Spausdinti

Reda Norkienė

     "Nebandyk lipti — nugriūsi!” "Kam imi žirkles — nenukirpsi, O tik susižeisi” —-tokius ir panašius kaimynės perspėjimus 3 metų berniukui girdžiu per sieną beveik kasdien. Ir kartą susimąsčiau: ar iš tikrųjų reikalingi tokie persergėjimai? Saugumas saugumu, bet ar būtina kiekvienąsyk drausti?

     Mano nuomone, reikėtų parodyti, padėti, kad kitąsyk žinotų, jog užlipti vienam dar nepasiseks, o kirpti su mamos pagalba ne taip sunku.

     Mes ne visada pagalvojame, kad nuo pat pirmųjų metų būtina ugdyti vaiky valią. Jos pasireiškimą dažnai vadiname savavaliavimu, nepaklusnumu. O paklusnumas, kokį dažnai įsivaizduojame mes, suaugusieji, faktiškai virsta nieko neveikimu. "Nebėgiok, nutilk, neimk, sėdėk ramiai!”

     Sutinku su neseniai skaitytomis mintimis, kad valios — vieno iš svarbiausių žmogiškųjų galių — ugdymas ne toks jau lengvas dalykas, tuo labiau, kad dažniausiai jis nesiejamas su vaiko auklėjimu. Įprasta galvoti, kad valingumas būdingas toli gražu ne visiems žmonėms, laikomas įgimtu ir atsiskleidžia tik asmenybei galutinai susiformavus. Bet iš tikrųjų valia, kaip ir kitos žmogaus galios, išugdoma; ji greičiau ir tinkamiau vystysis, jei auklėdamos vaiką į tai atkreipsime dėmesį.

     Ankstyvame amžiuje mažylį užplūsta begalės įspūdžių. Daiktų ir gamtos pažinimas plečia vaiko akiratį, padeda ugdyti sugebėjimą stebėti, pasirinkti. Šiame vaiko gyvenimo laikotarpyje rimtų sprendimų iš jo nelaukiame, tačiau mažylio poelgiai gali nepastebimai stiprinti valią. Būtina iš mažens pratinti vaiką savarankiškai spręsti. "Ar man vilktis paltą?” — "Jei manai, kad bus šalta, — vilkis” ir panašūs atsakymai ugdys atsakomybės jausmą. Vaikui svyruojant, reikėtų jam padėti pasirinkti tinkamą sprendimą, paaiškinti argumentuotai, o ne drausti ar įsakyti: "ne”, "taip”.

     Ir jei tėvams pasiseka išugdyti vaiko įprotį spręsti pačiam, galima sakyti, kad žengtas žingsnis ugdant vaiko valią. Tačiau dar labiau svarbu pasekti, kad tie jų sprendimai būtų ir įvykdyti, išpildyti. Be atkaklumo, pastovumo gerų rezultatų vargti ar pasieksime. Pradžiai pratiname einant gulti susidėti drabužėlius, prieš valgį plauti rankas, valyti dantis. Palaipsniui tai tampa į-pročiu, ir vaikas tai pradeda atlikti savarankiškai. Taip sąmoningai pasireiškia jo valia. Laikui bėgant, jam nebus sunku nuo lengvo pereiti prie sunkaus.

     Kartais sunku susitaikyti su mintimi, kad vaikas pats kažką nori spręsti. Neretai tai prilyginame įžūlumui. Vaikas dar nepatyręs, neįgudęs, jis laukia suaugusiųjų paramos, pritarimo, paaiškinimo. O mes nesąmoningai kartais trukdome jo valios pasireiškimui. Anądien pasijutau neteisi, sudraudusi keturmetį sūnų: "Ko ten lendi po lova, susitepsi drabužėlius!” Ir dar pakartojau: "Ar girdėjai — lįsk lauk!” O jis, nieko man neatsakęs, dar vis kažką krapšto po lova. Pasirodo, nuriedėjo žaisliukas, o jis, nusitvėręs ilgesnę dūdelę, pats krapšto jį iš palovės. Iškrapštęs rodo man: "Žiūrėk, ko man reikėjo!” O akys žiba pasitenkinimu, kad nereikėjo niekieno pagalbos.

     Valia susieta su veiksmu. Nesudėtingus kasdieninio gyvenimo klausimus, ypač liečiančius savitarną, vaikas iš mažens gali ir privalo spręsti pats. Vaiko įprotis veikti savarankiškai, kaip tvirtina pedagogai, ne tik nekenkia sąmoningai disciplinai, o dar labiau ją tvirtina. Lėtesni vaikai mielai sutinka, kad kažkas "sprendžia” ir atlieka už juos, o tėvai vėliau su nuostaba pastebi, kad prie to pripratęs vaikas išradingai ieško kelių ir būdų, kaip pasinaudoti kitų paslaugomis, svetimu darbu. Vargu ar galima įsivaizduoti ką nors liūdnesnio nei tokio auklėjimo rezultatai.