P. D.

     Tai trečioji knyga, daug pasakanti apie kunigą Zenoną Ignonį-Ignatavičių, jo veiklą ir vidaus pasaulį. Pirmoji jo paties Italijoje gyvenant parašyta knyga buvo "Dio degli eserciti”. Antroji, parašyta poeto Klemenso Jūros Brazilijoje ir išspausdinta JAV, buvo "Monsinjoras”. Joje aprašomas to uolaus kunigo ir didelio lietuvio patrioto visas gyvenimas, daug kur pasinaudojant paties prelato Zenono Ignatavičiaus užrašais ir pasakojimais. Ši trečioji knyga "Praeitis kalba”, galima sakyti, paties kun. Zenono parašyta, nors spaudai paruošta Klemenso Jūros pagal kun. Z. Ignatavičiaus dienoraštį, kai jis buvo lietuvių batalionų Gudijoje karo kapelionas. Tačiau su dideliu pasiaukojimu jis ten aptarnaudavo ir civilinius gudus, vokiečius, rusus ir lenkus katalikus. Ne kartą jis rizikavo net gyvybe dėl Geštapo neapykantos gudų, rusų bei lenkų partizanams.

     Knyga, kad ir netiesiogiai, daug pasakoja apie mūsų lietuvių karių gyvenimą, drąsą, moralę ir mokėjimą sugyventi su gudais, kitados priklausiusiais Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai.

     Anot Kl. Jūros, knygoje praeitis kalba apie anų baisiųjų laikų pasaulį, aidintį kanonadomis ir apie krauju bei ašaromis primirkusią Gudiją. Iš knygos lapų į mus žvelgia Kristaus karys, apaštalas, kurio paprastumą ir dvasios didingumą anų baisių laikų sąlygomis mums sunku besuprasti. Pluoštelis dienoraščio lapų jį parodo su žmogiškomis silpnybėmis, baimės ir pavojų apsuptą. Bet taip pat parodo ir jo drąsą bei pasiaukojimą nuolatinėje šiurpių įvykių versmėje. Matome jį kovojantį su neišvengiamomis karo pasekmėmis: sužlugusia morale, dideles nelaimes nešančiu girtavimu, silpnėjančia religine praktika. Jo švento gyvenimo kelias perdėm nudažytas aštriais dygliais ir dvasine kančia nepasisekimuose, ypač tais momentais, kai jausdavosi nepajėgus visiems padėti nelaimėse, kančiose, varguose. ..

     Jeigu jis būtų buvęs kokios nors didelės tautos sūnus, apie jo asmenį būtų kuriamos legendos, jis būtų keliamas į altorių garbę. Tikrai Zenonas Ignatavičius buvo šventas kunigas, degąs sielų gelbėjimo uolumu, nesibijąs net įvairių pavojų savo gyvybei.