Spausdinti

Danutė Bindokienė

     1979 m. "Laiškai lietuviams” spausdino straipsnių seriją apie nepilnamečių vaikų (šiuo atveju — mergaičių) pabėgimą iš namų. Straipsniuose buvo pateikti tikri atsitikimai, papasakoti pačių pabėgusiųjų ir jų motinų, žinoma, pakeičiant kai kurias detales ir pasakotojų vardus, kad joms nesusidarytų nemalonumų.

     Straipsniai susilaukė nepaprasto skaitytojų dėmesio, laiškais, telefonavimais, asmeniškai "L.L.” redakcijai išreikšto. Skaitytojų reakcija buvo labai palanki. Jų nuomone, ši problema jau seniai egzistuojanti lietuvių išeivių tarpe, bet apie ją vengiama viešai kalbėti. "L.L.” straipsniai bent pravėrė duris diskusijoms, drįso pripažinti, kad tokia problema yra.

     Maždaug metams po anų straipsnių praslinkus, norime vėl grįžti į lietuvišką šeimą ir panagrinėti kitą problemą, labai dažnai pagraužiančią tos šeimos pamatus. Tai skyrybos. Jeigu pirmajame įsikūrimo šiame krašte dešimtmetyje su pasibaisėjimu skaitėme vietiniuose laikraščiuose ar žurnaluose skyrybų statistikas ir priežastis, tai šiandien vargu ar patys išeiviai nepralenkia anų statistikų savo "pažangumu”. Iš tikrųjų lietuviškosios šeimos, kurias taip aukština poetai, dvasiškiai ir patriotai, vadindami tautos gyvybės pagrindu, ardomos beveik epidemišku greičiu. Apie skyrybas uždaruose draugų rateliuose ar viešuose pobūviuose jau nebekalbama pašnibždomis. Skyrybos pavirto tokiu kasdienišku dalyku, kad žinia apie tos ar kitos šeimos iširimą dažnai sutinkama tik pečių truktelėjimu: "Kas dar naujo?”

     Sumanyta lietuviškų šeimų skyrybas patyrinėti panašiu būdu, kaip buvo rinkta medžiaga apie pabėgusias iš namų dukteris. Parinkta dešimt išsiskyrusių šeimų (deja, jas rasti buvo labai lengva!), atskirai apklausinėti vyras ir žmona, o paskui iš jų išrinktos penkios poros, kurių pasakojimus pateiksime "Laiškuose lietuviams”. Vienu atveju išsiskyrusiojo draugei, dėl kurios jis paliko savo žmoną, taip pat leidžiame pasisakyti. Tos "antrosios moters” žodžiai atrodė svarbūs ir reikalingi straipsnio aiškumui.

     Reikia pripažinti, kad žmonės lengvai išsipasakoja net intymiausias savo gyvenimo detales, kada prižadama, kad tikrosios jų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos bus neskelbiama. Iš pasakojimų reikėjo "nusunkti” didžiąją dalį kaltinimų ar priekaištų antrajai išsiskyrusiųjų poros pusei. Nė vienas iš dešimt vyrų neprisipažino kaltu dėl suirusios šeimos — jie beveik visi kaltino žmonas. Nė viena iš dešimt moterų taip pat neprisiėmė jokios kaltės dėl skyrybų: kaltas buvo vyras arba "kita” moteris, išardžiusi šeimą.

     Nežiūrint populiaraus galvojimo, vedybinio gyvenimo nesutarimai neprasideda miegamajame. Kai kiti bendro gyvenimo aspektai yra darnūs, į nesklandumus intymiausiuose žmonos ir vyro santykiuose dažnai nekreipiama didelio dėmesio, ir jie savaime pasitaiso, išsilygina. Tačiau, nesutarimams pasireiškus kituose dalykuose, atsiliepia jie ir miegamajame, o paskui jau tolimesnė nesantaikos raida atsiduria lyg užburtame rate: viena problema kursto kitą, kol viskas prieina vienokio ar kitokio galo.

     Tik viena iš dešimt porų prieš skyrybas ieškojo pagalbos pas profesionalus šio reikalo žinovus. Sesijose dalyvavo vyras ir žmona kartu ar atskirai, tačiau abu stengėsi kooperuoti ir bendro gyvenimo nesklandumus pašalinti. Iš likusių devynių porų dar dvi žmonos ieškojo pagalbos iš šalies, bet vyrai atsisakė kooperuoti. Daugiausia vyravo nuomonė, kad nesutikimai šeimoje yra tik vyro ir žmonos reikalas. Jeigu jie patys negali savo problemų išspręsti, tai to nepadarys svetimi. Žinoma, tokia nuomonė buvo tik apie profesionalus vedybų nesantaikų lygintojus, Tiek vyras, tiek žmona apie savo problemas visai atvirai kalbėjo su draugais, pažįstamais, broliais, seserimis, tėvais ir pan. Moterys galbūt rodė daugiau pasitikėjimo profesionalams patarėjams (kunigams, sociologams, psichologams ir kt.), kai tuo tarpu vyrai visiškai atsisakė apie tai kalbėti. "Tegul ji eina, gal pamatys savo kaltę. Aš nekaltas, tai ko turėčiau eiti?” — pasakė vienas, ir ta nuomonė buvo daugelio. Kam aš turiu sėdėti ir klausytis, kaip ji mane dergia? Prisiklausau namie per akis!” — pareiškė kitas. Atrodo, kad ieškojimas profesionalų pagalbos šeimos santykiams pagerinti vyrų akyse reiškia prisipažinimą kaltu dėl esamos nesantaikos.

     Galima sakyti, kad skyrybų sindromas dalijasi į penkias pagrindines dalis: 1) privatus, uždaras nesutarimas tarp vyro ir žmonos; 2) suintensyvėjęs nesutarimas išnešamas už namų sienų, pasakojant draugams, artimiesiems ir ieškant sau šalininkų; 3) skyrybos; 4) poskyrybinis prisitaikymo laikotarpis, kada išsiskyrusieji mėgina vėl priprasti gyventi po vieną; 5) viengungiško gyvenimo sunormalėjimas.

     Būtų smagu pasakyti, kad po ilgo išsiskyrimo bent dalis iš tos dešimties šeimų galėjo savo problemas išspręsti ir dabar vėl gyvena drauge. Deja, taip neįvyko. Įdomu, kad septyni vyrai yra vedę antrąsias žmonas, bet tik viena iš dešimt išsiskyrusių moterų ištekėjo už kito. Viena iš tų dešimt šeimų yra gavusi bažnytinį santuokos panaikinimą, nors gyvenusi kartu daugiau kaip dvidešimt metų. Galbūt šis atvejis būtų labai įdomus skaitytojams, bet jį tuo tarpu paliekame nuošaliai ir į tų penkių porų pasisakymus neįtraukiame. Apie bažnytinį santuokos panaikinimą geriausiai tiktų pasisakyti mūsų teologams su daug platesniu šio reikalo žinojimu. Tai paliksime kitam kartui.

     Apklausinėtųjų amžius labai įvairus: nuo 22 iki 67 metų. Išgyventųjų kartu metų skaičius taip pat įvairus: viena šeima iširo po 3 metų, o ilgiausiai vyras su žmona išgyveno 31 metus. Vidutinis, santuokoje išgyventas, metų skaičius yra 15-25.

     Visos šeimos buvo grynai lietuviškos, t.y. vyras ir žmona lietuviai. Viena pora susituokė Lietuvoje, viena Vokietijoje, o kitos aštuonios — Amerikoje. Dvi šeimos buvo bevaikės, o tarp kitų aštuonių — 22 vaikai. Vieni jau sukūrę savas šeimas arba bent iš namų išklydę, kiti tebegyveno su tėvais iki skyrybų. Tokių buvo 16. Po skyrybų beveik visi vaikai pasiliko gyventi su motinomis, išskyrus vieną, kuris savanoriškai pasirinko gyventi pas tėvą.

     Vienas vyras jau buvo pensininkas skyrybų metu, o jo žmona niekuomet nedirbusi už namų sienų. Kiti vyrai: inžinieriai, banko tarnautojai, prekybininkai ir pan. Nė vienas iš jų nedirbo fabrike juodadarbiu darbininku.

     Aštuonios iš devynių likusių moterų dirbo ligoninėse, įstaigose, parduotuvėse ir kt. pilną arba dalį laiko. Nė viena šeima neturėjo ypatingų finansinių trūkumų, nors finansai, kaip vėliau pamatysime, buvo didelė nesutarimo priežastis tarp vyro ir žmonos.

     Devynios iš dešimt šeimų gyveno nuosavuose namuose: 4 priemiesčiuose, o kitos dideliuose miestuose prie lietuviškų centrų. Visa dešimt apklausinėtųjų šeimų iki skyrybų aktyviai dalyvavo lietuviškosios bendruomenės gyvenime: organizacijose (skautų), lituanistinėse mokyklose (mokytojai, tėvų komitetas), LB valdybose, choruose, tautinių šokių grupėse ir 1.1. Po skyrybų kurį laiką visi dvidešimt (t.y. vyrai ir žmonos) išsijungė iš lietuviškosios veiklos. Vėliau pamažu vėl į ją įsijungė 8 vyrai, bet tik 2 moterys.

     Visi apklausinėtieji pasisakė sukūrę šeimas iš meilės, patys pasirinkę sau gyvenimo draugą ar draugę. Šešios iš apklausinėtųjų ištekėjusios už pirmosios savo meilės, o tik vienas vyras vedė pirmąją mylėtą merginą. Vienas vyras buvo susižiedavęs su kita, bet vėliau ta mergina atsisakė už jo tekėti; vienas buvo anksčiau vedęs, bet žmona mirė vėžio liga po trejų vedybinio gyvenimo metų. Antroji žmona (su kuria dabar išsiskyręs) ištekėjo už jo prieš savo tėvų norą, pabėgdama iš namų ir slaptai susituokdama. Vėliau su tėvais vėl susitaikė, ir jie žentą mielai priėmė į savo šeimą. Skyrybų metu uošviai kaip tik palaikė žento pusę, kaltindami savo dukterį šeimos išardymu.

     Septynių iš dešimt šeimų vyro, žmonos ar abiejų tėvai tebebuvo gyvi ir gyveno netoliese. Šeimoms iširus, viena moteris gyvena su sena motina, kita su tėvu, vienas vyras grįžo pas savo tėvus, o kitas gyvena su motina. Kiti tėvai palaiko gerus santykius su abiem išsiskyrusiais ir yra ypač gera atrama iširusios šeimos vaikams.

     Kodėl šios šeimos iširo? Kodėl ta didžioji meilė ir visi pažadai "mylėti amžinai” pasibaigė nesutarimu, neapykanta ir skyrybomis? Atsakymus čia vargiai rasime. Galbūt reikėtų išklausyti ne dešimt, o šimtą, tūkstantį ir dar daugiau, kad pasirodytų koks bendras bruožas visų šeimų iširimo istorijose, o tada jau su tokiu žinomu priešu būtų galima kovoti sėkmingiau.

     Tačiau ir iš tų dviejų dešimčių žmonių pasisakymų paryškėja kelios bendrybės, į kurias trumpai galime pažvelgti iš arčiau.

     1) Lietuvio išeivio pasidavimas laiko ir gyvenamosios aplinkos madai. Skyrybos ir kitoks šeimų pairimas Amerikos visuomenėje labai dažnas. Niekas šiuo reiškiniu nesipiktina, niekas nerodo kaltinančiu pirštu į išsiskyrusius, nemeta juos iš savo bendruomenės. Išsiskyrę ir vėl vedę renkami į valdomąsias viršūnes, užima garbingas visuomenėje vietas. Jų naujieji gyvenimo partneriai be priekaištų priimami ir gerbiami. Legalias skyrybas labai lengva gauti. Teismai šiuo atveju per daug nesigilina į nesutarimo bylą ir neieško kaltininkų. Jeigu tik skyrybų pageidauja vienas ar abu susituokusieji, jos lengvai duodamos. Lietuviai nėra aukštomis, nepereinamomis sienomis atitverti nuo amerikietiškosios visuomenės ir per 30 su viršum metų pamažu pasisavino ne tik savo aplinkos išorinį gyvenimo būdą, bet ir galvoseną, pažiūras į daugelį gyvenimiškų dalykų, taigi ir į skyrybas.

     2)    Pirmajam meilės ir įsikūrimo įkarščiui praėjus, šeimose atsiranda kasdieniškumas ir nuobodulys. Jeigu visos pasakos pasibaigia įsimylėjusiųjų vedybomis ir laimingu gyvenimu "iki mirties”, tai, susituokus ne pasakų pasaulyje, tokios garantijos niekas negali duoti. Išlaikyti meilę ir tuo pačiu laimę vedusiųjų tarpe yra sunkus darbas, reikalaująs daug pasiaukojimo, kantrybės, nuolankumo, švelnumo ir kitokių dorybių iš vyro ir žmonos. Jeigu vedusieji to nesupranta, arba galvoja, kad viskas turi būti, kaip tose pasakose, tada santuoka dažnai subyra.

     Galbūt mums lengviau suprasti vidutinio amžiaus arba jaunų šeimų išsiskyrimą, bet nusistebėjimą kelia vyresnieji. Išgyvenę 30 ir dar daugiau metų drauge, sulaukę kuone senatvės, nei iš šio nei iš to staiga ima ir išsiskiria. Atrodo, kad tokiu gyvenimo laikotarpiu kaip tik du žmonės turėtų suartėti: daugiau laiko, daugiau pinigų, gyvenimas pasidaro lengvesnis, nebereikalauja tiek pasiaukojimo ir rūpesčių, kaip šeimą auginant. Vyras ir žmona guostų vienas antrą, slaugytų, globotų ir ranka rankon žengtų į savo gyvenimo saulėlydį. Atsitinka dažnai atvirkščiai, ir tokie žmonės išsiskiria.

     3)    Beprabėgančios jaunystės vaikymasis. Susituokusiųjų porai išgyvenus kartu eilę metų ir juos praleidus pirmosios meilės, įsikūrimo, vaikų auginimo įtempime, tas įtempimas pagaliau kiek atslūgsta, ir vedybinis gyvenimas pradeda vienodžiau riedėti kasdienybės vėžėmis. Vyras ir žmona turi daugiau laiko pažvelgti į save. Dažnai tai, ką pamato savo sielos šulinio dugne, neatrodo labai patrauklu. Kažkur nepastebėta nušvilpė jaunystė, nusinešdama labai daug dar neįgyvendintų planų, neišsipildžiusių svajonių. Besirūpinant šeimyniniais ir karjeros dalykais, tarpe vyro ir žmonos atsirado kažkoks plyšys. Nebėra to susižavėjimo, jaudinančios meilės kvaitulio. Apsižiūrima, kad vyras arba žmona toli gražu ne kokie idealūs žmonijos pavyzdžiai, o tik paprasti, kasdieniški žmonės. Būdo ypatybės, kurios kažkada žavėjo, dabar pradeda erzinti. Pareigos darbovietėje, kurioms buvo ruoštasi visą jaunystę, neatrodo labai svarbios ar patrauklios. Tačiau keisti darbą dabar daug sunkiau: reikia galvoti apie šeimą, vaikų mokslą ir ateitį; namai dar neišmokėti, automobilis vis genda, apdrauda, pramogos, pragyvenimas. .. O čia dar lyg tyčia veidrodyje subaltuoja sidabrinis plaukas paausy. Ir antras ir trečias.. . Tada pradedama neramiai dairytis ir kyla liūdni klausimai: ar aš dar patrauklus? Ar mane dar kas galėtų mylėti? Ar nebūtų įmanoma sučiupti už uodegos galiuko prabėgančią jaunystę nors trumpai valandėlei, kol ji visai neišnyko iš akių? Mano žmona manęs neįvertina ir nesupranta. Ar atsirastų moteris, kuri manimi susižavėtų?

     Dažnam vedusiam tokia nuotaika prikimba ir vėl praeina be ypatingos žalos. Tačiau kartais pasitaiko ir kitaip. Atsiradus palankioms aplinkybėms, dalykai supainioja vyrą ar žmoną, kaip gaidį į pakulas, ir šeimai atsiranda pavojus iširti.

     4) Pavydas. Visa dešimt apklausinėtųjų porų vienbalsiai sutiko, kad pavydas šeimoje sudaro didžiausią žalą bendram sugyvenimui. Pavydas pavydui nelygus. Truputis sveiko pavydo yra net naudingas. Kaip tik iš tų 10 porų viena išsiskyrė dėl visiško pavydo stokos. Jeigu vyras ar žmona nė kiek nereaguoja į kitų dėmesį savo gyvenimo draugui, tai palaikoma meilės stoka. Vietoj dėkingumo, kad vyras nepavydus, žmona jaučia įžeidimą, savo asmeniškumo ir žmogiškumo paniekinimą. Pavydinčių, deja, yra žymiai daugiau už nepavydinčius. Išsikerojęs pavydas šeimoje paverčia santuokos partnerį beteise pavydinčiojo nuosavybe, visiškai nuo jo norų ir užgaidų priklausančia. Pas sergančius pavydo liga nėra pasakymo: "Aš pavydžiu, nes tave myliu ir bijau tavęs netekti”. Tokia pavydo forma nieko neįžeis, o tik sustiprins tarpusavio ryšius. Net ir ten, kur pavydas turi tikro pagrindo, galbūt parodys klystančiam klaidą ir pasuks jo žingsnius gera kryptimi. Pavydas dažniau pavirsta liguistu persekiojimu, kamantinėjimu, priekaištais, barniais ir visiškai pastumia nuo pavydinčiojo šeimos narį, kurį kaip tik norima artyn prisitraukti.

     Galbūt tik taip pasitaikė apklausinėtųjų šeimų grupėje, bet septynis iš dešimties išskyrė per didelis ir visai iš vėžių išėjęs žmonos pavydas. Žinoma, buvo ir kitokių priežasčių, bet įtarinėjimai (dažnai visai nekaltai), priekaištai ir nepasitikėjimas privedė prie visiško šeimyninių santykių suirimo ir skyrybų.

     5) Po vedybų pasikeis... Tokiu galvojimu yra apsikrėtusios, per gerai save ir savo gabumus vertinančios, jaunos, romantiškos mergaitės. Nesvarbu, kad jų pasirinktasis yra girtuoklis, peštukas, tinginys ar kaip kitaip ydomis aptekęs, po vedybų jis taps visai kitokiu. Jos meilė jį visiškai pakeis, pavers nauju, puikiu žmogumi. Niekas negali jos įtikinti, kad tik pasakose tokia karalaitės ir kiauliaganio santykių pabaiga gali būti.

     Kaip tyčia pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais merginos svajonės tarsi įgyvendinamos. Vyras stengiasi įtikti, pasitaisyti. Jis lyg ir pasikeičia į gerą pusę. Labai retais atvejais toks pagerėjimas yra ilgalaikis. Daug dažniau atsitinka, kad vyras grįžta į savo pirmykščių pomėgių ir ydų draugystę. Tada moteris dejuoja ir pyksta, nesuprasdama, kas tam vyrui pasidarė, kodėl staiga toks blogas ir pasikeitęs.

     Kiek švelnesne forma toks noras perauklėti, pakeisti, nulipdyti pagal savo modelį vyrą ar žmoną pasireiškia dar dažniau. Gudri žmona skatina, ragina savo vyrą ten ar kitur priklausyti, dalyvauti, siekti karjeros aukštesnio laipsnio, geresnio darbo, garbingesnių pareigų, įtakingesnių draugų, prabangesnių namų geresnėje apylinkėje ir pan. Jeigu vyras per daug nesipriešina ir pastūmėjimai jos norima kryptimi yra subtilūs, tada didelių problemų neiškyla. Jeigu jis savo gyvenimo būdu yra patenkintas ir "aukščiau pakilti” nenori, net griežtai pasipriešindamas, tada kyla rimti nesutarimai, ir vyras pasidaro "per prastas”. Bent vienu atveju įvyko visai priešingai, kaip žmona tikėjosi. "Perauklėjusi” vyrą pagal savo modelį per 23-jus metus, žmona apsižiūrėjo, kad jis visiškai pasikeitęs, svetimas, visai ne toks, už kurio buvo ištekėjusi...

     Po šios įžangos leisime pasisakyti patiems išsiskyrusiems, jokių kitų išvadų nedarydami. Galbūt tie pasisakymai kam nors iš skaitytojų pasitarnaus, parodydami panašią situaciją pačių šeimyniniuose santykiuose ir įkvėps norą ieškoti geresnės išeities negu skyrybos. Taip pat kviečiame "Laiškų lietuviams” skaitytojus išvystyti platesnes diskusijas šiais klausimais, pasidalinant savo patirtimi. Ypač būtų naudinga išgirsti tuos, kurie mokėjo išspręsti nesugyvenimo, neištikimybės ar kt. šeimos problemas teigiamai ir skyrybų išvengė, (b.d.)