad be medžiaginių gėrybių būtų neįmanoma ne tik kokia nors pažanga, bet ir žmogaus egzistencija. (Bažn. dab. pasaul., nr. 69; I, psl. 248).
272. Ar privati nuosavybė yra teisėta? Privati nuosavybė ir kitos medžiaginių gėrybių naudojimo formos yra natūralus kelias naudotis žemės gėrybėmis. Tai suteikia asmeniui ir šeimai būtiną nepriklausomybę, padeda pasireikšti asmenybei, tai yra tarsi žmogaus laisvės pratęsimas. Formos, kuriomis nuosavybė reiškiasi, gali būti ir yra įvairios. Tačiau jos visos pasilieka vertingas saugumo šaltinis. (Bažn. dab. pasaul, nr. 71; I, psl. 252-253).
273. Kokia yra privačios nuosavybės reikšmė visuomenei? Privati nuosavybė skatina iniciatyvą savarankiškam darbui ir geram pareigų atlikimui. Tai savaime turi įtaką visuomenės gyvenimui. Tačiau suprantama, kad žmonės turi būti mokomi ir auklėjami būti ne godžiais egoistais, bet suprasti ir žemiškų gėrybių visuomeninę reikšmę. (Bažn. dab. pasauk, nr. 71; I, psl. 252).
274. Kaip suderinti privačią ir visuomenės nuosavybę? Privati nuosavybė nėra būtina pareiga, o principas. Žmonės gali savo laisva iniciatyva kurti bendros nuosavybės bendruomenes. Krašto valdžia gali paimti bendron nuosavybėn įvairias gėrybes, jeigu tai neužgauna asmens nuosavybės teisių. Gali būti atvejų, kad privati nuosavybė paimama būtiniems bendriems reikalams, savininkui už tai teisingai atlyginant. Ir teorija, ir gyvenimo praktika parodo, kad visa tai yra suderinama. (Bažn. dab. pasaul., nr. 71; I, psl. 251-252).
275. Kas yra kompetentingas žiūrėti, kad privačios nuosavybės vartojimas nekenktų visuomenei? Kiekvieno krašto vyriausybė privalo žiūrėti, kad kas nors privačia nuosavybe nepiktnaudžiautų, kenkdamas bendrai visuomenės gerovei. (Bažn. dab. pasaul., nr. 71; I, psl. 252).
276. Ar kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą žemės gėrybių dalį? Dievas žemę ir visa, kas joje yra, skyrė visų žmonių naudai. Tad, vadovaujantis teisingumu ir meile, sukurtosios gėrybės turi tarnauti visiems. Kokios bebūtų nuosavybės formos, atitinkančios teisėtas tautų institucijas bei įvairias kintamas aplinkybes, visuomet turi stovėti prieš akis ši visuomeninė gėrybių paskirtis. Todėl žmogus į savo nuosavybę turi žiūrėti taip, kad ji galėtų būti naudinga ne tik jam, bet ir kitiems. (Bažn. dab. pasauk, nr. 69; I, psl. 248-249).
277. Kokias teises turi asmuo kraštutinio reikalo atveju? Bažnyčia visada skelbė, kad žmonės yra įpareigoti padėti vargšams ir tai ne vien tik iš pertekliaus. II Vatikano susirinkimas ragina visus pavienius asmenis ir vyriausybes prisiminti Bažnyčios Tėvų paliktą posakį: "Maitinki badaujantį, nes nemaitindamas jį nužudysi”. O patekusieji į kraštutinį vargą ar nepaprastą atvejį, turi teisę iš kito gėrybių pasinaudoti tiek, kiek būtinai reikia. (Bažn. dab. pasauk, nr. 69; I, psl. 249).
278. Ar dera siekti, kad kiekvienas žmogus ar šeima turėtų nuosavybę? Dėl minėtų ir kitų daugelio motyvų II Vatikano susirinkimas sako: "Todėl ir pavieniams asmenims, ir bendruomenėms labai svarbu vienokiu ar kitokiu būdu turėti medžiaginių gėrybių”. (Bažn. dab. pasaul., nr. 71; I, psl. 251).
279. Ekonominė sritis. Koks turėtų būti ekonominės pažangos tikslas? Pagrindinis ekonominės pažangos ir gamybos tikslas nėra vien gėrybių gausinimas, pelnas ar iškilimas virš kitų, bet tarnavimas pilnutiniam žmogui, derama tvarka atsižvelgiant į jo medžiaginius reikalus ir protinio, dorinio, dvasinio bei religinio gyvenimo reikalavimus. Ekonominė pažanga turi tarnauti kiekvienam žmogui ir kiekvienai žmonių grupei, nežiūrint kurios rasės bebūtų ar kurioje šalyje begyventų. Taigi ūkinė gamyba, laikydamasi savo metodų ir dėsnių, turi būti įrėminta į dorinę santvarką, kad atitiktų Dievo planą žmogui (Mt 16, 26; Lk 16, 1-31; Kol 3, 17). Bažn. dab. pasaul., nr. 64; I, psl. 243).
280. Ekonominės pažangos kontrolė. Ūkinė pažanga privalo būti žmogaus kontroliuojama. Ji neturi būti palikta nedaugelio asmenų ar grupių, turinčių per didelę ekonominę galią, nei vien politinės bendruomenės ar kai kurių galingų kraštų nuožiūrai. Priešingai, ekonominės pažangos kontrolėje privalėtų dalyvauti kuo daugiau kompetentingų žmonių, o tarptautinių santykių plotmėje — visos tautos. Taip pat savaiminga atskirų asmenų bei laisvai susidariusiųjų grupių veikla turi būti subendrinama ir tinkamai bei nuosekliai suderinama su viešųjų autoritetų pastangomis.
Pažanga nepaliktina vien tarsi mechaniškai paskirų žmonių ūkinės veiklos eigai arba vien pasaulinės valdžios galiai. Todėl klysta tos teorijos, kurios blogai suprastos laisvės vardu priešinasi reikalingoms reformoms. Klysta ir tos, kurios pagrindines atskirų asmenų ar grupių teises pajungia kolektyvinei gamybos organizacijai. (Bažn. dab. pasaul., nr. 65; I, psl. 244).
281. Kaip kenkia bendram labui tie, kurie sulaiko gamybos vaisius nuo visuomenės? Piliečiai turi ne tik teisę, bet ir pareigą pagal išgales prisidėti prie savo bendruomenės tikrosios pažangos. Tą teisę ir pareigą privalo jiems pripažinti ir pasaulietiniai autoritetai. Ypač ūkiškai mažiau išsivysčiusiuose kraštuose, kur reikia panaudoti visas galimybes ir gėrybes, bendrajai gerovei kenkia tie, kurie nepanaudoja turimų galimybių. Nusikalsta ir tie, kurie bendruomenėje atima iš žmonių jiems reikalingus medžiaginius ar dvasinius išteklius. (Bažn. dab. pasaul., nr. 65; I, psl. 244).
282. Keikia siekti kraštutinės ekonominės nelygybės pašalinimo. Teisingumas ir pagarba žmogui reikalauja stengtis pašalinti daug kur esamą net pasibaisėtiną ekonominę nelygybę, kenkiančią ir atskiriems asmenims, ir visuomenei. Tačiau to siekiant, negalima nepaisyti individų teisių ir kiekvienos tautos tvarkymosi pobūdžio. (Bažn. dab. pasaul, nr. 66; I, psl. 245).
283. Darbas. Darbo vertė tikėjimo šviesoje. Žmogaus darbas, kuriuo gaminamos medžiaginės gėrybės, viršija kitus ekonominio gyvenimo elementus. Visi kiti elementai yra tik žmogaus darbo įrankiai. Pagamintus daiktus darbas tarsi pažymi žmogaus antspaudu ir pajungia jo valiai. Darbu žmogus ne tik sau kuria ekonominį gyvenimą, bet gali išreikšti savo meilę Dievui ir žmonėms, prisidėti prie Dievo kūrinijos tarsi tobulinimo, tai pritaikydamas žmogaus reikalams. Dievui aukojamu darbu žmogus įsijungia į Dievo planus, į Kristaus atpirkimo darbą. (Bažn. dab. pasaul., nr. 67; I, psl. 246).
284. Kiekvieno žmogaus teisė ir pareiga turėti darbą. Kiekvienam yra aišku, kad be darbo žmonija negalėtų net egzistuoti. Tad aišku, kad kiekvienas žmogus privalo dirbti. Darbą reikia suprasti plačia prasme: fizinį, protinį, žodinį ir kt. Daugelio būtinų dalykų negalima pasiekti vien savo asmeniniu darbu. Beveik visoks darbas tarnauja vienokia ar kitokia prasme ne tik tą darbą atliekančiam, bet ir žmonių bendruomenei. Kiekvienas galintis ką nors dirbti turi natūralią teisę gauti darbą. (Bažn. dab. pasauk, nr. II, psl. 240).
285. Visuomenės ir jos tvarkytojų pareiga rūpintis, kad visi galintieji dirbti turėtų darbo. Ne vienu atveju ir ne viename krašte patirtis sako, kad nuo valstybės tvarkytojų išminties ir rūpestingumo labai daug priklauso, koks žmonių procentas ir kuriame krašte turi ar neturi darbo. Šis rūpestis valstybės tvarkytojams turėtų būti viena iš svarbiausių pareigų. (Bažn. dab. pasaul., nr. 67; I, psl. 246).
286. Koks turi būti atlyginimas už darbą? Kiekvienam dirbančiam asmeniui turėtų būti atlyginama už darbą taip, kad jis galėtų deramai plėtoti savo ir savo šeimos medžiaginį, visuomeninį, kultūrinį ir dvasinį gyvenimą. Jei kurie darbai atliekami grupės, būtų neteisinga ir nežmoniška, kad iš darbo vieni pelnytųsi, o kiti patirtų žalos. Toks atlyginimas yra teisingas, kuris atsižvelgia į dirbančiojo šeimos reikalus. Visuomenei dėl jos pačios gerovės turėtų taip pat rūpėti, kad kiekvienas gautų darbą pagal savo pasiruošimą ir sugebėjimus. (Bažn. dab. pasaul., nr. 67; I, psl. 247).
287. Tarptautinis ekonominis bendravimas. Ekonominio bendravimo būtinumas. Nors beveik visos tautos yra pasiekusios formalią politinę nepriklausombę, bet sunku tikėti, jog būtų kada nors pasiekta, kad kiekviena tauta ar valstybė galėtų apsieiti be ekonominio bendravimo su kitomis valstybėmis. Vienai paliktai valstybei galėtų net grėsti bado pavojus.
288. Krikščionys ir tautų socialinis bei ekonominis gyvenimas. Krikščionys turi jausti pareigą pažinti Bažnyčios doktrina socialiniais klausimais ir savo pavyzdžiu, į-taka bei veikla įvairiose srityse skleisti krikščioniškus principus ir Kristaus dvasią savo krašte, o taip pat visur kitur, kur tik gali pasiekti jų įtaka. (Bažn. dab. pasaul., nr. 72; I, psl. 253).
AŠTUNTASIS DIEVO ĮSAKYMAS: NEKALBĖK NETIESOS SAVO ARTIMUI
289. Kiekvienas žmogus turi siekti tiesos. Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą, apie Bažnyčią, ir, tiesą pažinę, ją priimti ir jos laikytis. II Vatikano susirinkimas taip pat išpažįsta, kad ši pareiga saisto žmogaus sąžinę. (Tik. laisvė, nr. 1; II, psl. 289).
290. Kaip reikia siekti tiesos? Dievas padaro žmogų savo įstatymų dalininku, kad jo apvaizdos veikimu žmogus galėtų geriau pažinti nekintančią tiesą. Kiekvienas žmogus turi teisę ir pareigą ieškoti šios vadinamosios religinės tiesos, kad, ją pažinęs ir vadovaudamasis išmintimi, galėtų daryti teisingus sąžinės sprendimus. Tiesos reikia ieškoti, pažįstant žmogaus prigimtį ir vertę, naudojantis mokymu, švietimu. Pažintą tiesą privalu priimti ir jos laikytis. (Tik. laisvė, nr. 3; II, psl. 291).
297. Individų pareigos teisingai formuoti viešąjį nuomonę. Šiandien vieša ar bendra visuomenės nuomonė yra formuojama ne tiek asmeniniais pokalbiais, kiek per vadinamąsias viešosios komunikacijos priemones: spaudą, radiją, televiziją. Kaip privačiuose pokalbiuose, tai dar labiau komunikacijos priemonėms reikia paisyti tiesos. Yra bloga ne tik klausytis blogų, neteisingų kalbų, skaityti blogą spaudą, bet taip pat klausytis ar žiūrėti blogų dalykų per radiją ar televiziją. Sąžinė reikalauja blogą spaudą ir blogas radijo ar televizijos transliacijas boikotuoti ir į jas reaguoti kaip į blogio platintojus. (Visuom. bendr. priem., nr. 1; II, psl. 15).
BAŽNYČIOS ĮSAKYMAI. PIRMASIS ĮSAKYMAS: ŠVENTADIENIUS ŠVĘSK IR TOMIS DIENOMIS DALYVAUK MIŠIOSE
292. Kokia yra sekmadienio reikšmė ir kaip reikia jį švęsti? Sekdama apaštalų tradicija, kuri prasidėjo Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą dieną švenčia šią velykinę paslaptį. Šią dieną krikščionys privalo susirinkti draugėn, kad, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistinėje paslaptyje, galėtų paminėti Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą bei pergalę ir dėkoti Dievui, kuris atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių (1 Pt 1,3). Todėl sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas, kaip pirmaeilė šventė, turinti drauge būti džiaugsmo ir poilsio diena. Kitos šventės, išskiriant pačias reikšmingiausias, neturi būti laikomos svarbesnėmis už sekmadienį. (Liturg., nr. 106; I, psl. 157).
293. Sekmadienį ir kitų švenčių dienomis pareiga dalyvauti šv. Mišiose. Šv. Mišiose Dievo žodžio liturgija — skaitymai, homilija, tikinčiųjų maldos ir Eucharistijos liturgija sudaro tos pačios aukos dalis. Todėl II Vatikano susirinkimas karštai ragina visus uoliai dalyvauti ištisose Mišiose, ypač sekmadieniais ir įsakytų švenčių dienomis. (Liturg., nr. 56; I, psl. 143).
ANTRASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS
294. Kokios dabar galioja pasninko ir atgailos taisyklės? Praktikuoti atgailos darbus žmogų saisto dieviškasis įstatymas. Pagal II Vatikano susirinkimo priimtas mintis, pasninko ir atgailos praktiškas taisykles išreiškė popiežius Paulius VI Apaštališkoje Konstitucijoje, paskelbtoje 1966.II.17.
295. Kuriomis metų dienomis yra privalomas pasninkas ir atgaila? Visas gavėnios laikas turėtų išlaikyti atgailos charakterį. Susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir pasninkas gavėnios metu yra privaloma Pelenų dieną (pirmąją gavėnios dieną), Viešpaties penktadienį (Didįjį penktadienį) ir, jei galima, Didįjį šeštadienį. Susilaikyti nuo mėsiškų valgių privaloma kiekvieną gavėnios penktadienį, išskiriant tuos atvejus, kai penktadienį būna švenčiama visoje Bažnyčioje ar kurioje nors vietovėje privaloma šventė. (Konst., III sk.; Liturg., nr. 110; I, psl. 158).
296. Ką įsako ir ką draudžia abstinencijos įsakymas? Abstinencijos įsakymas draudžia valgyti bet kokius mėsiškus valgius, bet nedraudžia valgyti kiaušinių, pieno gaminių, vartoti taukų, paruošiant nemėsinius valgius. (Konst., III sk.).
297. Ką įsako ir ką draudžia pasninko įsakymas? Pasninko įsakymas leidžia tik vieną kartą per dieną sočiai pavalgyti, o iš ryto ir vakare leidžiama valgyti tiek, kiek nustato vietinės Bažnyčios potvarkis ar vietos paprotys. (Konst., III sk.).
298. Kokio amžiaus asmenis saisto abstinencijos ir pasninko įstatymas? Abstinencijos įsakymas saisto kiekvieną asmenį, baigusį 14 amžiaus metus. Pasninko įsakymas saisto kiekvieną, baigusį 21 metus ir dar nepradėjusį 60 metų. (Konst., IV sk.).
299. Tėvų ir dvasios vadų pareigos tiems, kurių dar nesaisto abstinencijos ir pasninko įsakymai. Tėvai ir dvasios vadai privalo auklėti dar nepasiekusius abstinencijos ar pasninko amžiaus jaunus žmones, kad jie suprastų apsimarinimo ir atgailos tikrą vertę. (Konst., IV sk.).
300. Ar dabartinis abstinencijos ir pasninko įsakymas panaikino ypatingus abstinencijos ir pasninko įsipareigojimus ar privilegijas? Šis įsakymas panaikino kieno nors turėtas bendras ar ypatingas privilegijas, bet jis nepanaikino pavienių asmenų ar bendruomenių ypatingų įžadų ar įsipareigojimų, ar Bažnyčios patvirtintų vienuolinių kongregacijų konstitucijų ar regulų. (Knst., V sk.).
301. Ar klebonas gali dispensuoti nuo abstinencijos ar pasninko įsakymo, ar gali įsakymą kaip nors pakeisti? Parapijos klebonas ir vyskupo paskirti jo padėjėjai, bet ne kunigai nepriskirti prie parapijų, ypatingais atvejais ir vyskupo paskelbtų potvarkių ribose gali asmenį ar šeimą dispensuoti nuo abstinencijos ar pasninko arba tai pakeisti kokia nors kita atgaila ar geru darbu. (Konst., VII sk.).
302. Ar tokią galią turi vienuolijų viršininkai? Vienuolyno namų viršininkas ar viršininkė, o taip pat kunigų instituto vyresnysis turi tokią pat galią savo bendruomenės nariams. (Konst., VII sk.).
303. Ar vykdant dabartinius pasninko ir abstinencijos Bažnyčios įstatymus, išpildomas dieviškasis atgailos įsakymas? Nors Bažnyčia visada ypatingu būdu rekomenduoja žmonėms pasninką ir abstinenciją, tačiau ji pabrėžia, kad pagrindinis būdas vykdyti šį pagrindinį dievišką atgailos įsakymą yra trejopas būdas: malda, pasninkas ir labdaros darbai. (Konst.).
304.Kaip įvairiose aplinkybėse įvykdyti šį maldos, pasninko, labdaros įsakymą?Didesnės ekonominės gerovės šalyse yra ypatingai reikalingas atgailos pavyzdys, kad krikščionys nepaskęstų pasaulietiškumo dvasioje ir kartu galėtų parodyti savo artimui meilę varge, alkyje, nepaisant tautų ar kontinentų ribų. Antra vertus, vargingų gyvenimo sąlygų šalyse Dievui labiau patiks ir bus krikščioniškiau, kad, siekdami didesnio socialinio teisingumo, žmonės vienybėje su Kristumi aukos Dievui savo trūkumus ir kančias. (Konst.).
TREČIASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS: IŠPAŽINTIS IR KOMUNIJA
305. Kaip reikia nusiteikti Atgailos arba Susitaikymo sakramentui? Visi krikščionys yra raginami, kad, vadovaudamiesi Kristaus dvasia, su gailesčiu širdyje prisipažintų Bažnyčiai savo nuodėmes Atgailos sakramentu, kad vis labiau gręžtųsi į Viešpatį, atsimindami jo žodžius: "Darykite atgailą, nes dangaus karalystė arti” (Mt 4,17). (Kun. tarn, ir gyv., nr. 5; II, psl. 178).
306. Rečiau priimantiems Atgailos sakramentą gavėnios laikas yra rekomenduojamas kaip tinkamiausias. Gavėnios laikas turi dvejopą pobūdį: krikšto prisiminimo ar gal jam pasiruošimo ir atgailos. Ruošiantis Krikšto ir Atgailos sakramentui, dažniau klausant Dievo žodžio ir daugiau atsidedant maldai, tikintieji geriau pasiruošia velykinės paslapties šventei. (Liturg., nr. 109; I, psl. 158).
KETVIRTASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS: SAVO BAŽNYČIĄ PALAIKYTI PADĖK
307. Ką reikia suprasti bažnyčios palaikymu? Bažnyčios palaikymu reikia suprasti ne vien savo parapijos ar savo diecezijos reikalų supratimą ir paramą. Visa Katalikų Bažnyčia yra viena šeima Kristaus Kūne. Jos reikalai — misijos, labdara, kultūra yra kiekvieno nario pareiga, ir visi turi, kiekvienas pagal savo išgales, šią pareigą atlikti Kristaus dvasioje. (Bažn. dab. pasaul., nr. 88; I, psl. 274).
308. Ar krikščionys privalo remti misijas? Kristus atėjo į žmonių tarpą, kad visi galėtų būti išganyti. Gyvenantieji po Kristaus įžengimo į dangų žmonės privalo patys vieni kitiems padėti pažinti Kristų ir pasinaudoti jo palikta Evangelija. Ne kiekvienas mūsų gali skelbti Evangeliją tolimuose kraštuose. Tačiau visi turime jausti pareigą prisidėti, kaip kas gali: darbu, malda, medžiagine parama, kad Kristaus Evangeliją pažintų visi žmonės. Naujos krikščionių bendruomenės daugiausia yra neturtingose pasaulio šalyse, joms dar trūksta ir Evangelijos skelbėjų, ir kunigų, ir medžiaginių išteklių. Joms labai yra reikalinga visos Bažnyčios misijų veikla. (Mis. Bažn. veikla, nr. 19;
309. okia parama Bažnyčiai yra geresnė: koordinuota ar individuali? II Vatikano susirinkimas liepia vyskupams stengtis, kad įvairūs apaštalavimo darbai būtų derinami ir jungiami glaudžion vienybėn. Tikintiesiems tebūnie primygtinai pabrėžiama, kad kiekvienas privalo apaštalauti jo padėtį ir išgales atitinkančiu būdu, tačiau visiems patariama jungtis į įvairius apaštalavimo darbus: ar į katalikų akciją, ar į kitokias apaštalaujančias organizacijas. (Ganyt. vysk. pareigos, nr. 17; II, psl. 73).
310. Ar reikia remti katalikiškai viešosios komunikacijos priemones?Visuomeninio bendravimo priemonių (spaudos, radijo, televizijos) naudojimas reikalauja milžiniškų išlaidų. Tačiau būtų ir negarbinga, ir žalinga, jeigu Bažnyčios nariai nesiimtų žygių pašalinti kliūtis, trukdančias plisti išganymo žodžiui. Todėl II Vatikano susirinkimas primena katalikams tenkančią pareigą palaikyti ir remti katalikišką spaudą, filmų gaminimą, radijo ir televizijos programas, kurių tikslas yra skleisti ir ginti tiesą bei rūpintis krikščioniškuoju visuomenės auklėjimu. Susirinkimas taip pat kviečia ūkio ir technikos srityse pajėgesnius sambūrius ir paskirus asmenis finansiškai ir savo patirtimi remti šias priemones, tarnaujančias kultūrai ir apaštalavimui. Visuom. bendr. priem., nr. 17; II, psl. 20).
PENKTASIS BAŽNYČIOS ĮSAKYMAS: DRAUDŽIAMOMIS DIENOMIS NEKELTI VESTUVIŲ PUOTOS
311. Ar advento, gavėnios ir kitomis panašiomis dienomis leidžiama laiminti Moterystę Mišių metu? II Vatikano susirinkimo nutarimu, Moterystė gali būti palaiminta Mišių metu ir advento, gavėnios bei kitomis panašiomis dienomis. (Liturg., nr. 78; I, psl. I49).
312. Kaip turėtų būti švenčiama Moterystės iškilmių puota advento ir gavėnios metu? Jaunavedžiams ir jų tėvams klebonas turėtų priminti advento ir gavėnios dienų dvasią ir paraginti, kad prie jos taikytųsi pagal vietos papročius, (plg. Liturg,, nr. 77; I, psl. 148).
16. IŠGANYMAS
313. Dabartinė Bažnyčios padėtis išganymo atžvilgiu. Bažnyčia, į kurią visi žmonės Jėzaus Kristaus yra šaukiami, bus pilnai atbaigta tik dangaus garbėje. Kristaus pradėtas žmonijos atnaujinimas vyksta toliau Šventosios Dvasios atėjimu ir jos veikimu Bažnyčioje. Tačiau kol dar neįvykdytas "naujas dangus ir nauja žemė, kur viešpataus teisingumas” (Pt 3, 12), keliaujančiai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis yra būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir pati Bažnyčia gyvena tarp kūrinių, kurie vaitoja iki pat šios dienos ir laukia Dievo vaikų garbės apreiškimo. (Rom 8,19-22). (Bažn., nr. 48; I, psl. 82).
314. Kadangi bus pasaulio pabaiga, tai ar verta rūpintis žemišku gyvenimu? Tiesa, kad esame įspėjami, jog žmogui nieko nepadės, jeigu jis ir visą pasaulį laimėtų, bet prarastų save (Lk 9, 25), tačiau naujosios žemės laukimas turi ne silpninti, o pažadinti rūpinimąsi darbuotis šioje žemėje, kur auga tos naujos žmonių šeimos kūnas, galįs jau dabar, nors ir neaiškiai, atskleisti kai kuriuos naujo pasaulio bruožus. Aišku, žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo. Bet kadangi toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių bendruomenės tvarkymo, ji yra labai svarbi Dievo karalystei. (Bažn. dab. pasaul., nr. 39; I, psl. 207-208).
315. Ryšys tarp mūsų dabartinių gerų darbų ir amžinojo gyvenimo. Meilė ir jos darbai pasiliks (1 Kor 13, 8). Žmogiškąjį kilnumą, broliškumą ir laisvę, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties dvasios vedami ir liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime. Tik jie bus apvalyti nuo bet kokios dėmės, šviesūs ir pakeisti, kai Kristus perduos Tėvui "amžinąją ir visuotinę karalystę: tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę” (Krist. Karai, šventės prefacija). (Bažn. dab. pasaul., nr. 39; I, psl. 208).
316. Pasaulis gali rasti išganymą per Jėzų Kristų ir jo Bažnyčią. Padėdama pasauliui ir pati iš jo daug gaudama, Bažnyčia siekia vieno tikslo — kad ateitų Dievo karalystė ir būtų atliktas žmonių giminės išganymas. Visas tas gėris, kurį Dievo tauta, keliaudama šioje žemėje, gali žmonių šeimai atnešti, kyla iš to, kad Bažnyčiai skirta būti "visuotiniu išganymo sakramentu” (Bažn., nr. 48), kuriuo yra apreiškiama ir drauge vykdoma Dievo meilės žmogui paslaptis. Dievo žodis, kuriuo visa yra padaryta, tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išgelbėtų ir visa savyje apimtų. Viešpats yra žmonijos istorijos tikslas, istorijos ir civilizacijos troškimų židinys, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir ilgesio išsipildymas. Jį Tėvas prikėlė iš mirties, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Jo dvasios gaivinami ir jungiami, mes keliaujame į žmonijos istorijos atbaigimą, kuris visiškai atitinka jo meilės planą: "Atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir kas žemėje” (Ef 1, 10).
Pats Viešpats sako: "Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga” (Apr. 22, 12-13). (Bažn. dab. pasaul., nr. 45; I, psl. 218).
Aš tikiu Dievą. .. Gražiausia žmogaus laimė yra ištirti dalykus, kuriuos galima ištirti, ir ramiai pagerbti tuos, kurių negalima ištirti.
J. W. Goethe