Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Dvi didelės galios Kūrėjo duotos žmogui: pažinti ir mylėti. Jos ima reikštis iš pat vaikystės. Jau kūdikio širdis veržiasi būti kitų mylima ir rodyti jiems savo meilę. O netrukus pradedantis busti vaiko protas neatlyžtamai leidžiasi pažinimo keliais. Todėl ir bombarduoja suaugusius klausimais, kodėl, iš kur, kam... Tiesa, tie klausimai išreiškiami vaikiškais žodžiais, bet jie gali taip giliai ir tiesiai siekti pačią daiktų kilmę ir būtį, kad suaugusiems kartais reikia gerai pasikrapštyti pakaušį (drauge stengiantis kaip nors užmaskuoti savo nežinojimą).

     Ir apie tikėjimo dalykus bręstančiame prote kyla klausimų, sukusių galvas net labai dideliems filosofams ir teologams. Čia bus paliesta keletas tikėjimo klausimų, rūpėjusių mergaitėms ir pateiktų lapeliuose, kai sueigoje buvo paskatintos juos nurodyti. Jie buvo surašyti 1978 m. "Laiškų lietuviams” 9 nr.

     Tik prieš aiškinantis tikėjimo klausimus, ne pro šalį prisiminti dėsnį apie žmogaus protą: kad jis, būdamas ribotas, ne viską apie amžinąjį Dievą ir jo santvarką gali suprasti. Daug kas čia mūsų protui lieka neįžvelgiamos paslaptys, priimamos tikėjimu dėl mums jas teigiančio Dievo autoriteto. Maritenas tai iliustruoja tokiu palyginimu: kaip pelėda neįstengia žvelgti į saulę, kurios šviesa per stipri jos akiai, taip ir mūsų protas nepajėgia aprėpti visos Dievo tiesos, kuri per iškili jo žvilgsniui. Todėl net kunigai ne į viską tikėjimo klausimais gali atsakyti ir ne viską išaiškinti. Apie daug ką Dievas mums apreiškė, jog taip yra, bet nepasakė, kodėl taip yra (greičiausiai kad dėl savo pelėdiškai riboto proto vis vien to nebūtume įstengę suprasti, nes daugelis Dievo plotmės dalykų žmogiškomis sąvokomis išvis neišreiškiamos, į jas netelpa).

     Jei Dievas yra labai gailestingas, kaip jis gali ką nors siųsti į pragarą?

     Tiesa, Dievas yra labai gailestingas. Bet nepamirština, kad jis ir be galo teisingas.

     Ar jis būtų teisingas, jei už nusikaltimus nebaustų? Jei kurioje nors šalyje kriminalistams būtų leidžiama nebaudžiamiems laužtis į namus, užpuldinėti, prievartauti moteris, žudyti nekaltus, argi gyventojai neimtų pasipiktinę šaukti, kad jų krašte dingęs teisingumas? Tad jei visuomeninė sąžinė, patys žmonių visuomenės pagrindai reikalauja, kad nusikaltimas būtų baudžiamas, ko mes norime iš Dievo? Kad patakšnotų per petį, kai jo sukurtas žmogus žudo savo brolį, jį prievartauja, apiplėšia, purvina pats save (ir savyje esantį Kūrėjo paveikslą), gyvatiškai sėja nuodus į nekaltas mažųjų širdis ir vykdo panašius nusikaltimus, kurie visi aiškiai draudžiami Viešpaties įstatymų, žmogui nuolat primenamų savo viduje girdimo balso, kad taip daryti šiukštu nevalia?

     Bet kaip tik už Dievo teisingumo kai kurių galvojime pragaro bausmė stačiai ir užkliūva: kad ji su Dievo teisingumu kaip tik nesiderina. Argi teisinga, prikiša, už nusikaltimą, kuris tęsiasi gal vos keletą minučių, paskirti tokią sunkią bausmę? Tarp nusikaltimo ir bausmės turėtų būti proporcija.

     Atrodytų, kad iškeliantys šį priekaištą nebeprisimena pačių pagrindinių teisės ir teisingumo dėsnių. Banditui nušauti nekaltą žmogų pakanka keleto sekundžių. Bet nesakome, jog žmogžudžiui už tai neteisingas kalėjimas iki gyvos galvos. Jei gatvės valkata užpuolęs išprievartauja jų dešimtametę mergytę, kokie tėvai galvoja, jog neteisinga reikalauti, kad nusikaltėlis būtų atitinkamai nubaustas, nors kriminalas tesitęsė gal keletą minučių? Nusikalstamo darbo didumas nematuojamas tuo, kiek jis tęsėsi laiko. Jei tai teisinga tarp žmogaus ir žmogaus, kodėl turėtų būti neteisinga tarp žmogaus ir Dievo?

     Neturime pamiršti dar kito dalyko. Jei ką nors įžeidžiu, įžeidimo dydis priklauso ne nuo to, kas aš esu, bet kas yra tas, kurį įžeidžiu. Sumušti, pavyzdžiui, sau lygų darbininką yra bloga. Sumušti savo motiną yra blogiau. Jei sumuščiau valstybės gubernatorių, būtų dar blogiau: žinia apie mano gėdingą veiksmą pasirodytų visuose krašto laikraščiuose. Jei sumuščiau Šventąjį Tėvą

     Romoje, mano niekšiškas darbas būtų įrašytas visiems šimtmečiams į istorijos knygas. Jei taip yra santykiuose tarp žmogaus ir žmogaus, kodėl taip neturi būti tarp žmogaus ir Dievo? Kadangi Dievas yra begalinis, tai ir jo įžeidimas turi būti be galo didelis nusikaltimas. Todėl netikslu sakyti, kad čia tarp nusikaltimo ir bausmės stinga proporcijos.

     Žinoma, pragaro tiesą daugumui sunku priimti dėl to, kad Dievas gailestingas. Kai kas atvirai prikiša, kad pragaras nesiderina su Dievo meile ir gailestingumu.

     Atrodytų, kad tai prikišantys mažai tėra skaitę šventąsias evangelijas. Paimkime, pavyzdžiui, Kalno pamokslą. Jame Kristus kalba apie mūsų dangiškojo Tėvo meilę, kaip Dievas mumis rūpinasi, maitina dangaus paukščius ir aprengia lauko lelijas. .. Tačiau tame pačiame Kalno pamoksle Išganytojas mini pragarą, amžinos bausmės vietą, net šešis kartus! Arba paimkime šv. Luko evangeliją. Kaip tik šis evangelistas daugiau už kitus pabrėžia Kristaus švelnumą, meilę, gailestingumą nusidėjėliams. Vien Lukas užrašė, kaip mūsų Atpirkėjas Najino miestelyje, pasigailėjęs verkiančios našlės motinos, prikėlė iš numirusiųjų jos vienturtį sūnų. Vien Luko evangelijoje randame palyginimą apie sūnų palaidūną, kuriam tėvas iš visos mylinčios širdies atleido. Vien Lukas užrašė Kristaus vaikystės įvykius: apreiškimą Marijai, Betliejaus piemenis, angelus, giedojusius garbę Dievui aukštybėse ir skelbusius ramybę žmonėms žemėje, dvylikamečio Jėzaus pasilikimą šventykloje. .. Tačiau taip pat joks kitas evangelistas taip aiškiai ir primygtinai nepabrėžė pragaro, kaip šv. Lukas. Tai būtų pravartu įsidėmėti sakantiems, kad pragaras prieštarauja Dievo meilei ir gailestingumui. Dievas yra tobulas visuose savo veiksmuose: didžiai gailestingas, bet ir didžiai teisingas.

     Žmogaus protui šios dvi savybės — griežtas teisingumas ir mylintis atlaidumas — atrodo vienoje vietoje nesuderinamos. Bet apie savo protą jau sakėme, kad jis stipriai ribotas perprasti Dievą liečiantiems dalykams. Čia tinka Kristaus žodis: "Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima” (Mt 19,26). Žmogaus protui anos dvi savybės atrodo prieštaringos, o Dieve jos ne tik derinasi, bet yra neišskiriamai viena. Pragaro bausmė su Dievo gailestingumu nesikerta, nors žmogaus protas to negali suprasti. Todėl pragaro bausmės tiesą lieka priimti dėl ją pabrėžiamai skelbiančio Kristaus, kuris apie Dievą žymiai geriau už mus žino. Iš daugelio evangelijos vietų apie pragaro buvimą galima nurodyti kad ir šią, kur jis piešia gerųjų ir nedorųjų likimą Paskutiniame teisme: "Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą” (Mt 25,46).

     Pridurtina, kad daugelis žmonių pragaro požiūriu daro kaip vienas gaidys. Buvo įsitikinęs, kad jo giedojimas rytą yra saulės tekėjimo priežastis. Kodėl? Ogi pastebėjo, jog kiekvieną rytą, jam sugiedojus, netrukus pasirodydavo saulė. Panašiai yra žmonių, galvojančių, jog, jei tik pragarą savo galvojime atmes, pragaro nebebus. Gaidžio giedojimas rytą neužtekdina saulės. Lygiai taip pat pragaro atmetimas jo nepašalina.

Kodėl daug žmonių netiki Dievo? Kodėl vieniems žmonėms labai rūpi Dievas, o kitiems ne?

     To niekas nežino. Pats faktas akivaizdžiausias: daug žmonių tikrai Dievo netiki, o iš tų, kurie tiki, nemažai daliai Dievas palyginti daug nerūpi. Bet šio fakto priežastį mūsų akims dengia neįžvelgiama migla, Tik tiek mums aišku, jog Dievas "trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim 2,4) ir jog jis "apšviečia kiekvieną žmogų” (Jn 1,9). Vadinasi, Dievas labai nori, kad visi žmonės tikėjimu pažintų tiesą ir būtų išganyti; jis ir duoda kiekvienam žmogui šviesos, įgalinančios tikėti. Bet kodėl vienas žmogus tą sau Dievo duodamą šviesą priima, o kitas ne, kodėl gautą tikėjimo dovaną vienas rūpestingai puoselėja ir iš jos gyvena, o kitam ji daug nerūpi? Tai lieka paslaptis — ne tik žmogaus širdies, bet ir Dievo meilės, nes vieniems jis tos šviesos teikia pakankamai, o kitiems taip gausiai ir veiksmingai, kad ji būtinai priimama ir džiugiai naudojama.

     Pačią kai kurių širdį jis iš anksto, dažnai nuo vaikystės, paruošia, kad ten toji šviesa, tartum brangi sėkla, kristų į gerai išpurentą dirvą ir neštų gausių vaisių. Kitais žodžiais, kai kurie žmonės dar prieš gimdami yra neužsitarnautai Viešpaties ypatingiau pamilti už kitus, kurie tačiau tuo nė kiek nenuskriaudžiami: jie gauna pakankamai, ko tikėjimui reikalinga, kai anie ypatingu būdu Dievo mylimi to gauna su dideliu kaupu.

     Klausimas, kodėl daug žmonių netiki Dievo, kodėl jis vieniems labai rūpi, o kitiems ne, lieka neatsakytas, nes tai, kaip nurodyta, yra žmogaus širdies ir Dievo lemties paslaptis. Tačiau ta paslaptis — kitų žmonių tikėjimo ar netikėjimo priežastis — glaudžiai rišasi ir su mumis: kad mes kitų žmonių tikėjimą (ir išganymą) galime pakreipti į vieną ar antrą pusę. Tai mus priveda prie dar vieno šios paslapties aspekto — savo didelio atsakingumo už kitų žmonių tikėjimą, nes mes nemaža dalimi nulemiame ir kiek Dievas tam ar kitam asmeniui duoda šviesos, ir kiek tas asmuo ją priima. Tai mums ir garbinga, ir šiurpulinga. Mistinio kūno enciklikoje popiežius Pijus XII sako: "Tai tikrai šiurpulį sukelianti ir niekad pilnai nesuprantama paslaptis, kad išganymas taip labai priklausomas nuo mistinio Jėzaus Kristaus kūno narių maldų ir savanoriškai šiam tikslui užsidedamų atgailos darbų bei ganytojų ir tikinčiųjų, ypač tėvų ir motinų, mūsų dieviškam Išganytojui atliekamo bendradarbiavimo”. Pravartu įsidėmėti ir ką apie mūsų atsakingumą kitų žmonių tikėjimo požiūriu sako II Vatikano susirinkimas konstitucijoje apie Bažnyčią, kur kalbama apie ateizmą: "Aišku, žmonės, kurie, nesekdami sąžinės balsu, apgalvotai stengiasi uždaryti savo širdį Dievui ir vengti tikėjimo klausimų, nėra be kaltės. Tačiau dažnai ir ant pačių tikinčiųjų krinta už tai tam tikra atsakomybė... Prie šio ateizmo atsiradimo gali nemaža dalimi prisidėti tikintieji, jeigu jie... savo religinio, dorinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengia, negu atskleidžia tikrąjį Dievo ir religijos veidą”.

     Jeigu Dievas visą laiką atleidžia mūsų nuodėmes, tai kodėl sako, kad bus gale pasaulio teismas? Juk jeigu jis visą laiką atleidžia nuodėmes, tai visi turės su Dievu būti danguje.

     Su nuodėmių atleidimu yra panašiai kaip su maudymusi. Vanduo, gražiai išplaunantis suteptą drabužį, gaiviai nuvalantis susimurzinusį kūną, nuo senų senovės kone visose tautose vaizdžiai ženklino dievybės veikimą: kaip valo sielą nuo to, kas ją yra subjauroję, kai žmogus kalčių prisipažinimu, gailesiu ir atsiprašymu neriasi į tos dievybės atleidžiančius gailestingumo vandenis. Dėl šios savo simbolikos plaunantis vanduo daugelyje religijų buvo dvasinio valymosi apeigų dalis. Krikščionybėje jis yra pati medžiaga krikšto sakramentui, kuriuo nuplaunama gimtosios nuodėmės kaltė.

     Tad maudymosi vaizdas mums neblogai paryškina, kaip dedasi su Dievo atleidimu, apie kurį klausime teiraujamasi. Nors mūsų ežerai ir pajūrio pliažai, šuliniai ir prausyklų kranai prieinami visiems, kai kurie žmonės vis vien gyvena purvini ir apskretę: galvoja, kad jiems taip geriau. Tad vanduo nuplauna ne visus, bet tik tuos, kurie juo naudojasi. Taip ir su Dievo atleidimo šaltiniais: tik tų nuodėmės atleidžiamos, kurie juose nusimaudo. Kas tais šaltiniais nesinaudoja, tas lieka nuodėmių sumurzintas. Todėl klausimas netiksliai išreikštas: kadangi Dievas visą laiką atleidžia nuodėmes, tai visi turės su juo būti danguje. Dievas yra visą laiką pasiruošęs nuodėmes atleisti, kaip ir vanduo visada pasiruošęs mus nuprausti. Bet jos atleidžiamos tik tiems, kurie pas Dievą atleidimo eina, lygiai kaip ežero ar vonios vanduo tik tuos nuplauna, kurie jame išsimaudo. Kas galvoja, kad jam geriau likti doriškai susimurzinusiam, tas danguje būti negali, nes tai šventojo Dievo buveinė, kur nėra nieko dėmėta, žema, neteisu. Šv. Rašto lapai pakartotinai įspėja, kad nedorieji, nenusiplovę nuodėmių, nepaveldės Dievo karalystės.

• Episkopalų Bažnyčia Pittsburge griežtai pasmerkė abortus.