Saulius Ikamas Vilniaus Universitetas (litografija)
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kai kur Lietuvoje buvo paplitęs toks žaidimas. Vienas sugalvoja kokį nors žodį, bet užrašo tik jo pirmąją raidę, o po jos deda brūkšnius — tiek, kiek tame žodyje yra raidžių. Kitas bando tą žodį atspėti, liepdamas įrašyti tą ar kitą abėcėlės raidę. Žodyje esamos raidės atitinkamose vietose įrašomos, bet už kiekvieną nesamą pirmasis žaidėjas stilizuotai nupiešia po žmogaus (suprask, spėjančiojo) kūno dalį. Antrasis žaidėjas, žodį spėjantis, savo liepiamas rašyti raides renkasi atsargiai, kad nebūtų "pakartas”. Mat, kai jau yra ant popieriaus visos jo kūno dalys, pripiešiama virvė ant kaklo. Už pirmą pareikalautą raidę, kurios žodyje nėra, atsiranda jo galva, už antrą įdedamos akys, už trečią gauna ausis; toliau eina nosis, burna, kaklas, liemuo, rankos, kojos, o tada jau — kilpa.
Šis žaidimas yra neblogas mūsų pačių vaizdas. Anie brūkšniai žodyje spėjančiam yra klaustukai — kokias raides jie galėtų reikšti; mato tik pirmąją. Bet tuojau taip pat pamato, ar jo pasirinkta raidė gera, ar ne, nes, jei teisinga, tai įrašoma ir meta į patį žodį kaskart daugiau šviesos, o už klaidingą nukenčiama. Juo tų klaidų daugėja, juo didesnis pavojus baigti su kilpa ant kaklo.
Gal ne taip yra ir su mūsų gyvenimu? Jame, kaip aname žaidimo žodyje, daug kas miglota, neaišku, įskaitant pačią to gyvenimo prasmę, paties žmogaus būtį, kentėjimo tikslą, Apvaizdos planus. .. Mums čia aiški tik dalis, kaip ano užduoto žodžio pirmoji raidė, o kitką gaubia paslaptis. Žmogus stengiasi tai atspėti ir pagal galvojamą padėtį kreipia savo gyvenimo kelią. Kartais atspėja, bet kartais suklysta. Jei sprendė teisingai, eina gera kryptimi; jo vidus ir pats likęs eiti kelias vis šviesėja. Bet jei klydo, netrunka tai pajusti, nes kiekviena klaida atsikeršija. Ilgai ir plačiai klaidžioti pavojinga, nes galima baigti nebeišgelbimai užsmaugtam. Todėl ir gyvenime, kaip aname žaidime renkantis raides, sveika elgtis apgalvotai. Kad išvengtų klystkelių, kur neaišku, žmonės stengiasi pasiryškinti tikėjimo ir doros klausimus. Čia bus pateikti du, dominę mergaites, bet aktualūs visiems.
MAN RŪPI, KAD, KAI DARAUSI VYRESNĖ, UŽMIRŠTU DIEVĄ IR DEŠIMT JO ĮSAKYMŲ
Kai kurie varpai pasižymi tuo, kad jų gaudime skamba ir viltis, ir liūdesys. Klausėjos žodžiai yra tartum toks varpas, nes iš jų aidi ir tai, kas viltinga, ir kas liūdna. Daug vilties, kad ta mergaitė gyvenime Dievo nepamirš ir iš šventųjų įsakymų kelio neiškryps, nes jai rūpi, kad taip neatsitiktų, ir jaučiasi nerami, kai pastebi, kad gal jau pradeda atsitikti. Šitokiais dalykais susirūpinusius žmones Dievas laimina ir palaiko. Blogai su tokiais, kuriems jų gyvenime Dievas ir jo įsakymai neberūpi. Kalno pamoksle Kristus vadino palaimintais tuos, kurie siekia Dievo karalystės, alksta ir trokšta jos teisybės. Šios mergaitės rūpinimasis rodo, kad jos širdis nori Dievo karalystės siekti, trokšta savo gyvenimą tvarkyti pagal jos teisybę. Todėl Dievas, kuris visa gali, ją ypatingai globos. (Žinoma, pridėtina, kad ir velnias ypatingai sekios, nes šį gėrio priešą ir purvintoją tokie žmonės labiausiai siutina).
Tačiau, šalia džiugios pusės, klausėjos žodžiai turi ir liūdną, nes primena tragišką faktą: kad Dievas gali būti žmogaus pamirštas. Šis faktas pagalvojus turėtų būti sunkiai tikėtinas. Kaip, rodosi, žmogui, Dievą pažinus, būtų įmanoma jį užmiršti? Ar vyras užmiršta savo mylimą ir jį mylinčią mergaitę? Atvirkščiai, jo mintys savaime, be jokių didelių pastangų, kur buvusios, kur nebuvusios, vis lekia pas tą jam brangų asmenį, kuris jį traukia savo žavumu, pačia savo būtimi. Jei tad žmogus gali taip traukti į save mūsų mintis, ką besakyti apie Dievą, kurio gi pati esmė yra gerumas, gaiva, meilė? Juk visa, ką čia žemėje randame ar grožio, ar harmonijos, ar džiaugsmo, tėra tartum keletas lašų, nutiškusių iš amžinosios, bekraštės savo versmės — Dievo. Kaipgi, rodosi, į tokią Būtybę, iš kurios trykšta visa, kas žmogui taip miela, neskristų jo mintys, nebūtų traukiama lėkti širdis?
Ar ne keista, kad žmogus galėtų Dievą užmiršti? Priežodis sako, kad girios paukštis į girią žiūri. Kitais žodžiais, mus traukia tai, kas sava, kaip anam paukščiui giria. Mus, pavyzdžiui, taip traukia gimtoji žemė, nes sava. Į mokyklą ilgiau išvažiavęs vaikas ilgisi gimtųjų namų, nes savi; jis tiesiog skaičiuoja, kiek dar likę dienų iki atostogų, kada galės būti tėviškėje. Bet ar žmogui yra kas nors saviau, kaip Dievas? Todėl turėtų traukte traukti jo mintį, kaip girios paukščio akį kreipia į save miškas, keldamas ilgesį, viliodamas. Dievas mums savas, nes juk esame iš jo rankų išėję, ir į jį panašūs, sukurti kaip jo paveikslas, ir iš jo gavę visas savo pajėgas, pačią savo gyvastį, ir jo palaikomi, visa savo būtimi į jį atsirėmę, tiesiog nešami artimiau, negu globianti prie savęs kūdikį motina, ir esame skirti, pas jį grįžę, būti neišsakytai laimingi savo tikrojoje tėviškėje. Šalia visa to, jį gi nuolat primena, kaip kokia daugiakalbė šauklė, pati visata, mus supanti gamta, nes pažvelgus visur pilna Dievo grožio, išminties, gajos ir galybės pėdsakų.
Kaip tad būtų galima Dievą užmiršti? Ir vis dėlto Viešpatį užmiršta net būriai krikščionių, tiek apie jį žinančių! Gal šis faktas nepatvirtina Bažnyčios Tėvų sakymo, kad iš visų padarų žmogui nesuprantamiausias yra jis pats?
* * *
Pasiklausę, kuo skamba besiteiraujančios mergaitės žodžiai, jos sau rūpimą dalyką galime išreikšti klausimo pavidalu: ką man daryti, kad augdama neužmirščiau Dievo ir 10 jo įsakymų? Kadangi nenurodė savo vardo, tyčia pavadinkime ją Danguole. Toks vardas jai gražiai tinka. Juk ir pati yra išėjusi iš dangaus Tėvo rankų, ir, būdama dangui skirta, rūpinasi, kad gali pradėti eiti keliu, kuris į dangų neveda, patį dangaus Dievą užmiršusi. Geriausiai mums ir kreiptis į ją antruoju asmeniu, duodant patarimą.
Tau, Danguole, yra tekę svajojant žvelgti pro langą, gal dar kai lauke švietė saulė. Štai ir turi savo pačios vaizdą. Juo švaresnis lango stiklas, juo viskas ryškiau matyti. O pro murziną, apskretusį stiklą sunkoka prasiskverbti net labai skaisčios saulės spinduliams. Taip yra ir su sielos langais: pro juos tik tada gerai matomas Dievas, kai yra švarūs. Didžią tiesą pasakė Kalno pamoksle Kristus: "Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą”. Todėl visada klausyk savo viduje girdimo sąžinės balso, kad nedarytum, kas Tavo sielą murzintų. Tada Dievo, spindinčio pro Tavo sielos langus, nepamirši.
Šalia saulės, pro langą matei ir daug ko kita: pievą, medžių, po juos šokinėjančių voverių, prie inkilėlio čiulbantį varnėną, darželyje žydinčias gėles, gal dar apie jas dūzgiančias bites, anapus namų smilkstantį fabriko kaminą, keliu pravažiuojančias mašinas. .. Ar ne tiesa, kad jie visi gyvybiškai surišti su saule, kurią lietuvių liaudis savo dainose taikliai vadina motina? "Saulė močiutė kraitelį krovė”, sakoma dainoje. Juk ji yra žemėje esamos gamtos gaivintoja ir tartum priežastis savo šviesa, šiluma, spinduliuojančia jėga. Kai tik pavasarį saulė arčiau, tuojau sprogsta medžių lapai, ima iš žemės stieptis žolynai ir žydi gėlės, keldamos į ją savo galvas, sujunda kitokia gyvy-160 bė. Būdama studentė, Tu žinai, kad anglis, kurios dūmus matai einant pro kaminą, ir skystasis kuras, varantis automobilius, yra priešistoriniuose augaluose ir gyviuose konservuota saulės energija. Jei saulė ušgestų, žemėje tuojau dingtų gyvybė, nes visa būtų kaustoma nepakeliamo šalčio ir tamsos. Tikriausiai net iš pačios mūsų planetos, išlėkusios dėl to iš savo orbitos ir susidūrusios su kitais dangaus kūnais, beliktų vien erdvėje išsitaškę meteoritų gabalai.
Panašiai ir visi daiktai rišasi su Kūrėju, iš kurio yra gavę savo būtį, gyvastį, grožį, yra jo palaikomi ir diriguojami. Todėl visi veda į Dievą kaip savo priežastį ir tikslą, šaltinį ir pavidalintoją, kiekvienas savo būdu yra jo atspindžiai. Todėl, Danguole, kiekviename daikte, ypač žmoguje ir jo galiose, pratinkis matyti atsispindintį ir veikiantį Dievą. Tada jie Tau apie Dievą pasakos: jo užmiršti negalėsi.
Bet pastebėjai, kad žiūrėjimas pro langą kartais Tau trukdė ruošti pamokas. Ir čia geras Tavo pačios gyvenimo vaizdas. Tie žemės daiktai, skirti vesti mūsų mintims į Dievą, dažnai kaip tik pririša mūsų dėmesį ir širdį prie savęs, tokiu būdu kreipdami nuo jo šalin. Todėl sveika juos pastatyti į deramą perspektyvą. Nueik retkarčiais pabūti kapinėse. Jos su savo paminklais iš čia iškeliavusiems papasakos Tau apie daiktų, laikinio grožio ir žemiškos garbės praeinamumą, kad išlieka tik tai, kas žmoguje sutelkiama gryna, nemirštama, amžina. Jei pastebėtum, kad ten esant tokios mintys neramina, nes verčia keisti nusistatymą, kai ko atsisakyti, tai būtų signalas, kad Tavo einamas kelias nėra visiškai geras, kad reikia klausyti ten savo viduje išgirstamo Dievo balso: ne tas raides, mergaite, renki į sau paskirtą žodį, kaip aname žaidime, apie kurį šio rašinio pradžioje turbūt skaitei. Tokias raides reikia blokšti šalin, nes karia. Dėl tos pačios priežasties neatsisakyk draugauti su skriaudžiamais, kenčiančiais, varguoliais, invalidais. Čia, šalia mokymosi apie žemės daiktų tikrąją vertę ir laikinumą, Tu iš bendravimo su jais patirsi daug ryšio su pačiu Dievu.
Tokiu būdu Tu daug kuo darysies panaši į Kristų, kuris daiktuose matė Dievą ir amžinųjų tiesų atspindį, mokė apie tikrąją jų vertę ir mirties valandos netikrumą, buvo skriaudžiamųjų ir nelaimingųjų draugas. Dievo ir jo įsakymų Tau užmiršti nebus galima. Nėra reikalo pridėti, kad kiekvienos krikščionės mergaitės kambaryje turėtų būti kryžius, kaip Atpirkėjui padėka ir žmogui pavyzdys.
KODĖL KARTAIS ŠEIMOS NESUGYVENA?
Turbūt trumpiausias ir praktiškiausias atsakymas yra, kad žmonės prisiverda neskanios košės, kurią paskui turi srėbti. Jei vyras su žmona kertasi, tai ko buvo tokie lengvabūdžiai ir prieš jungtuves nepatyrinėjo vienas antro charakterio? Daugumui bus pažįstamas Šilerio eilėraštis "Varpo daina”. Jame meistriškai vedama lygiagretė tarp varpo liejimo ir tuokimosi. Vaizdas taiklus: juk kaip ten metalai liejami į vieną varpą, taip tuokiantis dvi širdys liejasi į vieną gyvenimą. Kad varpas išeitų gerai nusisekęs ir gražiai skambėtų, tirpinami metalai, prieš liejant į formą, rūpestingai ištiriami, ar jų gera proporcija, ar jau pakankamai išsileidę, ar be putojančių nešvarumų? Taip, sako Šileris, turi rūpestingai vienas antrą tirti planuojantys tuoktis, kad iš jų vedybų kiltų darnus sąskambis. Kur to nedaroma, įspėja, ten trumpas svaigulys, bet ilgas gailesys!
Jei susituokusieji nesugyvena, tai ko prieš tuokdamiesi nepasižiūrėjo, ar galės sugyventi? Niekas tegul nesako, kad negalima žinoti, koks kitas bus. Žmogus bus toks, kokie jo būdo bruožai. O juos jau gana anksti gyvenime nustato paveldėjimas, šeima ir aplinka, kurioje augo, mokyklos ir draugų įtaka. Mūsų liaudis šią tiesą išreiškia gal kiek stiprokai, bet labai gyvenimiškai: koks kas gimė, toks ir dvės. Kokie būdo bruožai žmogui augant susiformavo, tokie ir lieka visam gyvenimui. O savo būdo nuslėpti niekas ilgėliau negali: tuojau šmakšt ir išlenda, kaip yla iš maišo, ypač netikėtai iškilus jį bandančioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, iš tono, kuriuo jo nusižiūrėta mergaitė kalba su savo mažamečiu broliuku, kai tas ką nors padaro, vyrui nesunku žinoti, kaip ir jį patį traktuos. Jei ima rėkti, gali būti tikras, kad po vestuvių ir pats bus jos panašiu būdu aprėkiamas, žinoma, ne tuojau pat, medaus mėnesį, bet kai prisistatys ilgi pilkos gyvenimo kasdienybės metai.
Jei susituokus vedybų partneris darosi nesugyvenamas dėl savo būdo, tai kodėl prieš tuokiantis nepažiūrėta to būdo rūšies: kiek jo ar jos gyvenime reiškia Dievas, ar ieško dangaus šviesos, patekus kur į akligatvį, kokio yra tvarkingumo ir darbštumo, kaip atsiliepia buvę auklėtojai, kas paveldėta iš šeimos, kokie džiaugsmo šaltiniai daugiausia traukia, gal pernelyg linksta draugauti su buteliu, ar tai, kas maža, ir palieka mažmožiais, o tai, kas didžia, didžiu ir laiko? Kas panašių dalykų nepasižiūri, tas vėliau tegul nesiskundžia savo padėtimi, į kurią įkrito kaip musė į išrūgas.
Dar viena galima pridėti. Gal prieš tuokiantis nematė, kaip daugelyje kitų šeimų nesugyvenama? Kodėl, tai matydami, galvojo, kad jiems tai jau taip neatsitiks? Kodėl, užuot rūpestingai žiūrėję, ko vertas partnerio būdas, verčiau pasąmonėje laikė save gausybės ragais, saliamonais, galijotais, magikais? Dėjosi gausybės ragais — kad iš jų be niekur nieko nesiliaus piltis sužieduotuvių meto meilė su jos džiaugsmais; saliamonais — kad jiems išspręsti galinčias kilti tarpusavio painiavas bus vienas niekis; galijotais — kad prieš juos išeisiantis žmogaus prigimties ydingumas, dar velnio kinkomas į savo karo vežimą, bus vien nykštukas nugalėti; magikais — kad, jei ir kiltų trintis, tai užteks, kaip kokia burtų lazdele, pamojuoti nuoširdžiu pasiaiškinimu, ir nesklandumai pasikeis į sutarimą...
Šeimos nesugyvenimas tinkamai vadinamas vėžiu, nes ją ėda, taigi yra liga, dargi tokia, kuri nesileidžia lengvai pagydoma. Todėl jam, kaip ir kiekvienai ligai, galioja anglų priežodis: uncija pasisaugojimo nesusirgti vertesnė už svarus gydymo susirgus. Geriau prieš tuokiantis pasižiūrėti, ar bus galima sugyventi, negu susituokus graužtis pirštus, kad nesugyvenama.