Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ANTANO SALIO RAŠTAI, I TOMAS

     Mirus vienam žymiausių mūsų kalbininkų prof. Antanui Saliui, jo žmona Sofija ir duktė Rima tuoj susirūpino surinkti ir išleisti jo raštus. Juos redaguoti sutiko prof. Petras Jonikas. Ir štai jau susilaukėme didžiulio pirmojo tomo, kuriame surinkti įvairūs bendrinės lietuvių kalbos dalykai. Kiekvienam, kas domisi lietuvių kalba, jos taisyklingumu ir grynumu, šis tomas bus labai naudingas.

     Pratarmėje redaktorius taip rašo: "Čia skaitytojams pateikiami prof. Antano Salio kalbos mokslui ir jos praktikai skiriami raštai. Jų daugumoje nagrinėjami lietuvių kalbos klausimai, tik nedidelė likusioji dalis skirta apžvalginiams kitų kalbų dalykams. Persispausdinami periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose pasirodę raštai, atskirai išleistos monografijos, o vienas kitas straipsnis spausdinamas ir pirmą kartą iš paliktų rankraščių.

     Raštai suskirstyti į keturis tomus: I. Bendrinė kalba, II. Tikriniai vardai, III, Įvairūs straipsniai, IV. Lietuvių kalbos tarmės. Tomų eilė, leidėjo pageidavimu, nustatyta daugiau praktiniais sumetimais: pirmaisiais tomais leidžiami tie raštai, kurie gali būti įdomesni ir naudingesni platesniems skaitytojų sluoksniams. Juose lietuvių bendrinės kalbos kultūra besirūpinantieji skaitytojai ras ir šiandien reikalingų paaiškinimų bei patarimų. Ir pats raštų suskirstymas į tomus bei šių į skyrius teturi daugiau sąlyginį praktinį tikslą: tenorima skaitytojams palengvinti apžvelgti įvairiais sumetimais ir įvairiais laikotarpiais rašytų raštų bei straipsnių straipsnelių rinkinį.

     Raštai pateikiami tokie, kokie jie buvo išspausdinti arba rankraščiais palikti, tik aiškias spaudos klaidas ištaisius”.

     Šis pirmasis A. Salio raštų tomas tikrai kruopščiai redaktoriaus yra paruoštas, į jį sudėta daug mūsų kalbos turtų, tik jais reikia pasinaudoti. Gal gražiausiai apie kalbos reikšmę yra parašęs A. Salys savo straipsnyje "Kalba ir visuomenė”, kuris buvo išspausdintas 1937 m. "Naujosios Romuvos” 49 numeryje, o į šį jo raštų tomą įdėtas pačiu pirmuoju. Štai jo žodžiai: "Tauta gyvybiškai jaučia, kad, kalbai žuvus, ir ji pati turės žūti. Ir Maž. Lietuvos lietuvius matome visų pirma dėl kalbos (peticijos kaizeriui) kovojant. Žymus prancūzų rašytojas Johannet yra pasakęs: 'Kalbos atgijimas yra pirmutinis tautos šaukimas prie ginklų’. Mūsų visų priedermė tą ginklą aštrinti ir šveisti, kad deimantu švitėtų” (6 psl.).

     Kaip malonu būtų, jeigu šis prof. Antano Salio raštų tomas primintų mūsų inteligentijai, kad kultūringam žmogui reikia susirūpinti ir savo gimtosios kalbos kultūra. Deja, nemaža mūsų tautiečių savo nesidomėjimą kalbos dalykais taip pateisina: "Kaip pasakysi, taip bus gerai. Svarbu, kad susikalbėtum, kad kitas tave suprastų”. Tokia "filosofija” yra labai žemos, primityvios kalbinės kultūros pažymys. Jeigu mums yra brangi gimtoji kalba, turime stengtis, kad ji būtų taisyklinga, o jos taisyklingumui labiausiai kenkia visokie kitų kalbų nereikalingi skoliniai ir barbarizmai. Šiame žurnale jau mes nuo 1970 metų su tomis kalbos blogybėmis kovojame, įvedę "Kalbos” skyrių. Kai kurie skaitytojai nustemba, kai išgirsta, kad šis ar kitas posakis nėra lietuviškas, nevartotinas. Juk iki šiol vartojome, ir viskas buvo gerai. Dėl ko dabar jau tie posakiai pasidarė negeri? Čia kaip tik norime parodyti, kad mūsų kalbininkai, ypač prof. A. Salys, su tomis pačiomis kalbos blogybėmis jau kovojo prieš kelias dešimtis metų. Kaip tik šiame jo raštų tome yra vienas skyrelis "Kalbos skiltelė”. Tokiu vardu A. Salys 1938 metais "Lietuvos Aide” turėjo kalbos skyrelį, kuriame daugiausia rašė apie įvairius nevartotinus posakius, pasiskolintus iš kitų kalbų. Trupučiuką keista, o taip pat ir graudu prisiminus, kad apie tai jau rašė mūsų spauda Lietuvoje prieš 40 metų, jau dešimt metų, kai apie tai vis rašome šiame "Kalbos” skyriuje, bet mūsų inteligentijos kalba ir periodinė spauda vis dar tebemėgsta "puoštis” tomis svetimybėmis.

     Čia perspausdiname vieną kitą kalbos taisymą iš tos minėtos "Kalbos skiltelės”.

NE VISADA GALIMA TILPTI IR TALPINTI

     Šiuodu žodžiai, rodos, tokie paprasti, kasdieniniai. Žmonės sako: ir kyką (= keikimas) baisiausia, varė velnių pūrais, nė troboje nebetilpo; kur čia su tokia vaikų goniava (=būrys; tvirtagalis o) susitalpins. Bet kai kuriems laikraštininkams vis tik dar šių veiksmažodžių vartosena galvoje netelpa. Ir rašoma: laikraštyje "tilpo” žinia, "patalpintas” straipsnis, o redakcijos savo bendradarbiams vis atsakinėja: Tamstos korespondencija "tetilps” kitame numeryje, eilėraščio negalėsime "talpinti”. Ir suprask dabar žmogus? Negi ta korespondencija tokia didelė, kad kitam numeriui teko atidėti. O eiliakalys gimnazistas net gąstelėti turėtų, kaip jo keli eilesiai (geriau nei "posmai”) tiek ištįso, jog nė visame žurnale nebegali tilpti. Čia kiekvienas, kurio galva ne lapams pribirti, rodos, turėtų suprasti, kad taip rašyti ir sakyti paika. Į laikraštį galime ką dėti ar nedėti, jame spausdinti. Tik apie vietą, jos buvimą ar trūkumą kalbėdami, galime vartoti tilpti, talpinti. Taigi, laikraštininkai pasirodykite ir šiame mažmožyje apdairesni!

NELEMTASIS “KAS LIEČIA”

     Yra toks veiksmažodis liesti. Jis savo vietoje niekuo dėtas. Krautuvėse parašai įspėja, kad neliestume rankomis maisto dalykų; technikoje kalbama apie liečiamuosius taškus, plokštumas. Vis tai kalba, kaip kalba. Bet kaip žmogus suprasi tokius posakius: Kas liečia mane, tai aš sutinku; kas liečia susitarimo politinę pusę, ji turi didelės reikšmės? Lietuviškai galvodami, pirmąjį sakinį tegalime tik šitaip suprasti: jei kas mane liečia (vadinasi, čiupinėja!), tai sutinku, kitaip sakant, nesipriešinu liečiamas. Bet juk sakantysis kitką norėjo pasakyti! Ir šitas nebuvėlis "kas liečia” tėra rusiškojo "čto ka-saetsia” pasturlakas. Žmonės čia žmoniškai ir pasakytų: kai aš (dėl manęs, kiek aš. ..), tai sutinku. Antrąjį sakinį irgi visai paprastai pasakome, kad ir šitaip: jei imti (imsime, imame) susitarimo politinę pusę, ji... Taigi "kas liečia” nevartotinas, jį pakeičiame posakiais su kai, dėl, kiek, jei.

DĖL MĖNESIO DIENOS RAŠYMO IR VARTOJIMO

     Vienas skaitytojas mums rašo: ". .. data dažnai rašoma šitaip, pvz., 16.II. Mano išmanymu reikia rašyti II.16, nes sakoma vasario 16 d., bet ne 16 vasario”. Taip griežtai teigti negalime. Ilgajame posakyje, tiesa, paprastai sakome: vasario mėnesio 16 diena, bet trumpintiniame pačių žmonių dvejopai sakoma: vasario 16 ir 16 vasario. Čia rusybės nėra, todėl galime rašyti: 16.II. Klausėjas čia bene bus turėjęs galvoje netikusį kilmininką. Mūsų ausis kasdien kalte kala tokie posakiai, kaip pvz., moka pirmo kiekvieno mėnesio, atvažiuosiu dvidešimto kito mėnesio, penkiolikto būsiu Kaune, ateikite pirmo liepos, šiandien trečio balandžio ir t.t. Šitas kilmininkas tikrai biauri rusybė. Ir tikrai nuostabu, kad jos yra prigožėjusi visų mūsų inteligentų kalba. Veik tik taip ir tegirdi kalbant. Mūsų kalboje mėnesio dienos skaičius yra moteriškos giminės, visada derinamas su žodžiu diena (trumpintiniame posakyje pati diena išleidžiamas), o ne su mėnesio vardu. Taigi lietuviškai sakome ir tegalime sakyti tik: moka pirmą kiekvieno mėnesio, atvažiuosiu dvidešimtą kito mėnesio, penkioliktą būsiu Kaune, ateikite pirmą liepos, šiandien trečia balandžio, palaukite pirmos gegužės, ruošiasi dešimtai rugsėjo ir t.t. Šiuose posakiuose žodis diena nors ir nepasakytas, bet suprantamas, ir su jo linksniu derinamas skaičius. Kadangi mūsų kalboje sakinio žodžių tvarka laisva, tai galima ir sakoma taip pat ir: gegužės pirma, ruošiasi rugsėjo dešimtai. Sakydami šiaip sau kelintinį mėnesio dienos skaičių, vartojame paprastąsias, neįvardžiuotines skaitvardžio lytis. Nei iš šio, nei iš to radiofono pranešėjai tuo įtimpos, pradėdami dienos programą, vis kartoja: šiandien balandžio mėn. dvidešimt devintoji diena ir t.t. Gana čia paprastosios lyties: dvidešimt devinta. Įvardžiuotinės lytys tesakomos tik dienos skaičių vartojant išskirtine prasme. Pvz., galima rugsėjo aštuntoji arba aštuntoji rugsėjo, jeigu kalbame apie šventę. — Taigi rusiškos sakysenos, pvz., pirmo balandžio, atvažiavo antro gegužės reikia būtinai vengti.