JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Lietuvoje birželio mėnuo turbūt buvo pats gražiausias ir maloniausias. Nors paprastai gegužis yra laikomas gėlių mėnesiu, bet lietuvaičiu darželiai visu savo puošnumu sužydi tik tada, kai aukščiau pakilusi birželio saulė paskelbia vasaros pradžią. Pražįsta gėlės, pražįsta pievos ir darželiai, pražysta visa Lietuva. Užsidaro mokyklų durys, ištuštėja klasės, ir jaunimas, pajutęs laisvę, bėga į gamtą, į miškus, prie jūrų, upių ir ežerų. Saulė ir gėlės, laisvė ir grožis sukuria šventadienišką nuotaiką.
Pražysta puošnios raudonos rožės ir didžiuojasi savo mistišku kvapu. Tačiau tarp savo žalai lapų ir viliojančiu žiedų jos kažką slepia. Slepia aštrius spyglius. Nėra rožės be spyglių. Nėra džiaugsmo, kuris nebūtų temdomas kokio nors debesėlio. Kartais tie spygliai būna tokie aštrūs ir debesys taip tiršti, kad nejauti nei gėlių grožio, rodos, nematai nei šviesių saulės spindulių. Tie spygliai atrodo dar aštresni, kai gėriesi švelniais rožės žiedais; debesys atrodo dar tirštesni, kai paslepia besišypsančią vasaros saulę.
Tokios nuotaikos mus supa ir tokios mintys kyla birželio mėnesį po tų nelaimingų metų, kai mūsų broliai ir sesės buvo šimtais ir tūkstančiais išvežami, žudomi, kankinami. Mūsų dabar taip nedžiugina nė puošniausi rožių žiedai, mums ne tokia šviesi atrodo net birželio saulė. Juk tie žiedai tik apie spyglius kalba, šilta saulė primena Sibiro pūgas. Praėjo tie laikai, kai birželis mums buvo džiaugsmo mėnuo. Dabar jo skelbiamas džiaugsmas sumaišytas su karčiu skausmu.
Tik šį gyvenimą tematančiam žmogui tokia padėtis būtų nepakeliamai tragiška. Jis nematytų prasmės gyventi. Jo gyvenimas atrodytų nė kiek nevertesnis už to žemės kirmino, kurs yra visų kojomis mindomas. Bet jeigu žmogus čia tesijaučia keleivis, jeigu jis žino ir tiki, kad yra ir kitas gyvenimas,
Domicėlė Tarabildienė Kanklininkė(spalvota lino graviūra)
kurio rožės bus be spyglių ir dangus be debesų, kurio džiaugsmo ir laimės nedrums nė lašelis kančios, tai nė aštriausi spygliai jam čia nebus tokie skaudūs. Jis negrius po sunkia našta ir nekeiks savo likimo, bet sukaups visas jėgas, kančioje išsiugdys galingus dvasios sparnus ir skris virš debesų, kur nuolat šviečia saulė, ir džiaugsis rožėmis, nejusdamas spyglių.
Tas baisusis 1941 metų birželis buvo lietuvių tautos kryžiaus kelio pradžia. Tuo skaudžiu keliu ji tebeina iki šiai dienai. Ne kartą tenka išgirsti kai kuriuos sakant, kad Dievas Lietuvą baudžia už jos ir už jos valdžios nuodėmes. "Štai kur Lietuvą nuvedė daugelio mūsų tautiečių ir vyriausybės pareigūnų nekrikščioniškas gyvenimas nepriklausomybės laikais”, pasako ne vienas, pasityčiodamas ir kitus kaltindamas.
Tokie pasityčiojimai ir nepagrįsti kaltinimai primena tą blogąjį latrą, kurs piktžodžiavo mirštančiam ant kryžiaus Kristui. Kiekvienas krikščionis turėtų žinoti, kad Kristus dažnai sunkesnį kryžių uždeda tam, kuris jį labiau myli, norėdamas dar labiau išbandyti jo meilę. Nuodėmių ir visokių blogybių rasi kiekvienoje šalyje. Bet kažin ar daugiau tokių tautų atrasi, kurios savo tikėjimu ir dora būtų anais laikais pralenkę tą mūsų mieląjį kryžių ir Marijos žemę? Ar daug yra tokių valstybių, kur taip vieningai, ne tik kunigai ir vyskupai, bet pats valstybės prezidentas, vyriausybė ir kariuomenė viešai pasiaukotų Jėzaus Širdžiai, kaip padarė Lietuva 1934 metais, liepos mėn. 1 dieną pirmojo Tautinio Eucharistinio kongreso metu?
Tame gražiame pasiaukojimo akte skaitome: "Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei, žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti brangioje mūsų Tėvynėje. .. Padaryk, kad mūsų visų širdys užsidegtų neužgesinama Tavo meilės liepsna”.
Mūsų poetas sako, kad "nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią”. Tad jeigu Kristus mums, jam pasiaukojusiems, atsiuntė dar didesnių kančių ir skausmų, tai tik norėdamas dar labiau subrandinti mūsų meilę ir ištikimybę.
Kryžius mums gėdos nedaro. Nors jis yra sunkus, nors po juo linksta pečiai, bet jį nešam aukštyn pakelta galva, tiesiai žiūrėdami į saulę, kuri mūsų spygliuotą kelią apšviečia, ir tikimės, kad ji mūsų Tėvynėje netrukus ir vėl patekės.