Spausdinti

Alė Rūta

     Išstumti iš tėvynės, žinoma, esame klajūnai, klajokliai, bastūnai, keleiviai, pakeleiviai ir kitais panašiais vardais pavadinti ar pasivadinę. Jei B. Raila "Bastūno maišto” straipsniuose pyksta ir maištauja dėl įvairių gyvenimo negerovių, tai poetiniuose išsisakymuose Vincas Nekė tik pasiduoda "klajūno daliai”, ramiai, rezignuodamas, besigaivindamas vien svajonėmis ir prisiminimais iš gerų jaunystės laikų.

     “Mintys, kaip gulbės, į praeitį skrido
     Senų atminimų sapne. . .” (15 psl.)

     Visa šita iš išorės patraukli knyga yra dar vienas aidas, dar viena daina, ar giesmė, ar gilus atsidusimas jaunystei palydėti, mūsų tėvynės dalia padejuoti, gražiais laisvės vaizdais pasigrožėti ir, nepasidavus pesimizmui, stoiškai priimti egzilo saulėlydžio metus.

     “Iš laimės dienelių nupinsiu grandinę
     Ir ja pažabosiu vargus! ” (15 psl.)

     Gerai, kad autorius nuoširdus, neperdedąs, nesisvaidąs tuščiais žodžiais, kaip kartais patriotiškai nusiteikę eiliuotojai: kovosim, apginsim, atgausim, žygiuosim, laimėsim. .. Šis autorius (deja, tik slapyvardžiu Vincas Nekė) yra jautriai išgyvenęs gimtinės laisvės laikus, savo jaunystės dienų bei svajonių grožį ir nuoširdžiai, skausmingai įsigyvenęs į tremties klajojimų šaltas, šiurkščias, galop riedančias dienas; ir visa tai jis mėgina išsakyti tradicinės eilėdaros forma (kuri buvo madoje dar mūsų laisvės laikais), neieškodamas naujumų, nešokiruodamas "ramia vaga besiliejančios savo dainos” modernių žodžių ar eilučių bandymais. Ramus poetinės sielos lietuvis lieka pat:; sau ištikimas ir pastovus. Sakoma, kad lietuviai — poetų tauta. "Klajūno dalia” dar kartą šį posakį patvirtina; sunkūs egzilų išgyvenimai davė ne vieną panašią poezijos knygą.

     Šios knygos turiny — viskas apie praeitį ir viskas su nostalgišku palydėjimu: praėjo, prabėgo, sudiev, negrįš, išnyko kaip sapnas. . . Tai, žinoma, ir filosofiškai, ir tikroviškai teisinga; toks gyvenimas, prašvitęs vaikyste, jaunystėje nužydi ir praeina. ..

     “Snieguotos viršūnės, kalnai tolimi
     Pasveikins mirties dvelkimu;
     Ir mirštant, triskart bus labiau mylimi,
     Ir amžiams nutols su skausmu”. (22 psl.)

     Šios pacituotos eilutės taip pat priklauso prie filosofinių atskambėjimų, kurių knygoje vietomis įbarstyta tarp kitų motyvų. Šiaipjau melancholiškoje rinkinio nuotaikoje pasitaiko ir tokių optimistinių posmelių:

     “Ir aš neliūdėsiu, kol jaunas esu —
     Jaunystė, draugė nuolatinė prie šono:
     Mane ji, o aš ją per pasaulį nešiu
     Tarp žemės klampynių ir saulės dirvonų”.
           (18 psl.)

     Autoriaus gal turima galvoj dvasinė jaunystė, kuri kartais išlieka net iki senatvės ir mirties.

     Gamtos, tėviškės, klajonių, švelnūs religiniai ir filosofiniai motyvai įpinami beveik į kiekvieną eilėraštį, nors jie, neapibrėžtų temų ar emocijų, aprėminami vienu kokiu gražiu pavadinimu: tyrlaukių džiaugsmas, draugė, gulbės mirtis, alfa ir omega, vargo sūkury, gūdi naktis, nerami diena ir t.t.

     Knyga sudaryta iš dviejų skyrių: "Po tėviškės dangum” ir "Svetimos šalies laukuos”. Perskaičius lieka įspūdis, kad pirmojo skyriaus eilėraščiai, kurie daugiau išplaukę iš jaunystės ir tėviškės, yra labiau pavykę, šiltesni, tikresni poetine prasme, negu antrojo skyriaus — tremties klajonių išgyvenimai.

     Vieni iš gražiausių rinkinio eilėraščių yra "Nekė” (upės vardas) ir "Tėviškės sodas”.

     “Nutirpo ledai jau nuo veido Nekės,
     Ir vėl ji saulutės laisva spinduliams.Ir vėl pro šlaitus ir žolynus tekės,   
     Vėl tars ji pavasario džiaugsmo garsams.
      (Pritars? A.R.)

     Platus ir galingas Nevėža esi,
     Iš valsčių trijų tu sugaudai aidus,
     Tu kalnus Aukštaičių neri gelmėse
     Ir tyliai liūliuoji nendrynus žalius.
     Nevėža! Tavųjų tamsių vandenų
     Nekė niekuomet juk išsemt negalės —
     Užteks jai čiurlenti ramiai, pamažu,
     Per amžius vienodai, nekeičiant tėkmės”.

      (28 psl.)

     Necituojant ir viso šio ilgo eilėraščio, jau matyti formos ir vaizdų derinys, sugaunant mylimos upės gyvastingumą, plaukiantį poeto prisiminimuose, tėviškės ilgesy. Tas pat ir eilėrašty "Tėviškės sodas”:

     “Paprūdėj tarp karklų lakštingala kliauga,
     Giesme stebuklinga perskrosdama tylą,
     Telėtniko slėnis, šilkuos išsimaudęs,
     Tarytum nuo žemės į debesis kyla.
     Suvilgytos ašarom pienių galvutės
     Ir medžių šešėliai, sukritę ant žemės,
     Atrodo, kad verkia. Atrodo, kad liūdi,
     Kai viskas iš saulės tik šypseną semia.
     Ak, tėviškės mylimas senasai sode!
     Kiek laimės drugelių tarp medžių klajojo. . .” (30 psl.)

     "Klajūno dalia” ne tik skoningai meniškai išleista knyga, bet maloni ir turiniu; maloni ta prasme, kad nėra čia pretenzijų nei melo, o tik nuoširdus žmogaus klajonių išsakymas paprasta poetine forma.

     Vincas Nekė. KLAJŪNO DALIA. Eilėraščiai. Autoriaus leidinys 1980 m. Aplankas dail. Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. 102 psl., kaina nepažymėta.