Spausdinti

Anicetas Tamošaitis, S.J.

     Maždaug prieš keturis šimtus metų, kai mūsų Daukša ruošė savo garsiąją "Postilę”, Ispanijoje vieną dieną iš La Korunjos uosto išplaukė galingoji Armada — karaliaus Pilypo II karo laivynas. Jame vyko trisdešimt septyni tūkstančiai vyry. Tikslas — sumušti Angliją. Kova, kaip žinome, susiklostė ispanui nenaudai. Tik apie pusė laivų grįžo namo; kitus palaidojo vandenynas. Vienas jų, "Girona”, sudužo ant šiaurinės Airijos uolų. Prieš keletą metų belgų naras Stenuye rado šio laivo liekanas. Viena gražiausių rastų brangenybių, kaip pats pasakoja, yra aukso žiedas. Jame iškalta mažytė ranka, aukojanti širdį, ir puikiomis raidėmis aplink visą žiedą įrašyti žodžiai: "No tengo más que darte — Nebeturiu tau ko daugiau beduoti”.

     Žiedą, be abejo, specialiai pas auksakalį ušsakė kuri nors ispanų mergaitė. Greičiausiai jį užmovė savo sužadėtiniui ant piršto iškilmingą valandą — šiam išplaukiant su Armada. Abu jau seniai pasiėmė žemė: jį — marių dugnas, ją — kapų duobė. Bet tas neseniai rastas žiedas, padėtas į muziejų, dar daugeliui ateities kartų bylos apie aną mergaitę. Tuo žiedu, su įkalta širdį duodančia ranka ir įrašu, ji savo išrinktajam dovanojo pati save.

     Vienas antram ir šiandien dovanoja save šimtai sužieduotinių — gal be tokių žavių dovanų, bet su ne mažesniu nuoširdumu. Abipusės meilės vedami, tikrai iš širdies jaučia vienas antram ištikimybę iki mirties. Jungtuvių dieną ją net užantspauduoja prie liudininkų, visų akivaizdoje iškilmingai prisiekdami. Argi tai nėra tartum vešlus daigas? Jį ir gaivina žmogiškojo prisirišimo saulė, ir drėkina dieviškosios malonės rasa. Rodosi, netikėtina, kad iš jo galėtų neišaugti vis giliau įsišaknijantis ir vis gražiau klestintis santuokos rožių keras. Bet mūsų visų akys, o gal ir sava patirtis rodo, kad vis dėlto neišaugti gali.

     Yra porų, kuriose tas daigas, kad ir pūstelėjančių šaltų vėjų papurtomas, bet vis daugiau bręsdamas, dailiai kelia savo viršūnę aukštyn, skleidžia savo šakas platyn — jų pačių laimei, giminių džiaugsmui, vaikų gerovei ir visuomenės sveikatai. Bet regime ir tokių, kur meilė ne tik nesubręsta, bet dargi išsigimsta; iš kvapaus rožyno darosi klampia pelke. Ne vienoje ankstesnės meilės pareiškimai virsta vienas antram į veidą svaidomais kaltinimais. Anksčiau kiekvienas antrosios pusės bruožas taip džiugino, taip traukė artyn ir valandų valandas neišėjo iš galvos — dėl džiaugsmo. Dabar tie bruožai erzina ir stumia tolyn, nors iš galvos taip pat neišeina — bet jau dėl apmaudo. Kur traukė žiedai, dabar žeidžia dygliai; kur dvelkė gardus kvapas, dabar sklinda aitrus tvaikas.

     Ar toji liga, jei įsimeta, pagydoma? Taip. Priemonių turime, ir gana pajėgių. Tik būtina įsidėmėti, kad jos neveikia magiškai, it kokia burtų lazdelė. Tuo tarpu pasiaiškinkime, kodėl taip yra, o vėliau pažvelgsime į keletą tokių gydymo priemonių. Bet jau ir aiškindamiesi priežastį, tas priemones matysime tartum užuomazgoje.

     Privalu atsiminti vieną dalyką: jog grūdai, iš kurių vyro ir žmonos nesklandumai išauga, pradedami sėti jau ilgus metus prieš vedybas. Tai galime pasiryškinti pavyzdžiu iš daugelio gerai žinomų vysk. Valančiaus raštų. "Vaikų knygelėje”, šalia kitų, yra du pasakojimai: vienas — "Geroji Onelė”, antras — "Pruncė paukštvanagėlis”. Pridėtina, kad tai, apie ką vyskupas pasakojo, daugeliu atvejų sėmėsi iš tikrų įvykių ir gyvenusių žmonių.

     Onelę žmonės praminė gerąja dėl jos būdo. Visuomet linksma, visuomet visiems lipšni. Niekas negirdėjo jos ištariant kokį atkaklų žodį, niekuomet su niekuo nesibarė. Keletą kartų net nedoro piemens be jokio reikalo skaudžiai užgauta, nei žodžio atsakė, nei pyko, nei skundėsi tėvams. Susirgus šeimynykščiui, šviežiai prikimšdavo čiužinį, baltai paklodavo patalą, pati virė jam valgyti, nešiojo prie lovos ir meldė, kad valgytų. Dažnas elgeta išeidavo, keldamas į dangų rankas ir melsdamas Dievą palaiminimo tiems namams ir gerajai Onelei. Galime būti tikri, kad ir ištekėjusi skleidė savo šeimoje šilumą ir laimę. Taip Valančius savo pasakojimą iš tikrųjų ir baigia: "Nors tebėra jaunintelė, tačiau girdėjau peršant jau kažin kokiam jaunam tėvynaičiui. Gavęs ją, turės ne pačią, o angelą”.

     Jaunuolis Pruncė — Onelės priešingybė. Jau ganydamas gyvulius, stapino juos badu ir čaižė botagu. Suėjęs su bendraamžiais, nepabuvo dienos nesusimušęs. Ir burną turėjo nepraustą: svaidėsi šimtais kipšų. Žmonės praminė paukštvanagėliu, kad, pamatęs medyje lizdą, kardavosi išimti kiaušinių; jei rasdavo paukštukus, išmušdavo. Paaugęs niekuomet be murmėjimo nepavalgė pietų ir nė prie vieno ūkininko negalėjo išbūti visų metų. Kaip dalykai susiklostė vedus, Valančiaus pasakojimą žinome. Jau pirmą savaitę po vestuvių savo moterį sumušė. O kad ta nenorėjo pasiduoti, braižėsi it katės. Po keleto metų jau sėdėjo kalėjime, palikęs žmoną skursti su keturiais mažais vaikais.

     Kaip visame pasaulyje, taip ir žmoguje, veikia plieninė logika. Ją taikliai nusako mūsų priežodžiai: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Po sutuoktuvių, medaus mėnesį, kitką laiko pridengęs jausminės meilės šydas. Paskui, ypač kai apiblėsta erotinė trauka, pakeista gyvenimo kasdienybės, išlenda arba angelo sparnai, arba kipšo ragai, destis kas būde sėta prieš tai, jau nuo mažens — dirsėtos šiukšlės ar aukso kviečiai. Pasėtai sėklai derlių nešti būtina: tokie yra Kūrėjo nutiesti šios visatos pamatai. Todėl ir minėta burtų lazdelė čia neveikia. Tačiau dažnas jos laukia, ypač iš kunigo. Galvoja, kad jei tik tas pakalbės su antrąja puse, tuojau šeimos nesklandumai ir ims garuoti lauk. Tai nereiškia, kad kunigas ar gydytojas neturi stengtis padėti. Bet būtina nurodyti, jog bergždžia norėti, kad tai, kas būde metų metais auginta ir tapę tartum antrąja prigimtimi, liktų išdanginta per porą valandų, ypač kad dažnai visa dar giliau įminta ir žiauriai apgadinta vienas antram imtais svaidyti kaltinimais.

     Kai kas bus linkęs sakyti, kad jo arba jos būdas geras, tik antrosios pusės blogas. Kartais tai tiesa. Bet ko tada su tuo savo geru būdu įkritai į kito išrūgas, kaip musė? Gerumas yra labai nepilnas, jei jo nelydi išmintingumas ir apgalvojimas.

*  *  *

     Dievas sukūrė žemę būti džiaugsmo rojumi. Bet dėl žmogaus puolimo ji tapo ašarų pakalne. Atpirkėjas puolusiai žmonijai grąžino Dievo vaikų garbę, bet negrąžino rojaus. Tačiau Kristus nepaliko mūsų visiškai be jo. Tas mažytis rojus, kurį mums davė, yra šeima. Gera ir laiminga krikščionių šeima yra žemėje toks rojaus kamputis.

     Bet yra ir tokių krikščioniškų šeimų, kur, mūsų priežodžiu, namai — pragarai, kur žmona vyrui ir vyras žmonai yra ne gaivinantis balzamas, o žeidžianti rakštis. Čia tokioms ir bus nurodyta priemonių, kaip nesklandumus šalinti arba bent švelninti. Jos veikia, kaip sakyta, ne kokiu staigiu burtų lazdelės mostu, o palaipsniui, organišku augimu.

     Tų priemonių yra dvi rūšys: vienos — gamtinės, pagrįstos sveiku protu, antros — antgamtinės, paremtos tikėjimu. Apie pirmąsias čia kalbos nebus — ne todėl, kad būtų menkos ar nenaudingos, bet kad joms nurodyti yra kompetentingesnių žmonių už kunigą. Tik pridėtina, kad tarp abiejų rūšių labai glaudus ryšys. Be pirmųjų, kurios vadovaujasi protu, antrosios, antgamtinės, irgi palaimiai neveikia. Senas yra krikščionybės dėsnis, jog malonė prigimties ne tik negriauna, bet yra ant jos statoma. Kur prigimtinės priemonės nepadeda sveiko pagrindo, ten ir ant jo mūrijamas antgamtinis pastatas išeina negražiai ir nesveikai susikraipęs. Antra vertus, pirmosios be antrųjų yra nepilnos. Žinoma evangelijos dėsnis, jog žmogus gyvena ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos: ne vien savo proto duona, bet ir Dievo malonės gaiva.

     Dvi antgamtinės priemonės yra ypatingai geros. Jos daug sėkmingiau veikia, kai naudojamos abiejų pusių — ir vyro, ir žmonos, ypač jei dar naudojamos kartu, jungtinėmis jėgomis. Tačiau, nors mažesniu laipsniu ir lėtesniu tempu, jos veikia ir tada, kai viena pusė suvis nebendradarbiauja.

     Viena priemonė yra Šventasis Raštas. Jo knyga nebe šimtams, o tūkstančiams žmonių, ypač sunkiomis valandomis, yra atnešusi ir šiandien tebeneša suraminimo, šviesos ir į-kvėpimo. Tai ne be pagrindo. Juk kai tą šventąją knygą atsiskleidžiame, į mus prabyla Dievas, nes ten jo žodžiai. Iš jų sklinda dieviška jėga. Pridėkime, kad ta knyga ir įstabi: tokia gili, kad ir mokyčiausiam atskleidžia vis naujos medžiagos mąstyti, ir drauge tokia paprasta, kad ją pajėgia suprasti net vaikas. Tačiau daugelis Šv. Rašto net neturi savo namuose. Kas skundžiasi šeimos sutrikimu, bet neima į rankas paties

     Dievo duoto vaisto, ir tokio galingo, tas vertas ne glostymo, bet botago.

     Antroji priemonė yra malda. Prieš tariant apie ją keletą žodžių daugiau, pravartu suprasti, kodėl šios dvi priemonės parinktos. Jos taip atitinka mūsų elgesį, kai gyvenime iškyla, kas sunku. Ką gi mes tokiomis valandomis darome? Einame pas draugą, norėdami jo klausytis ir jam kalbėti. Tomis dviem priemonėmis, kurios čia nurodytos, kaip tik ir vyksta pokalbis tarp žmogaus ir geriausio draugo — Dievo. Gražiai sako šv. Ambraziejus: "Kai meldžiamės, jam kalbame, kai skaitome dieviškuosius žodžius, jo klausomės”.

     Apie maldą pasakytina tiek, kad jos neturime imti per siaurai. Be lūpų, yra dar minties malda, kada žmogus meldžiasi be žodžių, mąstydamas. Apie 30 mylių į vakarus nuo Čikagos yra Cantigny karo muziejus. Įsteigtas buvusio "Chicago Tribune” dienraščio redaktoriaus ir leidėjo plk. Roberto McCormick. Muziejaus sode, prie savo vasaros namų, jis su žmona ir palaidotas. Jų abiejų šalia vienas antro sudėtus marmuro antkapius supa įkaltas įrašas iš Jėzaus žodžių: "Einu jums vietos paruošti; mano Tėvo namuose daug buveinių”. Stovėdamas prie to mauzoliejaus, galvojau, jog nuoširdus vedęs asmuo, turintis problemų su savo vedybų partneriu, melstųsi mintimi maždaug taip:

     "Ir aš vieną dieną, gal visai netrukus, nueisiu į Tėvo namus. Jo man jungtuvėmis duotas gyvenimo draugas, nors dabar tapęs našta, ir pats gyvena be laimės. Ar nereikės man, žengiant per to Tėvo namų slenkstį, rausti iš gėdos dėl dabartinio savo elgesio su juo: kad gal norėjau visa mesti, nors į mano rankas didele dalimi sudėtas ir jo sielos išganymas, amžinasis likimas? Ar to Tėvo namuose, būdamas vyras, galėsiu nesidrovėdamas žvelgti į Kristų, kuris savo meile Bažnyčiai mane mokė, kaip turiu rūpintis žmona? Ar, būdama moteris, galėsiu ten žvelgti į akis Marijai, kuri man rodė kelią savo žodžiais: 'Štai aš Viešpaties tarnaitė; tebūnie man, kaip tu pasakei’?”

     Bus vyrų ir žmonų, kurie sakys, jog yra per daug prislėgti turėti tokių aukštų minčių. Todėl pridėtina dar viena priemonė. Išreikšta tik trimis paprastais žodžiais, bet jie nepaprastai padeda laimėje nepasimesti, nelaimėje nepalūžti. Vienas senas caras gavo dovanų stebėtino grožio žiedą. Jam kilo mintis į tą žiedą įkaldinti kokį nors trumpą, trijų žodžių įrašą, kuris turėtų lygią vertę ir laimingomis, ir skausmingomis dienomis: laimėje įspėtų, nelaimėje guostų. Šalies išminčiai, kuriuos pasišaukė patarimo, pasiūlė tokius tris žodžius: "I eto proidiot — Ir tai praeis”. Žodžiai į caro žiedą ir buvo į-kalti. Jie — stiprus ramstis, kai sunku šeimoje, nes nukelia akį žvelgti iš amžinybės: visa, kas atsitinka šiame pasaulyje, yra vien laikina. Vyras visai nesidomi šeimos laime, geria, net muša ir juokiasi iš Bažnyčios — juk ir tai praeis. Žmona įsikalusi į galvą savas teorijas, užsispyrusi kaip ožka, vien uja ir ėda — juk ir tai praeis. Širdis apimta sielvarto ir kartėlio — juk ir tai praeis. Kaip tik šie trys žodžiai, skaitome Linkolno biografijoje, padėjo šiam Amerikos prezidentui ne tik sėkmingai pakelti kraštą suskaldžiusio pilietinio karo naštą, bet ir su nepalūžusia dvasia pereiti virtinę kitų bandymų. Jie labai pravartus įsirašyti ir į jungtuvių žiedą — ne pas auksakalį, o savo širdyje.

*  *  *

     Paskutiniuoju metu moterys karštai panoro būti lygios su vyrais. Kaip tai atsilieps į šeimos darną ir jos ligų gydymą, sunku pasakyti. Tik gal neteisinga manyti, kad iki šiol čia vyras visuomet buvo tai, kuo šv. Paulius jį ragina būti (ir kas labai rėžia moterų ausį) — žmonos galva. Iš tikrųjų gyvenimas rodo, kad, jei vyras yra žmonos galva, tai žmona yra kaklas, kuris tą galvą sukioja. Iliustracijai geras toks pasakojimas.

     Vienas jaunas vyras erzinosi, kad žmona vis nenusileidžia. Nuėjo ieškoti teisybės pas savo tėvą į jo ūkį. "Tėve, — tarė, — kam šeimoje priklauso paskutinis žodis: vyrui ar žmonai?” "Hm”, pasikrapštė galvą tėvas. "Zinai ką, sūnau?” tarė. "Štai imk mano du arklius ir kinkykis į vežimą. Paskui įsidėk tuziną savo vištų ir važiuok per žmones. Kame rasi, kad šeimoje paskutinį žodį taria žmona, ten duok vištą, o kame vyras — arklį. Kai nebeturėsi arba vištų, arba arklių, grįžk namo. Tada tau bus visiškai aiškus atsakymas į savo klausimą”. Sūnus taip ir padarė. Važiuoja, tik baiminasi: o kaip grįšiu namo su vežimu, jei atiduosiu abu arklius? Tik, kur nuvažiuoja, mato, jog turi duoti vištą. Jau tik viena ir beliko. Sustojus prie kitų namų, išėjo vyras ir žmona pažiūrėti, kas atvažiavo. Klausia sūnus jų, kas šeimoje visada tariąs paskutinį žodį. Vyras atsakė: "Aš!” Žmona pritaria: "Taip, jis”. Ūkininkaitis nudžiugo: pagaliau štai namai, kuriuose paskutinis žodis priklauso vyrui! Paaiškino savo kelionės tikslą: kur šeimoje dalykai nusprendžiami žmonos, duodąs vištą, o kur vyro — ten arklį. Ir klausia, katro arklio norįs. "Imsiu šitą, bėrį”, atsakė vyras. Sūnus jau buvo jį beiškinkąs, tik mato, kad žmona kažką pakuždėjo vyrui į ausį. Tas priėjęs sako: "Žinote ką? Apsigalvojau: geriau imsiu ne bėrį, o sartį”. "Ne, — atsakė sūnus, — arklio negausi. Gausite vištą”. Ir parvažiavo namo su aiškiu atsakymu į savo klausimą.

•    Lenkijoje aktorė Halina Mikolajska vyko į Wroclavą deklamuoti popiežiaus Jono Pauliaus II poezijos. Vos ji atvyko, policija ją atsigabeno į savo būstinę, pasakė, kad jai nebus galima deklamuoti nei popiežiaus, nei kitos poezijos. Įsodino į traukini ir gražino į Varšuvą. Aktorė Mikolajska yra žinoma stambios disidentų grupės narė.

•    Jonas Matulionis, buvęs Ūkio banko vyr. direktorius, buvęs Laikinosios vyriausybės finansų ministeris, Kanados Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, 1955-1957 m. Vliko pirmininkas, žymus katalikų veikėjas, mirė 1980 m. sausio 24 d. Kanadoje, sulaukęs 81 m. amžiaus.

•    Vatikanas skelbia misijų surinktas žinias, kad 1979 Vaiko metais pasaulyje nuo išbadėjimo ir nuo su tuo surištomis ligomis mirė apie 15 milijonų vaikų, kas sudaro kas minutę po 30.

•    Arabų lygos gen. sekretorius Chadli Klibi ir tos lygos įstaigos Romoje direktorius M. Sabra aplankė popiežių Joną Paulių II. Tarėsi Artimųjų Rytų ir arabų klausimais.

•    Lenkijoje 1979 m. įšventinta į kunigus 589, daugiau negu ankstyvesniais metais.