Spausdinti

 

JONAS MIŠKINIS

     Psichologai sako, kad su žmogaus protu bendradarbiauja jausmai ir valia. Jo valia proto jausmus išryškina, švelnina ar sustiprina. Jei žmogus turėtų vien protą, būtų panašus į mašiną, kuri darbą atlieka gerai, bet yra šalta ir nesukalbama. Kai mašina veikia, tai ji doroja viską, kas tik jai pakliūva, nepaisant, kad dėl to bus kam nors nuostolių ir skausmo. Žmonės, kurie elgiasi vien šaltu protu besivadovaudami, vadinami kietaširdžiais. Jie šalti ir tarsi bejausmiai kitų atžvilgiu. Visi jų jausmai lyg apskaičiuoti, apsvarstyti, dažniausiai naudingi tik sau. Tačiau socialiniame gyvenime tokie žmonės esti nuobodūs. Bet jei jie yra mokslininkai, tai naudingi visuomenei. Mat būdami užsidarę savyje, jie turi daugiau laiko atsiduoti mokslui ir pozityviam darbui.

     Tačiau priešingi jiems yra vadinami gerosios širdies žmonės, kitaip tariant, jie yra jausmų žmonės — minkštaširdžiai kitiems ir sau. Vadinas, tokie atjaučia kitus, mielai su kitais bendradarbiauja, kitiems padeda ir t.t. Iš tokių kartais pasitaiko išsiblaškiusių, nepastovių. Nebaigę vieno darbo, griebiasi kito, greit pasiduoda kitų įtakai, silpnai laikosi savo nuomonės, o kartais net pasipriešina geresnei nuomonei. Kadangi tokie remiasi jausmais, tai jų sprendimai kai kada būna nepagrįsti, neapgalvoti ir net klaidingi.

     Taip pat yra ir tokių žmonių, kurie vienas kito nesupranta. Taigi vadinamam proto žmogui sunku suprasti jausmų žmogų ir atvirkščiai. O nesusipratimai kaip tik ir kyla dėl to, kad vienas kito nesupranta ar nebenori suprasti. Todėl čia ir glūdi "tragedija”, kad du žmonės, kalbėdami ta pačia kalba ir apie vieną dalyką, negali susikalbėti. Nesusikalbama, kad kalbamo dalyko atžvilgiu neturi vienodų jausmų. O tų jausmų žmoguje yra labai daug. Vieni jų įgimti, kurie sudaro žmogaus temperamentą, kiti įgyti auklėjimu ar kitokiomis aplinkybėmis.

     Psichologai, imdami įgimtą žmonių jausmingumą pagrindan, skirsto žmones į keturias temperamentų rūšis, būtent: cholerikus, sangvinikus, melancholikus ir flegmatikus.

     Choleriku vadinamas smarkaus ir užsispyrusio būdo žmogus; įvairūs įspūdžiai jį greit paveikia, į juos tuojau reaguoja ir ilgai nepamiršta. Kartą supykęs, nenurimsta. O nurimęs, po kiek laiko atsimena ir susierzina, kaip po pirmo įspūdžio. Jeigu kas choleriką įžeidžia, jis po kelerių metų atsimena, ir jei pasitaikys proga, atkeršys. Pavyzdžiui, ką jis teigia, gali nesiginčyti, nes jis nenusileis. Tai daugiau proto, valios ir užsispyrimo žmogus.

     Sangvinikas irgi jautrus visiems įspūdžiams, tačiau greit nusileidžia. Čia pyksta, čia vėl nors prie žaizdos dėk. Įspūdžiai jame ilgai nepasilieka. Verkia ir vėl pro ašaras juokiasi.

     Melancholikas lėtesnis viskam. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad jis mažai į ką kreipia dėmesį. Nors iš tikrųjų įspūdžius priima ir juos išgyvena, apie juos galvoja, ypač praėjus tam tikram laikui. Ne tiek į juos reaguoja, kiek išgyvena ir kenčia.

     Flegmatikas mažai tesijaudina net ir dėl didelių dalykų. Mažai ką išgyvena. Kada kiti karščiuojasi, jis numoja ranka, lyg sakydamas: "Mažmožis”.

     Tai va, toks bendras temperamentų apibūdinimas. Kuris iš jų geresnis ar blogesnis, nesiimu spręsti. Kiekvienas savaip gali spręsti ir pritaikinti.

     Tačiau turint galvoje, kas apie žmonių būdus pasakyta, aiškėja tai, kodėl tarp žmonių yra daug nedarnumo, nesugyvenimo ir nesutarimo. Suprantama, jog vieną ir tą patį dalyką nevienodai įvairių charakterių žmonės įvertina. Dėl to dažnai susidaro skirtingos nuomonės tiek visuomeninėje veikloje, tiek politiniame gyvenime, kurios veda prie kivirčų, nesusipratimo ir asmeniškos neapykantos.

     Pažymėtina, kad tas pat reiškiasi ir žmogaus šeimyniniame gyvenime. Mat šiais laikais daugelis šeimų tarp savęs nesugyvena. Juk dabar gana dažni ne tik jaunų, bet ir senstančių šeimų išsiskyrimai. Kodėl? Tyrinėtojai sako, jog todėl, kad šeimoje tarp vyro ir žmonos yra nevienodo būdo savybių, aistrų. Suprantama, jog vyras ar žmona dažnai žiūri į gyvenimą pro savo aistros akinius. Todėl skirtingi žvilgsniai ir nuomonių skirtumai, kad ir mažmožiuose, greit susikryžiuoja. O toks susikryžiavimas ir jausmų nevaldymas veda prie visiško nesusitarimo ir neretai priveda prie galutinio išsiskyrimo.

     Iš to ir daroma išvada, kad žmogaus būdo savybė yra nesusitarimo priežastis ir kad jausmų nesusitarimai bei skirtumai žmonijai, ypač šeimoms, neša daug žalos.

     Užtat reik stengtis tuos įvairius charakterių skirtumus suprasti ir vengti visa to, kas gali kitą suerzinti ar iššaukti kitus nepageidaujamus jo charakterio pasireiškimus.