Spausdinti

Vytautas Kasnis

     Žodynas: Simpatija — traukimo jautimas, palankumas; šnekamoje kalboje: mylimas žmogus.

     Enciklopedija: Simpatija (graik. sympatheia — drauge kentėjimas) — palankus nusiteikimas vieno žmogaus kitam; pats tas žmogus, kuriam jaučiama trauka.

     Žymieji žmonės: Sir Richard Steele, anglų eseistas sako: "Kiekvienas žmogus turi simpatijos jausmą, kuris atitinka kitą. Ir mes esame tikri, kai matome tokius žmones, susirišusius šiltais vidiniais jausmais, kad ir jų galvojimas atitinka vienas kitą, kad jie turi tam tikrą panašumą savo vidiniu nusiteikimu”.

     Edward George Bulwer, anglų novelistas: “Mes sakome ir tvirtiname, kad kiekvienas žmogus turi simpatijos jausmą, lygiai kaip Faraday tvirtina, kad kiekvienas metalas turi magnetinę trauką. Bet tam tikra temperatūra yra reikalinga, ryškinant ir ieškant paslėpto turto tiek žmogaus jausmuose, tiek metale”.

     Kristus dvylikos apaštalų tarpe turėjo vieną mokinį, kurį ypatingai mylėjo, — šv. Joną.

     Moteris turi draugių — natūralu! Moteris turi draugų—visų akys nukrypsta į juos. Vyrai turi draugų — kas čia bloga! Vyrai turi draugių — marios įtarimų.

     Atsakymai į anketą. Skaičius — dešimt. Devynios pasisakė turinčios simpatiją. Aštuonios pasisako už platonišką meilę. Viena su klaustuku. Dešimt vyrų — visi pasisakė turį simpatijų. Visi pasisako už platonišką meilę, bet kiekvienas, atsakydamas į tą klausimą, dar ir po sakinį pridėjo.

*  *  *

     Keturiolika žmonių švenčiame draugo gimtadienį. Besivaišindami įnikome į kalbas ir ginčus apie simpatijas. Ilgai netruko, kai mes Stefutę išrinkome simpatijų karaliene. O kai pasigirdo "Paskutinio sekmadienio” tango muzikos garsai, mudu su Stefute išėjome šokti. Tęsėm toliau pasikalbėjimą apie simpatijas.

     —    Stefute, ar atsimeni, kai sakei, kad esi gyvoji enciklopedija apie simpatijas? — pradėjau su ja kalbėti. — Sakyk, ar tu turi simpatiją?

     —    Kvailas tavo klausimas, nes ką tik sakei, kad aš esu tos srities profesorė, — ji juokėsi, — žinoma, kad turiu.

     —    Kiek? Kelis?

     —    Vieną tikrą, kitus laipsniuoju.

     —    Gali pasakyti skaičių?

     —    Ne. Jie keičiasi. Vienus išbraukiu iš sąrašo, kitus įrašau.

     —    Ar ne per daug apsižiota?

     —    Matai, kitų negaliu atstumti, nes jie man rodo savo simpatijos jausmus.

     —    Tavo širdis, lyg prieglaudos namai.

     —    Jei nori, gali taip sakyti. Atstumiu tik tuos, kuriuos greitai pažinusi, matau, kad simpatijos vardas, platoniška meilė, draugystė yra tik vilionė į miško gilumą.

     —    Tu labai graži, simpatinga, maloni, su tavim įdomu kalbėtis. Ar kas nors viliojo tave, pagal tą liaudies dainelę?...

     —    Su "donžuanais” nedraugauju, jų vengiu, o jei reikia, tai ir bėgu nuo jų. Kartą vienas, kiek įgėręs, kažką vapaliojo, nuo kurio pasitraukiau, pasakydama ir piktesnį žodį. Po kurio laiko jis nuoširdžiai atsiprašė. Kitą kartą rimtai piršosi išsiskyręs vyras. Žinoma, atstūmiau. Dabar mes su juo labai geri draugai.

     —    Ar jis tavo simpatija numeris pirmas?

     —    Ne, jis tik sąraše.

     —    Ką gali pasakyti apie simpatiją numerį pirmą?

     —    Su juo susipažinau neseniai. Susidraugavome iš pirmo pasimatymo.

     —    Susitinkate dažnai?

     —    Kaip tai? Galvoji apie pasimatymus? Tokių dalykų neišdarinėjame. Susitinkame pripuolamai, draugystėse.

     —    Ar pasiilgstate vienas kito?

     —    Žinoma! Draugai vienas kito pasiilgsta, o čia draugystė plius simpatija.

     —    Tai ką tada darote?

     —    Pasikalbam telefonu.

     —    Apie ką kalbate? Ar tie pasikalbėjimai būna ilgi?

     —    Nuo dešimties minučių iki valandos.

     —    Ir taip kasdien?

     —    Oi ne. Gal kartą per savaitę, gal du kartus.

     —    Klausiau ir neatsakei, apie ką kalbate.

     —    Apie viską, kas tik ateina į galvą.

     —Ar kalbate apie savo vyrus ir žmonas?

     —    Taip.

     —    Ar sakote, kaip labai mylite savo antrąją pusę?

     —    Būna visaip. Jei mylimės—pasidžiaugiam; jei atsiduriame paklydimuose — prašome ar, geriau sakant, laukiame patarimo, o kartais ir pagalbos. Žinai, kad tarp draugų nėra paslapčių, o čia ne tik draugas, bet ir simpatija.

     —    Kaip tai, sakai, pagalbos? Nesuprantu. Turi pavyzdžių?

     —    Ir dar kiek! Štai prieš kiek laiko prie mano simpatijos žmonos pradėjo suktis vienas nevidonas. Draugas, apie jį kalbėdamas, skundėsi, verkšleno. Ir aš visą tą dalyką taip sutvarkiau, kad tas nevidonas, kol gyvas, šeimų neardys.

     —    Ar nekilo kartais džiaugsmas, kad gal ir gerai, kai simpatijos šeimoje kyla audra, nes jis tada labiau prie tavęs prisiriš?

     —    Cha, cha, cha... nuklydai, berneli, į lankas. Užmiršai, o gal nežinai, kad simpatijos šeimų neardo, bet padeda dar labiau jas sucementuoti.

     —    Kaip tai?

     —    Na, pavyzdžiui, vieną kartą, sėdėdama šalia simpatijos, aš kalbėdama kelis kartus uždėjau ranką ant jo rankos. Tą pat padarė kitą kartą ir jis.

     —    Na ir kas?

     —    Žinai, malonu prisiminti jaunystę. Atsimeni, kaip įsimylėję vaikščiodavome susikabinę rankomis?

     —    Gerai, o kas toliau?

     —    Visa tai pastebėjo jo žmona ir tą pat padarė savo vyrui. Dabar juodu dažnai vaikščioja, vienas kito ranką laikydami. Mat buvo užmiršę, koks malonumas jausti arti savęs kitą.

     Muzika nutilo, ir mudu su Stefute grįžome prie draugų stalo.

     —    Manėme, kad nebesugrįšite prie mūsų būrio, — paerzino Veronika. — Bene keturis šokius paeiliui šokote?

     —    Veronika pavydi, kad Stefutė su jos simpatija taip ilgai šoko, tai ir šokius skaičiavo, — juokėsi Juozas.

     —    Ir pasiburkavote vienas kitam į ausį,

     —    kirto Veronikos vyras, žiūrėdamas į Stefutę.

     —    Ponai ir ponias, kas čia darosi? Matau, kad pavyduliavimo dvasia įsiliepsnojo,

     —    pakėlęs taurę, burbtelėjo Kazys.

     —    Dėl savųjų pusių tai nepavyduliaujame, nes pasitikime ištikimybe, bet dėl simpatijų tai karą keliame, — sako Katriutė.

     —    Matai, mudu su Viktoru šokdami kaip tik ir kalbėjome apie simpatijas, — nutraukė Katriutės kalbą Stefutė, — dėl kurių jūs dabar kovoti pradėjote.

     —    Apie mus kalbėjote! — šovė Juozas.

     —    Ne, ne, — įsiterpiau ir aš, — kalbėjome aplamai apie simpatijas.

     —    Tai papasakokite visiems, — pasigirdo balsai.

     —    Galiu? — paklausiau Stefutę.

     —    Žinoma, gali. Ko neatsiminsi, aš pridėsiu, papildysiu.

     —    O, mano atmintis kompiuterinė, — sakau.

     —    O jausmai elektroniniai, — rėžė Veronika.

     —    Netikite? Dabar galėsite įsitikinti, — pasakiau ir iš švarko viršutinės kišenėlės išsitraukiau mažą rekardavimo aparatėlį. Pasigirdo mano ir Stefutės balsas.

     —    Viktorai, pašėlai! Matau, kad tavo ir širdis elektroninė. Gerai dar, kad nepasakiau savo simpatijų vardų, — šūktelėjo Stefute, — dabar raudonuočiau iš gėdos. Ponios, patariu jums visoms, kai kitą kartą šoksite su Viktoru, patikrinkite jo kišenes, ar jis neturi ten paslėpto aparato.

     —    Gerai, gerai, Viktorai, — juokėsi Juozas, — gal išgirsime, kaip Stefutės širdis plakė, prisiglaudusi prie aparato.

     —    Prieš išklausant užrekorduoto mudviejų pasikalbėjimo, norėčiau paklausti, ar yra pritariančių Stefutės pasakymui, kad esanti gėda viešai prisipažinti turint simpatiją?

     Tyla.

—    Kitas mano klausimas: ar yra mūsų tarpe toks ar tokia, kurie neturi simpatijos?

     Vėl tyla, o paskui garsus juokas. Išklausius užrekorduoto mūsų pasikalbėjimo, suūžė visi, kaip bičių avilys. Stefutei visus nuraminus, visi buvo paprašyti kalbėti iš eilės.

     Juozas. Stefutės pasisakyme per daug retorikos. Ji simpatijas pakėlė keliomis pakopomis aukštyn ir visą reikalą labai sudramatino. Kai kur man atrodė, kad tarp simpatijos platoniškos meilės ir tikrosios meilės nebebuvo galima išvesti demarkacijos linijos.

     Vytas. Aš skaičiau keletą knygų apie simpatijas. Vienoje buvo analizuojamas filosofiškas Šilerio veikalas apie simpatijas. Simpatija — tai didelis dvasinis turtas, kuris papildo ir apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą. Vienur — priešingų polių susidūrimas, kitur — tų pačių jausmų, minčių, galvojimų praturtinimas.

     Jonas. Aš matematikas, griežtųjų mokslų šalininkas. Kokį didelį įnašą į žmogaus gyvenimą įneša simpatija, papildysiu ir patvirtinsiu Stefutės pasisakymus. Pasakojime pakeisiu vardus. Paulina turėjo simpatiją, vardu Kęstutis, kuris nebuvo nagingas, bet namų apžiūros darbus, nors ir pykdamas, atlikdavo neblogai. Bet jau dažyti kambarius — tai jam buvo tikra pabaisa. Kai jis paimdavo į rankas teptuką — saugokis jo pykčio. Sienos prisigerdavo tokių blogų žodžių — kad geriau bėk iš namų. Ir kai jis kartą, žmonos Birutės paprašytas, prieš savo gimimo dieną dažė salonėlį, žmona išėjo iš namų ir nuėjo pas savo vyro simpatiją Pauliną.

     Dabar žiūrėkime, kas įvyko toliau. Švenčiant gimtadienį, Paulina atkreipė dėmesį, kaip gražiai Kęstas išdažė salonėlį, kokia graži, švelni spalva. Po to, pasitaikius progai, Paulina sako Kęstui:

     —    Žinai, Algis ruošiasi doktoratui, neturi laiko, o aš taip norėčiau, kad mane pamokytum dažyti. Kambariai jau seniai dažyti, tad norėčiau prieš savo vardines išdažyti svečių kambarį.

     —    Koks čia klausimas, Pauliute, tik sakyk, kada, — atsakė Kęstas.

     Ir po kelių pasisiūlymų Kęstas dažo Paulinos salonėlį. Jis linksmas, švilpauja ir niūniuoja, pritardamas radijo muzikai. Kur buvus, kur nebuvus, Paulina vis atsiranda salonėlyje. Ji kalba, juokauja, giria jo darbą. Po to, žiūrėk, virtuvėje paruošta kava, pyragaičiai. Juk reikia turėti kavos pertrauką. Vėl kalbasi, juokauja.

     Žiūrėkime, kas darosi už scenos. Paulinos pakviesta, iš vaikų miegamojo, pasislėpusi, visą vyksmą stebi Birutė. Dabar draugės susimojo patikrinti, kaip Kęstas pamėgo dažymo darbą. Birutė jau seniai kalbino Kęstą, kad reikia perdažyti langų rėmus, bet darbas turėjo būti toks nuobodus, kad būdavo baisu net apie tai pagalvoti. Dabar, Kęstui grįžus iš darbo, Birutė jį vis pasitinka, švelniai apkabina, pabučiuoja. Namie skamba graži muzika. Suradus tinkamą progą, Birutė vis primena numatomą darbą tai prie kavos puoduko, tai prie stiklo vyno, vis maloniai juokaudama.

     Ir žinot ką? Po kurio laiko Kęstas pradėjo dažyti langų rėmus. Jis linksmas, švilpauja ir klausosi muzikos ar Birutės malonaus čiauškėjimo. O Paulina džiaugėsi, pamokiusi savo simpatiją ir sugrąžinusi į namus darną, ramybę, o pyktis ir nevalyti žodžiai tartum pro kaminą išrūko.

     Audronė. Jei simpatijos puošia mūsų gyvenimą, tai pavydas jį graužia. Tai numeris pirmas, darąs daugiausia žalos šeimų gyvenime. Aš turiu surinkusi daug šeimų išgyvenimų, kurias draskė ir griovė pavydas. Bet dabar jau į rytmetį laikrodis pasuko, ir jeigu męs taip įdomiai pasikalbame šeimų reikalais, skirkime vieną vakarą "išdiduoliui ir puikuoliui pavydui”.

     Vakarojimą baigėme. Atsisveikinome, išsinešdami mintį, koks turtingas žmogaus dvasinis gyvenimas, jeigu jis turi simpatiją. Kokia graži jo šeima, simpatijų apgaubta. Koks vienišas žmogus, jeigu jis simpatijos neturi.