Spausdinti

AL. LIKANDERIENĖ

     Kai prisimenu motiną, nematau aš nei skarelės surištos po smakru, nei raukšlių išvagoto veido, nei sugrubusių nuo darbo rankų. Bet matau jauną, elegantišką moterį, kuri su balta iškvėpinta nosinaite valo mano purvinus kelius, kai lėkdama kulvertomis įsiverčiau į balą. Švelnios rankos šukavo kasas, ir malonus motinos balsas sakė, kad tik motina šukuoja nepešdama, o pamotė plaukus peša.

     Ne prie ratelio, ne prie staklių mokė Dievą mylėti, bet paėmusi už rankos vedė į bažnyčią, pakeliui aiškindama, kad yra vienas Dievas, tik žmonės skirtingais būdais Jį garbina, savom kalbom į Jį kreipiasi. Bėgo laikas, keitėsi rūpesčiai ir žmonių pažinimas. Rūpėjo žinoti, kodėl žmonės verkia.

     Seniai, labai seniai, kai dar laumės žemėje gyveno, vieni tėvai susilaukė kūdikio.

Olga Andriušaitienė, šio straipsnio autorės motina.

     Atbėgusios gerosios laumės apdovanojo vaiką visom pasaulio gėrybėm. Viena laumė pavėlavo, tačiau ir ji norėjo ką nors vaikui dovanoti ir klausė motinos, ko ji savo vaikui norėtų. "Kad jis niekad neverktų”, atsakė laiminga motina. Laumė sakė, kad ji viską suteiks tam vaikui, viską padarys, tik tegul motina prašo ko kito. Tačiau motina aiškino laumei, kad kitos laumės jau apdovanojo vaiką viskuo: ir turtu, ir protu, ir išmintim, ir grožiu, beliko tik, kad jis niekad neverktų. Laumė stengėsi motiną perkalbėti, tačiau motina prašė tik to vieno dalyko — kad jis niekad neverktų. "Gerai, — tarė laumė, — tegul tavo vaikas niekad neverkia”. Motina priėjo prie lopšelio — vaikas buvo miręs. Taip baigė pasakojimą mano mama, ir man buvo aišku, kad žemėje juokas ir ašaros eina greta. Negali žmogus gyventi ir nė vienos ašaros neišlieti. Jis verkia iš skausmo ir liūdesio, meilės ir džiaugsmo, nusivylimo ar pasididžiavimo, bet verkia.

     Metai po metų praslinko, prabėgo, praėjo, mama liko tokia pat elegantiška, tokia pat graži, o aš skundžiausi, kad gyventi sunku...

     Mokėjo mama nuraminti ir paguosti. Tyliais ramiais vakarais, su knyga rankoje, gera buvo sėdėti salonėlyje ir aiškintis su mama savo tuometines problemas. Tačiau kai mamos išvedžiojimai nesutapdavo su mano galvosena, tada tyliai pagalvodavau, kad paseno jau mama ir nebesupranta jaunimo. Ir dabar, po daugel metų, istorija kartojasi, kai baru savo vaikus, jie lygiai tą pat galvoja. Ne tik galvoja, bet ir pasako.

     Mylėjo mama jaunimą, ir jaunimas mėgo ją. Ji kartu su mumis vadino mūsų draugus studentus tais pačiais "pagražintais vardais”, kaip ir mes savo tarpe, ir mokytojai bei profesoriai jai buvo žinomi lygiai taip pat, kaip ir patiems studentams. Dažnai atėję sesers ar mano kavalieriai norėjo susipažinti su mūsų vyresniąja seseria, "na, ta tamsiaplauke gražia mergina”. Ir gyvenimas mamai buvo gražus. Vaikščiojant Kauno, Berlyno ar Bostono gatvėmis, pasakojo, kokia graži yra gamta, kokie gražūs metų laikai. Ir pavasaris yra gražus, ir vasara, ruduo taip pat neatsilieka savo grožiu, o ką jau bekalbėti apie žiemą. Koks puikus yra žydras dangus, kai saulė šviečia, ir koks nuostabus šaltą žiemos naktį, kai pilna žvaigždžių — kaip tamsiai mėlynas aksomas ataustas sidabru. Tą pat kalbėjo ir apie žmogaus amžių. Kiekvienas laikotarpis — vaikystė, jaunystė, pusamžis ar senatvė — yra gražus ir įdomus, jei elgsimės pagal savo metus. Nedera pagyvenusiai ir pražilusiai moteriai užsivilkti gerokai virš kelių sijonuką, susipinti kasytes ar prisisegti didelį kaspiną; nešokinės gi pusamžis vyras su sviediniu gatve ir nelaidys akmenukų.

     Ne iš pirmo karto man šie ar kiti motinos žodžiai pasiliko atminty.

     Būdama kitos tautybės, kitos religijos, mudvi su seseria mokė tolerancijos ir pagarbos kitam žmogui, kitokiai galvosenai. Ji aiškino mudviem, kad ir priešų tarpe yra gėry ir garbingų žmonių, ir blogis nėra kurios nors vienos tautos yda.

     Jau mirties patale, mama kartą prasitarė, kad, girdi, užauginau ne taip jau blogas dukteris. Ir jei, atėjus laikui, aš galėsiu pasakyti tą pat apie savąsias, mano motina žemėje bus atlikus savo užduotį.